Darboholikas – ne komplimenta

„Ar įsivaizduojate voverę, kuri visą laiką tik rinktų ir rinktų riešutus? Ir neturėtų kada liuoksėti nuo šakos ant šakos, neieškotų, kaip pratęsti giminę? Akivaizdu, kokia jos lemtis lauktų – baigtis. Kai kalbame apie gamtos pasaulį, viskas atrodo paprasta. Tai kodėl elementarias tiesas pamirštame, mąstydami apie suaugusių žmonių gyvenimą“,- kalbėjo įmonės „Organizacijų vystymo konsultacijos“ psichologas Valdas Kerdokas, su kolega Stanislovu Meškevičiumi sutikęs išsklaidyti mūsų visuomenėje sklandančius mitus apie darboholizmą.

Valdas Kerdokas mano, kad dauguma žmonių užsibrėžia tikslus, nesusijusius su jų realiomis galimybėmis. „Kad ir kiek žemaitukas besitreniruotų, jis netaps ristūnu žirgu“,- šypsojosi psichologas, įsitikinęs, kad kiekvienas turi atsižvelgti į savo prigimtį ir talentus.

Psichologai teigė: darboholizmo problema turi daug „dugnų“, todėl kalbėti apie ją nėra paprasta. „Kaip vertinti sportininką, kuris ruošdamasis varžyboms „gyvena“ sporto salėje ir daug treniruojasi, arba muzikantą, šokėją, kurie, pamiršę laisvalaikį, nuolat repetuoja – ar juos galime vadinti darboholikais? Juk neturėtume nė pusės tiek išradimų, jei nebūtų buvę savo veiklai atsidavusių žmonių. Taigi riba tarp mėgstamo darbo ir darboholizmo yra labai plonytė“,- įsitikinęs S.Meškevičius.

Virto darbštuolio sinonimu

Šiuo metu sąvoka darboholikas tapo tarsi darbštuolio sinonimu: netgi darbo paieškos skelbimuose darbdaviai nurodo ieškantys darboholikų, o tokiais esantys mielai prisipažįsta pretendentai į naują darbo vietą. „Tai būtų tas pats, kas didžiuotis, jog esi impotentas,- ironizavo V.Kerdokas. – Bėda ta, kad darboholizmas tapo pagirtina savybe, nes darbdaviams naudinga turėti žmones, kurie gyvena vien tik darbu. Kažkodėl niekas taip nesidžiaugia žmogumi, kuris visą laiką neria servetėles arba užsiima šilkografija, jei šie darbai nesulaukia pirkėjų. Nors šie žmonės dirba taip pat daug, bet jie nesukuria apčiuopiamos naudos – pridėtinės vertės, todėl vietoj darboholiko, kuris priimamas tarsi komplimentas, jiems lipdoma keistuolio ar lengvai „paplaukusio“ etiketė.“

„Didelio“ darbo – menki rezultatai

V.Kerdokas paaiškino: žmonės priima socialinio žaidimo taisykles, todėl geru darbuotoju laikomas tas, kuris į darbą ateina anksčiausiai, o biurą palieka vėliau už kolegas. Tačiau kaip reaguotų viršininkas, jei jo pavaldinys savo užduotis atliktų per pusdienį – ko gero, jam užduotų papildomo darbo, kad jis biure prasėdėtų tiek pat laiko, kiek ir kiti mažiau talentingi jo kolegos. „Reikėtų atskirti formą ir turinį. Juk nebūtinai vaikinas, kuris savo merginai nedovanoja gėlių, saldainių ir nežeria komplimentų, myli mažiau. Taip ir dirbant – nebūtinai daug laiko darbe praleidžiantis darbuotojas daugiau ir nuveikia. Kalbant apie darboholikus, jų produktyvumas yra netgi nepakankamas, nes jiems yra svarbesnis ne rezultatas, o pats procesas: kažką daryti, veikti“,- dėstė V.Kerdokas.

Ir maloniu darbu galima persisotinti

Pašnekovai išskyrė du ryškiausius pavojaus signalus, kai žmogus jau nyra į darboholizmo liūną. Pirmiausia reikia atskirti: ar žmogus yra darbštus ir sąmoningai nusprendžia gyvenimą paaukoti darbui, ar jis tiesiog nemato išeities, kuo dar galėtų užsiimti. V.Kerdokas pateikė pavyzdį – rusų mokslininkas, sovietų raketinės ir kosminės technikos konstruktorius ir gamybos organizatorius Sergejus Koroliovas vardan idėjos engė tūkstančius kosmonautikos srityje dirbusių žmonių. „Nemenkinant Koroliovo nuopelnų, kaip psichologai, turime vertinti, kad jo elgesys buvo nenormalus, nes nei jis, nei jo komanda negalėjo turėti kito gyvenimo, nes dirbo tokiu dideliu tempu“,- teigė V.Kerdokas.

Stanislovas Meškevičius pastebi, kad šiuolaikinė visuomenė išgyvena vertybių krizę – žmonės pasineria į darbą, pamiršdami, vardan ko šitiek daug pluša.

