|
Kelionės dviračiais - aistra
Neretai moterys pavadinamos „silpnąja lytimi”, tačiau dviračių klubo „Tolumos” narė Birutė Mikutaitė-Ganiprauskienė yra puikus pavyzdys, kad tai – tik stereotipas. Moteris dviračiu intensyviai važinėja tik nuo gegužės mėnesio, tačiau ryžosi su klubu dalyvauti tūkstančio dviejų šimtų kilometrų ilgio kelionėje aplink Lietuvą.
Tinkami žmonės - tinkamu laiku „Kelionė dviračiu buvo sena mano svajonė. Kartą važiavom automobiliu į Kuršių neriją ir pamaniau, kad būtų daug smagiau važiuoti dviračiu”, - pasakojo B.Mikutaitė-Ganiprauskienė. Dviračiu ji važinėjo nuo vaikystės, tačiau, pasak moters, kurį laiką tolimesnės kelionės buvo tik norai, kol likimas nesuvedė su bendraminčiais – dviračių sporto entuziastais. „Tiesiog pasitaikė tinkami žmonės tinkamu laiku”, - tvirtino dviratininkė, pasakodama, kaip pasiryžo keliauti tokį didelį atstumą. Rengdamasi kelionei aplink Lietuvą, moteris nuvažiuodavo po keturiasdešimt kilometrų, tačiau galutinai apsisprendė tada, kai su „Tolumų” klubu išvažiavo į Platelius. „Kai man pavyko nukeliauti iki Platelių ir atgal, įvyko lūžis – supratau, kad galiu važiuoti aplink Lietuvą”, - džiaugėsi B.Mikutaitė-Ganiprauskienė. Moteris teigė, kad žiemą dviračių sportą kompensuos plaukiodama baseine. Žygeivius sutiko svetingai
„Ši kelionė atsvėrė visas iki tol patirtas”, - tvirtino B.Mikutaitė-Ganiprauskienė. Nors artimieji iš pradžių abejojo, ar moteris pajėgs įveikti tūkstančio kilometrų atstumą, o draugai į tokias atostogas žiūrėjo skeptiškai, dviratininkė nesigaili dešimties dienų, praleistų ant dviračio. „Vakarais susėsdavome prie laužo, dalindavomės įspūdžiais, nes važiuojant pasikalbėti nelabai pavykdavo”, - pasakojo B.Mikutaitė-Ganiprauskienė. Karštomis dienomis dviratininkai išvažiuodavo šeštą valandą ryto, vėliau, kad neperkaistų, nuo pirmos iki ketvirtos valandos dienos padarydavo pertrauką prie vandens telkinio. „Būdavo, važiuoji rytą ir matai: aplink - daug vandens telkinių, o vakare kaip tyčia – nė vieno”, - juokėsi B.Mikutaitė-Ganiprauskienė. Vienas iš įsimintiniausių kelionės akcentų dviratininkei – malonūs žmonės. Ypač nuoširdūs buvo kaimų gyventojai. „Mūsų klausdavo, kur važiuojame, o kai sužinodavo, kad aplink visą Lietuvą – ištikdavo šokas. Vieną vakarą, kai neradome kur apsistoti, ūkininkas priėmė mus pas save”, - dalinosi įspūdžiais dviratininkė. Dviratis padeda atsipalaiduoti „Kadangi dirbu įtemptą protinį darbą – kūnas pats prašo fizinės apkrovos”, - pasakojo B.Mikutaitė-Ganiprauskienė. Dviratininkė teigė, kad fizinis krūvis jai ne tik pakelia kūno tonusą, bet ir gerina savijautą, suteikia jėgų. „Manau, kad ir po dvidešimties metų galėsiu leistis į tolimas keliones”, - tvirtino 27 metų dviratininkė. Moteriai pavyzdžiu buvo 56 metų kolegė, kuri ne tik važiavo visą kelionės laiką, bet kartais pralenkdavo ir kitus klubo narius. Kretingoje trūksta dviračių takų B.Mikutaitė-Ganiprauskienė apgailestavo, kad Kretingoje nėra dviračių takų – nėra jungties su Palanga, nors Kretinga yra prie pat kurorto. „Pasvalyje, Naujojoje Akmenėje keliaudami matėme puikių dviračių takų, gerai išvystytą infrastruktūrą, nors tie miestai nėra turistinės traukos objektai”, - pasakojo dviratininkė. Moteris teigė, kad teko bendrauti su vokiečiais turistais, keliaujančiais traukiniu į Klaipėdą, o iš ten - į Palangą. „Paklausiau jų, kodėl nelipa Kretingos stotyje – juk miestas gražus, įdomus, o jie atsakė, kad jiems nepatogu dviračiais nusigauti iki Palangos”, - pasakojo B.Mikutaitė-Ganiprauskienė. Anot moters, dviračių takas, jungiantis Kretingą ir Palangą, turėtų dvigubą naudą: kretingiškiai galėtų nuvažiuoti į kurortą, taip pat būtų pritraukiama daugiau turistų. „Reikia, kad gyventojai mus palaikytų”, - teigė moteris. Ji bei jos kolegos dviračių entuziastai kreipsis į rajono vadovus, kad būtų įrengta penkių kilometrų dviračio tako atkarpa nuo Kretingos iki Vydmantų. Artūras KETLERIUS
|