Audėjai svarbu, kad austi galėtų iš tikro lietuviško lino

Tai, kad 17-metė Salantų gimnazijos mokinė Ingrida Šilgalytė yra audėja, išduoda jos laikysena – itin tiesi ir taisyklinga. Mergina sako – tik atsisėsk į stakles kumptelėjęs, po kelių valandų vargu ar pakilsi be nugaros skausmo. Pasak antrokės gimnazistės, audimo srityje nardančios lyg toji staklių šaudyklė, tikroji savo amato meistrė privalo turėti gerą nugarą ir stiprias akis.

Ingrida Šilgalytė apie audėjos amatą kalba itin pagarbiai – audimas jai siejasi su patriotizmo, tautiškumo, tradicijų puoselėjimu. Ausdama ji laikosi visų, jau šimtmečius gyvuojančių taisyklių. „Į stakles reikia eiti pagarbiai – be batų, apsiavus tik kojinėmis“, - sakė jaunoji audėja.

„Norint tapti audėja, reikia turėti daug noro, truputį kruopštumo ir Dievo dovanos. Tiesa, stipri nugara taip pat reikalinga: staklėse sėdėti tenka ilgai, jei sėdėsi suklypusi, sunkiai beatsikelsi. Tad juokaudama sakau, kad austi reikia toms, kurios trokšta išlaikyti tiesią laikyseną“,- kalbėjo I.Šilgalytė.

Pasak merginos, daugeliui audimas atrodo labai sudėtingas dalykas. Taip pat iš pradžių atrodė ir jai – tačiau keletą valandų pasimokiusi, I.Šilgalytė, kaip pati sako, audė lyg didelė. Dabar ji skaičiuoja dvejus metus, kai audimas jai tapo pomėgiu, saviraiškos būdu ir net savotiška patriotizmo išraiška.

„Viskas prasidėjo nuo mano noro išsiskirti iš kitų. Artėjo mamos jubiliejus, galvojau, ką tokio išskirtinio padovanojus. Per Porcinkulę Salantuose pamačiau audėją Reginą Jablonskienę – sukiojausi, sukiojausi aplink ją, kol paprašiau pamokoma. Nežinau, gal esu seno kirpimo žmogus, tačiau man iš tiesų labai patiko austi. Pagalvojau: jei kažkada audė mūsų prosenelės ir močiutės, kodėl negaliu aš – tai buvo lyg principo reikalas“, - sakė I.Šilgalytė.

Apie šį daugelio kartų puoselėtą amatą I.Šilgalytė kalba su didžiausia pagarba: juk audimas – vienas seniausių žmogaus amatų, kurio ištakos siekia neolito amžių.

„Audimo pavyzdžių, randamų Lietuvoje, amžius siekia I-ąjį tūkstantmetį. Pirmieji žmogaus audiniai buvo iš kailio – senieji audėjai pindavo jo juosteles. Pamažu žmogus gudrėjo, audimui ėmė naudoti nedidelius pagaliukus, ir taip palengva staklės sudėtingėjo, modernėjo. Įdomu tai, kad visame pasaulyje staklių principas yra toks pat – net ir tolimoje Japonijoje staklės yra panašios į mūsiškes“, - pasakojo I.Šilgalytė.

Kol kas jaunoji audėja nuosavų staklių neturi – naudojasi savo mokytojos R.Jablonskienės turimomis. Autentiškos staklės Lietuvoje kainuoja mažiausiai pusę tūkstančio litų. I.Šilgalytė audžia palyginti nedidelėmis staklėmis – seniau stacionarios staklės užimdavusios visą kambarį. Kiek naujesnės, kokiomis audžia salantiškė, telpa į pusę kambario.

„Audžiame ir visai mažomis staklėmis, kurias galime vežtis į įvairius renginius. Su savo mokytoja juokaujame, kad staklėms sustatyti reikia gero vyro, o ne dviejų moterų. Tiesa, vyrai mugėse, miesto šventėse taip pat domisi audimu. Tik jiems įdomus sudėtingas staklių mechanizmas, o moterims – to mechanizmo rezultatas, siūlai, raštai“, - sakė I.Šilgalytė.

Pasak jos, sudėtingiausia yra staklėse išriesti siūlus ir pasirengti raštą – kai kiekvienas siūlelis, kurių staklėse pakimba šimtais, yra savo vietoje, jau galima pradėti austi. Kokiais raštais bus papuoštas rankšluostis, lovatiesė, padėklas ar juosta, yra pačios audėjos reikalas. Vienur ar kitur matytus ornamentus kiekviena audėja pritaiko, patobulina savaip.

