Pašauktas pažinti didingo instrumento gelmę

Rytoj Kartenos bažnyčioje pirmąkart po restauravimo iškilmingai suskambės senųjų vargonų muzika, - šiuos vargonus bei jų istoriją nuodugniai ištyrinėjo ir naujam gyvenimui prikėlė profesionalus vargonų restauratorius, istorikas ir menotyros mokslų daktaras Girėnas Povilionis kartu su vargonų meistrais Algiu Stepanausku ir Gintautu Pilypaičiu.

Iš Klaipėdos kilęs vargonininkas, vargonų tyrinėtojas ir restauratorius Girėnas Povilionis sakė, jog Žemaitija jam – gimtasis kraštas, todėl ir norisi nuodugniai pažinti jo kultūrinį bei istorinį paveldą.

Šįkart „Smilčių skaitytojams“ – interviu su retą vargonų tyrinėtojo specialybę įgijusiu ir mokslo aukštumų jau pasiekusiu 33–jų atlikėju bei ekspertu G.Povilioniu.

- Šiuo metu vargonų istoriją Lietuvoje tyrinėjate tik dviese: Jūs ir 67-erių vargonų ekspertas Rimantas Gučas. Kas Jus, jaunosios kartos atstovą, uždegė aistra gilintis į šį galingą istorinį instrumentą?

- Viskas prasidėjo dar besimokant Eduardo Balsio menų gimnazijoje Klaipėdoje: kai man buvo penkiolika, mokykla įsigijo tikrus vargonus. Susidomėjau ne tik vargonų muzika, bet ir jų vidumi: kaip jie skamba, kokie jų vamzdeliai. Tačiau tuomet nebuvo jokios literatūros, iš kur galėčiau pasisemti žinių, išskyrus instrumento derintoją.

Vėliau, besimokydamas vargonų specialybės Lietuvos muzikos akademijoje, susipažinau su žymiais vargonų meistrais bei atlikėjais – Rimantu Guču ir Bernardu Vasiliausku. Jie dirbo Vilniaus vargonų dirbtuvėse. Buvau vos dvidešimties, kai kartu su jais pradėjau važinėti į parapijas remontuoti ir derinti vargonus.

- Vargonų meistrystės patirties sėmėtės ir užsienyje – Prancūzijoje bei Švedijoje. Ar Jus kažkas pastebėjo, ar pats ieškojote kelių ir būdų tobulėti?

- Pats siekiau išvykti tobulintis ir gauti stipendiją. Dar studijų metais susirašinėjau su Prancūzijos ir Vokietijos vargonų meistrais, specialiai tam mokiausi prancūzų kalbos. Ir 1999 m. tarpininkaujant žymiam prancūzų vargonininkui bei ekspertui Mišeliui Šapiuji, gavau pasiūlymą stažuotis pas vargonų restauratorių Dominyką Lalmandą. Pusmečiui man buvo paskirta Prancūzijos kultūros ministerijos stipendija.

Ten susipažinau su vargonų restauratoriais, galėjau nuvykti į restauravimo įmones ir stebėti, kaip liejamas vargonų metalas, gaminami vamzdžiai ir atgyja senieji instrumentai. Dole miestelyje yra išlikę XVII a. keturių manualų (klaviatūrų rankoms) vargonai. Tokio dydžio senųjų vargonų Lietuvoje iš viso nėra.

Sugrįžęs net nežinojau, kaip lietuviškai įvardinti kai kurias dalis. Turiu dvylikos kalbų vargonų terminų žodyną: lyginu, ieškau prasmių, kad gražiau lietuviškai skambėtų jų pavadinimai.

2001-2002 m. stažavausi Švedijoje: Švedijos nacionalinis paveldo departamentas ir Geteborgo vargonų meno centras studijoms man skyrė stipendiją.

- Ar atsidėti gilesnei mokslinei veiklai Jus paskatino apgailėtina vargonų būklė Lietuvoje, lyginant su užsienio šalių? Tyrinėjant gimė atradimai: nustatėte Kartenos ir Kretingos evangelikų liuteronų vargonų autorius.

- Grįžęs iš Prancūzijos, pradėjau dirbti Kultūros paveldo centre - buvau atsakingas už vargonus. Tuo pat metu rašiau magistro darbą apie Palangos ir Skuodo dekanatų bažnyčių, tarp jų – ir Kretingos, Kartenos, Budrių, Laukžemės, Kalnalio – vargonus. Pirmiausia teko juos inventorizuoti, nes jie nebuvo net aprašyti, o jų būklė – labai prasta arba instrumentai išvis neveikiantys. Pradėjau gilintis, ieškoti kilmės sąsajų su Europos šalių vargonų mokyklomis. Kartenos vargonai yra pirmieji, kuriuos pats ištyrinėjau ir atkūriau. Jie – tarsi pirmasis mano nuglostytas kūdikis.