Paklaustas, ar negali būti atvejų, kai darbas žmogui tiesiog teikia didesnį pasitenkinimą, negu meilė ar bičiulystė su draugais, V.Kerdokas atkirto: „Bet kokį malonų dalyką galima padaryti nemaloniu. Jums patinka kutenimas? Galiu taip ilgai kutenti ir užkutenti, kad vėliau pašiurpsite vien nuo minties apie pakutenimą“.

Ne ką svarbiau už gerą darbą yra ir geras poilsis. „Kaip liūtai po medžioklės mėgaujasi poilsiu, vartosi žolėje, taip ir žmonėms svarbu patinginiauti po sunkaus darbo. Juk valstietis nuvaryto arklio vėl nekinko, o duoda jam avižų, leidžia pasiganyti. Geras darbdavys, kuris yra tikras komandos narys, jaus, kada jo darbuotojai yra pavargę po sunkaus darbo, ir pats pakvies į boulingą ar užsakys picų. Po tokio atokvėpio darbuotojai kibs į darbą su dviguba jėga“,- kalbėjo S.Meškevičius.

Dėmesys pastangoms, bet ne rezultatams

Kitu atveju darbas gali tapti būdu paslėpti savo asmenines problemas – kad tuščiuose namuose nelaukia šeima, nėra bendraminčių, su kuriais smagiai praleistum vakarą. Nesugebėdami adaptuotis svetimoje šalyje, nerasdami, kur ir su kuo galėtų pramogauti, ir dažnas emigrantas tampa darboholiku, nors gimtinėje darbštumu iš kitų neišsiskirdavo.

Suklusti, kad kažkas yra negerai, turėtų tie, kurie iš aplinkinių žmonių girdi ne pastabas dėl darbo rezultato, pavyzdžiui, puikiai parengtos ataskaitos, o dėl įdėtų pastangų. „Vadinasi, toks elgesys yra nenormalus arba jis pradeda trukdyti kitiems – šeimai, draugams. Tarkime, jei džiaugiuosi, kad žmona iškepė skanų tortą, viskas yra gerai. Bet jei sakau, kad žmona labai mėgsta gaminti, vis kažką kepa, čirškina, ko gero, turiu mintyse, kad man įgriso jos gaminimas, aš pasiilgau jos dėmesio, rūpesčio“,- kalbėjo V.Kerdokas.

Lyderystės kultas naudingas darbdaviams

Didelį spaudimą šiuolaikiniams žmonėms daro ir lyderystės kultas – didžiausią pasisekimą turi knygos, mokančios, kaip per trumpą laiką tapti milijonieriumi. Kaip tapti sėkmingu žmogumi, mokoma ir per įvairius seminarus darbuotojams. Anot pašnekovų, tokia literatūra – tai puiki darbuotojų dresūra. Kaip dažnam mokytojui patinka klusnūs ir pavyzdingi mokiniai, kurie nekelia „nepatogių“ klausimų, neužverčia savo naujomis idėjomis, taip ir darbdaviams patogiau valdyti tokius darbuotojus, kurie savo noru yra užsibrėžę dirbti daugiau negu iš jų reikalaujama. Taip sutramdę savo kūrybišką dvasią ir asmeninius polinkius, žmonės tampa biologinėmis darbo mašinomis.

„Dauguma žmonių yra vidutiniokai ir kelia tikslus, nesusijusius su galimybėmis. Juk žemaitukas arklys, kad ir kiek besitreniruotų, netaps ristūnu žirgu, o jei bandys – atrodys juokingai“,- sakė V.Kerdokas. Anot jo, jau vaikystėje matyti, kuris žmogus turi įgimtą lyderystės dovaną, o kuris – ne.

„Nesakome, kad vieni yra blogesni už kitus – negalime visų lyderių vienomis šukomis šukuoti. Tiesiog yra skirtinga prigimtis, ir vienose situacijose lyderiauja vieni, o kitose – kiti. Argi Motina Teresė nėra lyderė, nors ji to specialiai ir nesiekė. Ir trijų vaikų motina yra kuo puikiausia lyderė savo atžaloms“,- diskusijai provokavo S.Meškevičius.

Vertybių krizė

„Niekada lietuviai taip gerai negyveno kaip šiuo laiku, kai gatvės sausakimšos automobilių, o namuose – pilna modernios technikos, tačiau jie niekada tiek neinkštė, kaip dabar,- S.Meškevičius pastebi vertybių krizę nūdienos kultūroje. – Taip atsitiko todėl, kad sėkmė tapatinama su turtu – matome, kaip televizijos žvaigždės didžiuojasi naujais automobiliais, prabangiais namais. Vertybe tapo materialinis gėris, o ne šilti santykiai, pokalbiai su artimaisiais, kad ir apie gyvenimą. O jis juk yra baigtinis dalykas. Tačiau apie gyvenimo prasmę dažnai susivokiame tik tada, kai esame arti mirties. Tai išgyvenę žmonės kalba, kokia laimė yra kvėpuoti ir gyventi, o ne kiek turto dar nespėjo sukaupti. Dirbdami dažnai užmirštame vardan ko dirbame, gyvename. Į darbo ratą įsisukusiems žmonėms visada vis gaila laiko patiems artimiausiems žmonėms. Todėl karjeros aukštumas horizonte reginčios moterys atideda arba atsisako motinystės, nors ši veikla yra ne mažiau prasminga.“

• Rašyti komentarą (9)