„Audimas gali būti keturnytis, šešianytis ar aštuonnytis – kaip susiveri siūlus į nytis, toks ornamentas ir išaudžiamas. Pavyzdžiui, keturnytis audimas yra gan ribotas – viskas susideda iš kvadratų. Juos audėja gali jungti į apskritimus, kitas geometrines figūras. Tradiciški lietuviški raštai yra simetriški, taisyklingi“, - pasakojo I.Šilgalytė.

Ji savo darbuose stengiasi atkurti kuo daugiau autentikos, tradicijų. Todėl labai svarbu, kokie siūlai pasirenkami audiniui. Anot jaunosios audėjos, senovėje lietuvės ausdavusios tik iš lino – rūbai būdavę sunkūs, šiurkštoki. Dabar gi audinys ataudžiamas iš medvilnės, o raštai audžiami iš lino. I.Šilgalytei labai svarbu, kad linas būtų tik lietuviškas.

„Lietuviško lino stiebelis nėra tobulai lygus, vienur jis storesnis, kitur – jau plonesnis. Todėl lietuviško lino siūlai yra maloniai šviesios pilkos spalvos. Užsienyje auginami linai yra lygūs, praradę autentiškumą, o kadangi gauna daugiau saulės, negu Lietuvoje, yra tamsesni. Beje, nusipirkti tikro lietuviško lino – ne taip ir paprasta, mažai kas linus beaugina. Vis dar tebenaudojame sovietiniais laikais mokytojos supirktą liną“, - kalbėjo I.Šilgalytė.

Ne tik praktiškai, bet ir teoriškai audimo amatu besidominti mergina pasakojo, kad tradiciniuose audimuose senovėje spalvos būdavo naudojamos retai – audiniai dėl medvilnės ir lino dermės būdavo pilkai balti. Kiek vėliau pradėti naudoti ir dažai – lietuvės audeklus dažydavo augalų lapais, žiedais, šaknimis, žieve, samanomis ar net balų rūda.

„Labai gražu yra šilku atausti audiniai. Tiesa, šilkas senovėje buvo labai brangus, todėl juo puošdavo tik išeiginiams marškiniams ar vestuvinei sukniai skirtą audinį“, - teigė I.Šilgalytė.

Mergina sakė jau seniai nebesukanti galvos, ką reikia padovanoti artimiesiems ar draugams – kiekvienas apsidžiaugia austiniu rankšluosčiu, jubiliejine juosta, padėklu stalui. Audėja pati sau pasisiuvo tautinius audėjos rūbus, ketina pradėti austi lovatieses.

„Pačios austi darbai yra pilni širdies meilės, tokios dovanos – netradicinės ir labai vertinamos. Labai džiaugiuosi, kad mano darbai yra pasklidę jau po visą Lietuvą. Darbuojuosi iš idėjos, iš širdies ir linksmai – su mokytoja ausdamos ir padiskutuojame, ir dainų padainuojame“, - pasakojo I.Šilgalytė.

Jai didžiausias darbo įvertinimas – susidomėjimas. Mergina negali atsidžiaugti, kad žmonės puošiasi jos darbais, jais domisi, klausinėja ir net nori išmokti austi.

„Apima nepaprastas jausmas, kai supranti, kad šis senovinis amatas yra įdomus ne man vienai. Apie audimą galiu kalbėti valandų valandas. Esu žemaitė, lietuvė iki pat širdies gelmių, todėl audimas man – ir būdas puoselėti, saugoti tautiškumą, būti patriote. Kol žmonės domisi, nori namus ir save puošti tradiciniais audiniais, vienam seniausių amatų išnykti nelemta. Šis amatas skaičiuoja tūkstantmečius, negalime paleisti jo tradicijų. Esu įsitikinusi – kol bus gyva bent viena audėja, audimui išnykti neįmanoma“, - tvirtai teigė savo krašto bei tradicijų puoselėtoja I.Šilgalytė.

• Seniausios Lietuvos kapinynuose rastos audinių liekanos datuojamos II amžiumi.

• Plona daugianytė drobė, naudota nuometams ir staltiesėms, yra vadinama atkočine. Stora, vilnionė, velta, keturiomis, šešiomis arba aštuoniomis nytimis austa medžiaga vadinama milu, o kiek plonesnė, pusvilnonė ar vilnonė nevelta – mileliu arba čerkasu. Milelį lietuviai naudodavo šiltiems rūbams, antklodėms, lovatiesėms siūti.

• Raštuoti audiniai pagal audimo būdą yra skirstomi į servetinius, diminius, kaišytinius ir rinktinius.

• Rašyti komentarą (4)