Būti vargonų meistru reikia pašaukimo ir žinių. Tarkim, reikėjo žinoti, kad vargonų kūrėjai įsiamžindavo ant didžiojo vargonų vamzdžio. Reikėjo žinoti ir vargonų meistrų - Pauliaus Celės ir Johano Proiso - pavardes, kurias buvo užslėpę vėlesni meistrai.

- Esate, ko gero, giliausias Kretingos krašto ir visos Žemaitijos bažnyčių vargonų žinovas. Kokiu istoriniu paveldu gali didžiuotis kretingiškiai?

- Žemaitija daugiausiai už kitas etnografines Lietuvos sritis yra išsaugojusi istorinių vargonų. Seniausi Lietuvoje išlikę ir atkurti vargonai stovi Kretingos pranciškonų bažnyčios Kankinių koplyčioje, jie buvo sukurti apie 1680 m. Kartenos bažnyčios vargonai buvo sukurti 1774 m.

Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčioje vargonai buvo pastatyti 1785–aisiais, juos taip pat ketinama restauruoti. Įpusėjo Darbėnų bažnyčios vargonų restauravimas.

Įdomūs išlikę nepaliesti Laukžemės vargonai, kuriuos 1860 m. pastatė Liepojos meistras Karlas Hermanas, o Kalnalyje – 1926 m. čeko Oto Kratokvilo sukurti vargonai.

Medinėse bažnyčiose išliko unikaliausi vargonai, nes dažniausiai į jas būdavo perkeliami seni instrumentai iš turtingesnių parapijų.

Beje, Kretingos bažnyčioje ligi Antrojo pasaulinio karo stovėjo patys didžiausi Lietuvoje žinomi vargonai, išlikę nuo bažnyčios statybos pradžios – 1619 m. Tačiau jie sudegė.

- Jūs parašėte pirmąją Lietuvoje daktaro disertaciją vargonų tema. Ir šiandien Lietuvoje tėra vos keturi šios srities mokslo daktarai. Nėra gausu ir profesionalių vargonų restauratorių. Restauravimui trūksta pinigų. Koks likimas Lietuvoje laukia šio unikalaus tautos paveldo – bažnytinių vargonų?

- Lietuvoje gyvavo labai aukšto lygio baroko vargondirbystės mokykla – tai XVIII ir XIX a. pirmos pusės Vilniaus bei jo apylinkių meistrai. Jie turėjo įtakos visos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės – šiandienos Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos – vargondirbystės istorijai. Tačiau šiandien profesionalius vargonų restauratorius Lietuvoje galima suskaičiuoti ant pirštų, nors istorinių vargonų yra apie 500. Jeigu būtų sumanyta restauruoti visus vargonus, neužtektų ir dabartinių restauratorių gyvenimo. Tam, kad šiandien bažnyčiose atgytų vargonai, iniciatyvos turi imtis klebonai, vargonininkai ar parapijos mecenatai.

Dauguma bažnyčių vargonininkų nė nežino, kokie vertingi yra jų instrumentai. Nedaug bėra ir vargonininkų, norinčių groti senaisiais vargonais, nes prie jų reikia prisitaikyti: nepatogiai junginėjasi jų registrai, sunkiai spaudosi klavišai, dažnai nedera ir pan. Be to, reikalinga ir tinkamai parinkti kūrinių repertuarą.

Mano vizija – kad Lietuvoje būtų kuo daugiau naujam gyvenimui prikeltų vargonų: tuo tikslu įkūriau Vargonų paveldo centrą. Man norisi, kad būtų kuo daugiau pasekėjų ir žmonių, besidominčių šiuo unikaliu muzikos instrumentu.

*Šiemet G.Povilionis išleido knygą „Vargondirbystės menas Lietuvoje: nuo baroko iki klasicizmo“.

*Kartu su vargonininku Baliu Vaitkumi įrašė kompaktinę plokštelę „Senųjų vargonų balsai“, kurioje skamba ir muzika, atlikta Kretingos katalikų bei evangelikų liuteronų bažnyčių vargonais.

*Neseniai G.Povilionis laimėjo Lietuvos mokslo tarybos stipendiją 2 metų stažuotei Kultūros, filosofijos ir meno institute: jis tyrinės Vilniaus vargondirbio Mikalojaus Jansono kūrybinę veiklą ir atliks Vilniaus Bernardinų, Troškūnų ir Kurtuvėnų bažnyčių vargonų tyrimus.

• Rašyti komentarą (0)