Šokiais ir dainomis nukėlė į tolimąją Ruandą

Pranciškonų gimnazijoje viešėjo svečiai iš tolimos Ruandos. Afrikos gyventojai į Kretingą atvyko kartu su jaunimo sodybos Kėkštuose įkūrėju, kunigu misionieriumi Hermanu Šulcu, kad pasidalintų savo kultūra bei skaudžia šalies istorija.

Svečiai iš Ruandos šoka Liūtų šokį.

Apie karo siaubą išgyvenusią Ruandą bei jos žmones pasakojo šios šalies gyventojų genocidą iš arti matęs H.Šulcas. Jo globojami ruandiečiai prisiliesti prie jų kultūros, tradicijų pakvietė šokdami tradicinius šokius bei atlikdami savo liaudies dainas.

„Visi baisūs dalykai Ruandoje prasidėjo dėl naudingų iškasenų: į mobiliuosius telefonus, kitą techniką dedamas mineralas vertinamas tūkstančiais dolerių“, - karo pradžią prisiminė H.Šulcas.

Pranciškonų gimnazijos bendruomenei kunigas papasakojo, kad šalis, kurioje jis jau daugelį metų atlieka savo misiją, - be galo varginga. Per metus sunkiai laukuose dirbančios šeimos pajamos gali siekti vos tūkstantį litų.

„Ruandiečių šeimoje dažniausiai auga 6-10 vaikų. Tačiau tik du ar trys gali lankyti mokyklą – visi kiti tėvams padeda dirbti, kad šeima turėtų maisto ir kur gyventi. Kiekvieną rytą mergaitės, o kartais ir berniukai, eina apie penkis kilometrus, kad galėtų į namus parnešti vandens. Diena prasideda anksti – penktą valandą ryto. Parsinešę vandens, ruandiečiai skuba dirbti į laukus, kuriuose augina virti skirtus bananus ir kitas maistines kultūras. Merginos ir moterys dar turi virti valgį ir austi iš plaušų buičiai reikalingus daiktus. Tik vakare, po sunkių darbų ruandiečiai susirenka draugėn, kad pašoktų, mušant būgnus“, - kalbėjo H.Šulcas.

Tiems, kuriems tenka laimė lankyti mokyklą, patiria ne ką mažesnių sunkumų, negu tie, kurie dirba laukuose. Ruandoje – mokyklų labai mažai. Į jas mokslo siekiantys ruandiečiai kasdien nueina ne vieną kilometrą. Pusryčių dažniausiai nevalgo, todėl iki ketvirtos valandos, kol grįžta namo, mokiniai išbūna alkani.

„Nepaisant iš pažiūros primityvios buities, ruandiečių kultūra bei kalba – labai gili ir pagarbi. Pavyzdžiui mes, lietuviai, kaip ir daugelis tautų, visus daiktus, žmones, gyvūnus skaičiuojame tais pačiais skaičiais. Ruandiečiai gi gyvūnus skaičiuoja vienaip, žmones ar daiktus – dar kitaip. Ruandoje įdomus ir tikėjimas: jie nuo seno tikėjo Dievu, tačiau neturėjo maldų. Šalia Dievo visada šalia buvo daug burtų – jie gajūs iki pat šiol“, - pasakojo H.Šulcas.

Nors gimnazistai, scenoje pasirodžius tradiciniais rūbais pasipuošusiems egzotiškiems ruandiečiams, galėjo pamatyti akivaizdžius skirtumus tarp žiemos šalčio sukaustytos Lietuvos ir karštos Ruandos, visus suvienijo tas pats tikėjimas: lietuviškai kalbamos maldos „Tėve mūsų“ svečiams iš Afrikos versti nereikėjo – tuos pačius žodžius Dievui jie siunčia dainuodami savo skambia kalba.

• Rašyti komentarą (0)