Dievo žodį misionierė skleidžia pasauliui ir Kretingai

Jau penktą dešimtmetį pranciškonė sesuo Benjamina keliauja po pasaulį, skelbdama Dievo žodį: ji dirbo misijose Italijoje, Kamerūne, Prancūzijoje ir jau 15 metų tarnauja Kretingoje. Sesuo Benjamina yra Kretingos Švč. Širdies pranciškonių vienuolyno misionierė, ji dėsto tikybą Pranciškonų gimnazijoje ir yra atsakinga už darbą su parapijos jaunimu.

Sesuo Benjamina jau 15 metų tarnauja Dievui ir Kretingos žmonėms, mokydama vaikus tikybos bei sutelkusi jaunimą į Eucharistinį sąjūdį.

Giminėje – 13 vienuolių

Tikrasis sesers Benjaminos vardas ir pavardė – Džovanina Borsato. Ji gimė šiaurės Italijos Trevizo provincijoje, netoli Venecijos. Jos tėvai - itin pamaldūs ūkininkai Marija ir Benjaminas Borsato, užauginę 6 dukteris. Džovanina - jauniausia iš jų.

„Dievas taip norėjo, kad net 5 iš mūsų tapome vienuolėmis, ir tik viena iš seserų ištekėjo, - pasakojo sesuo Benjamina. – Pasišventimo Dievui kelias yra būdingas mūsų giminei: mano tėvas buvo iš 11 vaikų būrio, 5 jo seserys taip pat išėjo į vienuolyną. Vienuolėmis tapo ir 3 mano pusseserės. Iš viso mūsų giminėje yra net 13 vienuolių“.

Visos Benjaminos seserys, kaip ir ji pati, pasirinko pranciškonių kelią. Gal todėl, mąstė ji, kad jų gyvenimui įtaką darė parapijoje veikiantis pranciškonių vienuolynas.

Vienuolė sakė, kad nuo mažumės svajojusi tapti misioniere: „Sykį, būdama 8-erių, perskaičiau knygą apie Afrikoje ir Brazilijoje dirbančius misionierius: kaip jie keliavo po džiungles, miegojo po medžiais, gydė vargstančių žmonių sielas ir kūnus. Tada nusprendžiau – būsiu misioniere ir aš. Bet ilgainiui pamiršau tą svajonę. Ji vėl atgijo, kai būdama 16-kos pradėjau galvoti, ką pasirinkti – šeimą ar misijas“, - taisyklinga lietuvių kalba pasakojo sesuo Benjamina.

Tėvas išlydėjo jauniausią dukterį

Dvejus metus ji meldėsi ir ieškojo teisingo atsakymo, klausė išmintingų žmonių patarimo. Vienas kunigas Džovaninai padėjo sudėlioti jos gyvenimo ženklus, bet sprendimą paliko priimti jai pačiai.

„Kai buvau 18-kos, pasakiau tėvams, kad išeinu. Mama verkė, prašė, kad pasilikčiau, būčiau jų ramsčiu senatvėje. Juk ligi manęs jau 4 seserys buvo išėjusios į vienuolyną, o viena - ištekėjusi ir taip pat jau išėjusi iš namų. Tėvams belikau tik aš. Paklausiau jų, ar norite, kad būčiau laiminga. Jie atsakė – taip ir palaimino mane“, - atsisveikinimą su artimaisiais prisiminė sesuo Benjamina.

Visos jos seserys nuėjo į tą patį vienuolyną. Kai tėvas atlydėjo Džovaniną – savo penktąją dukterį, vienuolyno vyriausiajai motinai jis pasakė: šita yra mano paskutinė, daugiau dukterų nebeturiu. Provincijos motina jį apsikabino lyg savo tėvą, jaudinančias akimirkas prisiminė sesuo Benjamina.

„Tačiau tėvai neliko vieniši: nors Italijoje yra tradicija, kad ištekėjusios dukterys išeina į savo vyro namus, tačiau Dievas vedė taip, kad vienintelė mano ištekėjusi sesuo su šeima sugrįžo pas juos. Tėvams ji padovanojo net 8 anūkus“, - pasidžiaugė pranciškonė.

Sugraudina Lietuvos himnas

Būdama vienuolyne sesuo Benjamina baigė pedagogikos studijas ir 8 metus dirbo Romoje. „Kai mane siuntė į Afriką, į Kamerūną, prisiminiau savo vaikystės svajonę ir dėkojau Dievui už tai, kad jis ją išpildė. Kamerūne dirbau 10 metų, kol leido sveikata. Po to 5 metus tarnavau Prancūzijoje, kol atvykau į Lietuvą“, - sakė ji.

