Tūkstančius kilometrų įveikęs dviratininkas nesijaučia atlikęs žygdarbį

Jauniausias dviračių žygio į istorinę Žalgirio mūšio vietą dalyvis – 13 metų kretingiškis Vladas Miltakis – kalbėdamas apie įveiktus kilometrus išliko žemaitiškai santūrus. „Nesijaučiu atlikęs žygdarbį. Manau, kad tokį kelią nuvažiuoti dviračiu galėtų bet kuris žmogus, jei tik jis šiek tiek pasitreniruotų“,- tvirtai sakė jaunasis dviratininkas, kuris jau antrą vasarą į savo „sąskaitą“ gali įrašyti daugiau negu 1 tūkst. km.

Vladas Miltakis teigė, kad per tolimas keliones dviračiais sunkiausia ne fizinis nuovargis, o kovoti su važiavimo monotonija ir sulaukti, kol prieš akis atsivers nematyti miestai su įdomiais kultūros paminklais.

Tolimoms dviračių kelionėms Vladas ryžosi paskatintas tėvo Sauliaus Miltakio. Jis ir buvo geriausias Vlado kompanionas žygiuose: pernai – aplink Lietuvą, o šiemet – į Lenkiją, kur vyko Žalgirio mūšio 600 metų sukakties minėjimo šventė.

„Buvau dar mažesnis, kai tėtis sumanė dviračiais vykti į Latviją. Dviese ir numynėme“,- apie pirmąjį rimtą išbandymą pasakojo V.Miltakis.

Todėl jis ilgai neabejojo ir gavęs Kretingos dviratininkų klubo „Tolumos“ narių pasiūlymą apvažiuoti Lietuvą. „Tik prieš pat kelionę su tėčiu daugiau pasitreniravome: išvažiuodavome rytą ir gana greitu tempu nuvažiuodavome po 100 km ir daugiau,“- pasakojo V.Miltakis, Jurgio Pabrėžos gimnazijos septintokas.

Vaikinas tikino, kad, ilgą kelią važiuojant dviračiu, sunkiausia – ne fizinis nuovargis, o kovoti su nuoboduliu. „Dešimt dienų – gana ilgas laikas, todėl kasdien sėsti ant dviračio atsibosta. Bet išvažiavęs į žygį neturi kur dingti, turi jį baigti iki galo“,- atviravo V.Miltakis, pridūręs, kad važiavimo monotoniją atperka per kelionę patiriami įspūdžiai, pamatyti nauji miestai, įdomios vietovės. Per paskutinę kelionę V.Miltakiui atmintin įstrigo Lenkijos šv. Lipkos bažnyčia, išgarsėjusi didingais vargonais.

V.Miltakis viliasi, kad ateityje pavyks dviračiu aplankyti ir tolimesnes Europos šalis. Apie tai jam yra užsiminęs ir tėtis. „Jis svarsto, gal į kitą šalį reiktų nuvažiuoti automobiliu ir ten nusivežti dviračius – jais važinėdamiesi vietoje, galėtume apžiūrėti miestą“,- planais pasidalino V.Miltakis.

Nuo mažens dviratį pamėgęs vaikinas dabar juo važinėjasi visais metų laikais. „Kartais su draugu specialiai ieškome ledo, kad pasivažinėtume po jį,- paklaustas, ar žiemiškos sąlygos netrukdo minti dviračio, sakė V.Miltakis. – Visada važiuoju dviračiu: su reikalais į miestą, pas draugus, o seniau juo vykdavau į muzikos pamokas meno mokykloje. Juk rudenį, žiemą ir einant pėsčiomis būna šalta, tai kodėl nevažiuoti dviračiu, jei juo – kur kas greičiau?“

Vaikinas pasakojo, kad dviračius mėgsta visa jo šeima: ne tik tėvas, bet ir mama, kuri į parduotuvę važiuoja ne automobiliu, bet dviračiu. Su draugais ant dviračių laiką leidžia ir jo septynmetė sesuo. V.Miltakis įsitikinęs, kad mieste važinėti dviračiu kur kas patogiau negu automobiliu: juo galima trumpinti kelią, visur pralįsti, nereikia sukti galvos ieškant vietos, kur jį pastatyti.

„Jei skaičiuosime tik tuos dviračius, kuriais nuolat važinėjuosi, tai jų yra trys: vienas, skirtas tik ilgoms kelionėms, o kiti du – pasivažinėjimams su draugais. Tai – kalnų ir BMX dviračiai, su kuriais galim šokinėti per bordiūrus, atlikti triukus. Taip važinėti kur kas įdomiau“,- apie savo pomėgį papasakojo V.Miltakis, prisipažinęs, kad geba atlikti dar nedaug triukų dviračiu ir norėtų jų išmokti daugiau.

• Rašyti komentarą (3)