|
|
|
Laiškanešė, kuri kalba ir rašo kiniškai
Trisdešimtmetė palangiškė paštininkė Vaida Piekutė kasdien ligi pietų išnešioja laikraščius, o laisvu laiku talkina verslininkams savo anglų bei kinų kalbų žiniomis: mergina penkerius metus gyveno ir mokėsi Kinijai priklausančioje Taivano saloje.
Sudėtingiausia – perprasti hieroglifus V.Piekutė sakė, jog Taivane atsidūrė iš didelio savo noro keliauti, pamatyti pasaulį, pažinti žmones. Dar studijuodama ekonomiką Vilniaus universitete, pagal studentų įdarbinimo programą ji buvo išvykusi į JAV. Pagal kitą studentų programą pusantrų metų ji stažavosi Taivane: dirbo dviejose kompanijose - maisto gamybos įmonėje ir viename iš elektronikos gamybos gigantų, kur atliko Rusijos puslaidininkių rinkos tyrimus. „Apsipratusi su šia šalimi, įstojau mokytis į valstybinį Chengi universitetą Taipėjuje. Baigiau tarptautinio verslo administravimo magistro studijas. Mokslas truko trejus metus. Dėstė anglų kalba, bet tuo pat metu aš mokiausi kalbėti kiniškai. Tačiau kalbėti yra viena, o išmokti rašyti hieroglifais, perprasti juos – visai kas kita. Ketinau ilgėliau apsigyventi Kinijoje, todėl žūtbūt norėjau bent gerai išmokti kinų kalbos rašybą“, - pasakojo jauna moteris. Tačiau jos asmeniniame gyvenime įvyko permainų, ir prieš dvejus metus ji sugrįžo atgal į gimtąją Palangą. Įsidarbino pašte. „Man patinka šis darbas: fiziškai sunku, bet nuovargį pakeičia bendrystė su žmonėmis“, - tvirtino V.Piekutė. Ji sakė profesionaliai nemokanti kinų kalbos, tačiau buityje galinti laisvai susikalbėti. Paskaito ir knygų kinų kalba, tačiau tam prireikia ir žodyno. Lietuvoje savo gebėjimus ji tepritaiko retai: neseniai ji dalyvavo Palangoje surengtose Kinų dienose – skaitė senąją kinų poeziją. V.Piekutė buvo pateikusi paraišką dalyvauti gegužę – spalį Šanchajuje vykstančioje pasaulinėje parodoje ir pristatyti Lietuvos paviljoną, tačiau prašymas buvo atmestas – jos kinų kalbos žinios neatitiko reikalavimų. Pasekė Baltijos kelio pavyzdžiu Taivano sala – dukart mažesnė už Lietuvą, tačiau gyventojų joje – 23 milijonai. „Tokioje žmonių masėje esi nepastebimas, bet kartu – ir labai matomas: vietiniai žmonės atkreipdavo dėmesį į mano šviesų gymį, o ypač – į mėlynas akis“, - tvirtino pašnekovė. Žmonės ten – paslaugūs, besišypsantys, bet dažnai – perdėm dirbtinai. Tai ji patyrė vos atvykusi, kai pasitikę firmos atstovai nė nesivargino pasirūpinti jos apgyvendinimu. Susipažinusi su kiniškai kalbančia mergina iš Singapūro, Vaida susidraugavo su ja ir abi išsinuomojo butą. Taivane ją stebino viskas: žmonės, gamta, architektūra, kalnai, oras. Netgi kvapai ten - kitokie. Jai teko keliauti po Taivanui priklausantį salyną, ragauti daugybę egzotiškų patiekalų, ypač – jūros gėrybių, pamatyti visokiausių driežų, vabzdžių, kalnuose - metro ilgio gyvačių, o vandenyne – skraidančių žuvų. Saloje žmonės skiriasi savo gymiu ir politiniais įsitikinimais: šiaurė yra labiau prokiniška dalis, o pietuose dominuoja aborigenai. V.Piekutė nebuvo linkusi kalbėti apie politinę situaciją toje Kinijos dalyje, tačiau pabrėžė, jog yra judėjimų, kurie siekia salos nepriklausomybės. Anot jos, Taivane žmonės žino apie Lietuvą: mūsų Baltijos kelio pavyzdžiu 2004 m. jie susikibo rankomis ir apjuosė salą gyva grandine. Į Kiniją, ji sakė, ją vėl traukia sugrįžti, nes liko būrys draugų, pažintys, galimybė pritaikyti išmoktą kalbą. „Jau šiek tiek prisiliečiau prie tos kultūros. Tačiau iš tikrųjų pačios Kinijos nė nepažinau, nemačiau net Didžiosios kinų sienos. Todėl jaučiu, kad ši šalis, o gal mano pačios vidus šaukia atgalios“, - atviravo palangiškė.
|
|
