Karo imitacija – ne vien smagus žaidimas

Šūvių garsai, spygliuotos užkardos, po sprogimo pasklidę dūmai ir slėptuvėse priešo tykantys žmonės – tai ne kadras iš karinio filmo, o kas vasarą vykstančių Kretingos jaunųjų šaulių stovyklų kasdienybė. Jose jaunieji Lietuvos patriotai paragauja ne tik teorinių karybos žinių, bet ir pritaiko taktinius manevrus, komandas, maskavimosi gudrybes žaisdami netikrą karą, kuris akimirkomis žaidimo tikrai neprimena.

Į žygį Joskaudų miške buvo išsirengę 44 jaunieji šauliai: tarp Kretingos kuopos narių buvo ir svečių iš Klaipėdos.

Stovyklavietėje Joskaudų miške jaunuosius šaulius aptikome akylai saugojančius įėjimą į stovyklą ir beatliekančius paskutinius darbus prieš karines pratybas bei dviejų skirtingų komandų mūšį. Uniformuoti, kai kurie - su muliažiniais ginklais, jaunieji šauliai dažais maskuojamomis spalvomis tepliojosi veidus – kad kaip įmanoma labiau susilietų su aplinka.

Netrukus pirmasis būrys į miško tankmę, nepaisydamas balų, purvynų, tuntais dūzgiančių uodų ir drėgnos žolės, išbėgo pasitikrinti to, ko išmoko per paskaitas.

„Žygiuose, kurių kiekvienais metais darome po penkis ar šešis, kiekvienas šaulys patiria daugybę įdomių dalykų: dalyvauja orientacinėse varžybose, per kurias trijų žmonių komanda su žemėlapiu ir specialiu orientavimuisi skirtu prietaisu – protraktoriumi – turi pasiekti tikslą, į mišką išeina vykdyti vado duodamų įsakymų, imituoja karą ir gyvena tikrą stovyklos gyvenimą – valgo lauko sąlygomis virtą maistą, gyvena palapinėse, budi paeiliui naktį“, - pasakojo būrio vadė Brigita Barkauskaitė ir skyriaus vadė Eglė Gudaitė.

Išėję treniruotis į mišką jaunieji šauliai mokosi praktiškai suprasti nebyliojo valdymo ženklus – priekyje einančiam būrio vadui pakanka parodyti sutartinius ženklus rankomis, ir šauliai žino, ar jiems slėptis, ar gultis ir šliaužti, o gal panaudoti stebėjimo būdą „šuns koja“ arba pasirengti žiedinei gynybai.

„Šuns koja – tai toks manevras, kada ant žemės sugulęs būrys priešą stebi iš skirtingų pozicijų – kad būtų aprėptas kuo didesnis plotas. Žiedinės gynybos metu būrys sugula ratu ir stebi aplinką, o rato viduryje susėdę vadai tariasi, ką daryti toliau. Pratybose naudojame efektus – turime dūmines šaškes, kurios skleidžia dūmus ir garsiai sprogsta. Vasarą visi pratybose vilki tradicines žalsvai rudas uniformas, o žiemą į žygius einame su maskalatais – balta apranga, kuri susilieja su sniegu. Mokomės ne tik susilieti su aplinka, bet ir kuo tyliau elgtis. Jei nenori, kad priešas tave išgirstų žengiantį per mišką, kojas turi dėti taip: kulnas – pėdos šonas – pėda. Tada šakos po kojomis netraška“, - kalbėjo B.Barkauskaitė ir E.Gudaitė.

Pasak merginų, pratybos ir karo imitacija nėra vien tik smagus žaidimas: kiekvienas stovyklavietėje turi laikytis tam tikrų taisyklių, disciplinos ir visada klausyti vado žodžio. Jei sėlinimo pratybose vadas duoda ženklą gultis ant žemės – taip nedelsiant ir reikia padaryti, įsivaizduojant, kad iš tiesų nuo greitos reakcijos priklausys, ar tave pamatys priešas. Ir nesvarbu, jei gultis tenka į balą ar šalia skruzdėlyno – šauliams svarbi ištvermė.

Jos prireikia, kai tenka ant galvos dėvėti pusę kilogramo sveriantį šalmą ar neštis daugiau negu penkis kilogramus sveriančią amuniciją. O kartais į žygį tenka leistis ir su visa kuprine – ji negali sverti daugiau negu 35 procentus kūno masės.

„Išeidamas į žygį šaulys turi kuprinę susidėti taip, kad jos svoris nevargintų, tačiau joje būtų viskas, kas reikalinga: atsarginiai rūbai, sausos kojinės, vanduo. Norint tapti šauliu nereikia būti labai fiziškai stipriam, tačiau reikalinga fizinė ir psichologinė ištvermė. Juk tenka daug bėgti, šliaužti, pakęsti „kerzinių“ batų nutrintas ir atmuštas kojas. O po visų užduočių naktį paeiliui dar reikia ir budėti. Kiekvienas budintis šaulys kūrena laužą ar krosnį, pasirūpina rytine arbata, stebi teritoriją, nes į ją kartais užklysta šunys, užsuka žmonės. Visada stengiamės iškrėsti naktinę išdaigą, sukelti aliarmą, kad šauliai išmoktų, pavyzdžiui, kuo greičiau susirinkę savo daiktus palikti palapines“, - pasakojo jaunosios šaulės.

Anot jų, tokiose stovyklose paaugliai išmoksta būti kantrūs, ištvermingi ir disciplinuoti – kiekvienas stovyklavietėje turi savo vaidmenis, pareigas ir bendras taisykles, kurios taikomos visiems. Pavyzdžiui, stovyklavietėje negalima rūkyti – už šį nusižengimą vadai gali pritaikyti bausmę.

„Vaikams patinka tokia veikla, ir tėvai mato, kad jų atžalos stovyklose išmoksta naudingų dalykų. Paauglius lengva sudominti – smalsu išbandyti kariškus dalykus. Tuo labiau, kad net ir stokodami finansavimo, prisigalvojame tikrai įdomių dalykų. Vieną vasarą buvome pasistatę bunkerį: jo statybai panaudojome tik keturias vinis ir virvių. Tačiau jį kažkas atradęs sugriovė. Dabar turime planą išsikasti požeminį bunkerį – jau pradėjome kasti“, - pasakojo B.Barkauskaitė ir E.Gudaitė.

• Rašyti komentarą (0)