Lietuva vienuolės gyvenimo kelyje taip pat nebuvo atsitiktinė: „Tai – vėlgi Dievo plano dalis. Būdama Kamerūne, tik girdėjau apie Berlyno sienos žlugimą, nes gyvenome be jokios civilizacijos, neturėjome televizoriaus. Sužinojau, kad Motina Teresė jau siunčia savo seseris į Rytų šalis. Tada pagalvojau: Viešpatie, kaip norėčiau būti ten, kur žmonės vaduojasi iš priespaudos. Praėjo kiek laiko, ir Dievas šią mano mintį išgirdo“, - džiūgavo misionierė.

Dabar, ji teigė, jau nieko nebeprašanti, tik – gyventi čia ir dabar. „Dievas man dovanojo gebėjimą prisitaikyti prie visko - aplinkos, klimato, tautų mentaliteto. Jis leidžia mylėti žmones, su kuriais dalijuosi savo gyvenimu. Stiprybės man teikia nuolatinis bendravimas su parapijos žmonėmis bei savo bendruomene – Kretingoje esame trys seserys pranciškonės, be manęs dar – Sicilija ir Julija“, - kalbėjo ji.

Sesuo Benjamina tęsė mintį: „Lietuvoje man – labai gerai. Negaliu neigti, kad Italija nėra mano tėvynė, nes iš ten – mano genai ir ji įrašyta mano pase. Tačiau mano tėvynė yra visas pasaulis. Bet man taip pat norisi verkti ir tada, kai giedamas Lietuvos himnas“.

Per tuos 15 buvimo Lietuvoje metų, ji tikino, mokykloje nė sykio iš vaikų neišgirdusi jokių pašaipų dėl netaisyklingai ištartų lietuviškų žodžių, o iš juokingų situacijų pasijuokia kartu.

Sesuo Benjamina Kretingos parapijos vaikų bei jaunimo yra itin mylima už savo jaunatvišką būdą bei specifinį humorą. Anot jos, yra tik vienas raktas į žmonių širdis – tai Dievo meilės raktas.

Gegužė - Dievo Motinai

„Esu čia ne dėl savęs, esu dėl kitų, nes taip nori Dievas. Ir nesvarbu, kur esu, svarbu – su kuo esu, - kalbėjo misionierė. - Man neįmanoma suprasti, kaip žmonės gali gyventi, kasdien nekeldami savo minčių į Dievą“.

Ji užaugo šeimoje, kurioje darbas ir malda buvo lyg vienas kvėpavimas. Darbas ir malda tarp žmonių kūrė tam tikrą aurą. Italijoje ligi šių dienų išliko tradicija: triskart per dieną iš kiekvienos parapijos koplyčios skamba varpai, kviesdami žmones maldai. Jos tėvai laukuose mesdavo darbą ir išvien su vaikais sustodavo vieningai maldai. Šeimoje kas vakarą kalbėdavo rožančių.

Kiekvienas jų miestelio kvartalas turėjo savo koplyčią: per gegužines pamaldas žmonės prie jos rinkdavosi giedoti Marijai. Vaikai koplyčią paskandindavo suskintų lauko gėlių jūroje.

Tarp gražiausių vaikystės prisiminimų jai išliko įspūdis, kai gegužę po namus keliaudavo Marija Piligrimė – Dievo Motinos skulptūra: „Laukdavome jos, lyg pačios brangiausios viešnios: padarydavome jai altorių, susirinkdavo kaimynai. Dievo Motina viešėdavo vieną dieną ir iškeliaudavo pas kitus, kol vėl sugrįždavo į bažnyčią“.

Žydėjimu ir Dievo Motinos garbinimu gegužę Lietuva ir Kretinga jai nostalgiškai primena gimtąją Italiją. „Norėčiau, kad žmonės, kurie skaitys mano liudijimą, gebėtų šlovinti Kūrėją. Biblijoje yra mintis, jog tampi tuo, su kuo bendrauji. Bendraujant su Dievu, juo tapti neįmanoma, tačiau eidami jo link, galime tapti geresniais vienas kitam ir pasauliui“, - palinkėjo sesuo Benjamina.

• Rašyti komentarą (8)