|
|
|
Jubiliejaus padiktuotas egzaminas
Kretingiškis tautodailininkas Adolfas Viluckis save pravardžiuoja urviniu žmogumi. “Mažai kur išeinu. Krapštau medį savo dirbtuvėlėse, būnu su pagaliais, ir tiek. Nenuobodu”, - kuklindamasis prisipažino medžio meistras.
Septynių dešimčių metų jubiliejų šį mėnesį pasitinkantis A.Viluckis medį “krapšto” nuo mokyklinio suolo laikų. Ir “prikrapštė” tiek, kad jubiliejinė paroda bus jau aštuonioliktoji personalinė. “Skulptorius Antanas Mončys yra sakęs, kad parodos jam – tas pats, kas nusirengti prieš publiką. Man irgi darosi kažkas panašaus – nejauku, kai tave mato, drebuliai kažkokie supurto. Lengviau stebėti kitų darbus”, - teigė tautodailininkas. Jam parodos – dar ir egzaminas. Tiesa, kaskart pasisekęs. Nes jeigu būtų atvirkščiai, A.Viluckio darbai nepuoštų Kretingos, netrimituotų jo Angelas, žymintis Kretingos pradžią, meistras nebūtų apskrities ir respublikos mastu rengiamų liaudies meno parodų dalyvis. Nebūtų jo darbai dalis mūsų krašto dievdirbių rašomos istorijos, kuriai jau gresia baltosios dėmės: medžio drožėjai sulaukia vis mažiau savo pasekėjų, vis mažiau jaunų žmonių noriai ima kaltus, kad pratęstų šimtmečių tradiciją. “Jauni žmonės nori visko daug ir greitai. Nori greitos naudos, o kantrybės dirbti neturi”, - labai paprastai priežastį, kodėl medžio drožėjai neturi įpėdinių, įvardino A.Viluckis. Rengdamasis savo jubiliejinei parodai A.Viluckis į dienos šviesą iškėlė prieš beveik penkis dešimtmečius išdrožtą “Motinos portretą”. “Po svietą pakeliavusius darbus dažnai tenka restauruoti. Tai nusitrynęs kur, tai įskilęs”, - rodė menininkas. Šiuo metu jis triūsia prie naujo, anot jo paties, stiliaus skulptūrų. Gimė tas stilius menininko galvoje, kaip ir visa kita. “Idėjos užklumpa neprašomos ir jų bado nejaučiu. Bumbteli kažkas į plikę – nė pas nežinau, kas. Tik spėk žymėtis, piešti eskizus, - juokavo A.Viluckis. – Eskizų niekada nedailinu, nebent darbas – monumentalus, skirtas konkrečiai vietai, stovyklai, parodai. O šiaip daugybė dalykų gimsta dirbant tiesiogiai - liečiant ir skaptuojant medį”. Dažniausiai A.Viluckis kalbina lietuvišką ąžuolą ar žemaičiuose augančią vinkšną. Pastarosios mediena – smagi drožti, nes jos tekstūra labai graži, ryškių rievių. “Nuo seno pažįstu vinkšną, kurią dar vadiname guoba. Tik gaila, kad šie medžiai, labiau būdingi Žemaitijai, nyksta, džiūna. Esu gamtos vaikas – nuo vaikystės mėgstu braidžioti po miškus. Iš jų ir pagalių visokių parsinešu, pritaikau drožti”, - kalbėjo iš Grūšlaukės kaimo kilęs A.Viluckis. Dar tebesėdėdamas mokyklos suole jis ir pradėjęs drožinėti. “Nesiskirdavau su peiliuku – turėdavau jį nuolat kišenėje. Būdavo, padrožiu kokį pagalį ir numetu. Šeimoje manęs neskatino drožti, kurti. Tai darė mokytojai”, - tolimus laikus prisiminė drožėjas. Nors medžio drožyba – visas jo gyvenimas ir tikroji duona, kūrėjas savo užsiėmimo nepavadintų amatu. Greičiau – kūryba, kadangi niekada nekartojo, ką yra padaręs, niekada nekopijavo kitų. Ką padaręs vėlgi neskuba rodyti kitiems – mėgstąs būti vienatvėje sau pats esąs geriausias draugas. “O ir nedaug kas pas mane užklysta. Rašytojas Algis Kuklys vis manęs nepamiršta, iš Klaipėdos aplankyti atvažiuoja draugai Rita ir Vidmantas. Su dukterimi Rimante pabendrauju – ji irgi taikosi drožti medį, tik viską nori atrasti pati – nė žiūrėti neleidžia, kai pradeda kokį darbą”, - dukters dovanotus drožinius parodė A.Viluckis. Nepailstantis nuo idėjų, nelabai paisantis kritikų, vadinąs save tikru žemaičiu A.Viluckis sakė dar drošiąs. Tiek, kiek jam bus leista būti. Lapkričio 28 dieną Kretingos muziejuje rengiama jubiliejinė Adolfo Viluckio medžio drožinių paroda 1999 m. Adolfui Viluckiui Kretingos rajono savivaldybės taryba suteikė rajono Garbės piliečio vardą, o “Pajūrio naujienų” skaitytojai tautodailininką išrinko Metų žmogumi.
|
|
