|
|
|
Iš praeities lieka tik prisiminimai
Vyresnio amžiaus rūdaitiškiai Rūdaičius pamena visai kitokius, negu šiandien jie yra. Barbora Baltuonienė sako, kad prieš aštuonis dešimtmečius buvo kitokie pastatai, kitokie buvo ir žmonės. O anot mokytojos Bernadetos Staponkienės, kitokia buvo ir mokykla.
Gimė ir augo Rūdaičiuose
Barbora Baltuonienė gimė 1926 metais. Ji, kaip ir jos tėvas Jurgis Vitkus, gimė ir augo Rūdaičiuose. Barboros mama - Barbora Rimkutė - buvo apsišvietusi moteris - mokėjo rusų ir vokiečių kalbas.
B.Baltuonienė pamena Rūdaičiuose buvus ežerą, prie kurio gan arti gyveno žmonės. Aplinkui buvo pelkynai. Viena vieta pelkynuose buvo vadinama „Laumės juosta“. Žmonės vengdavo ten lankytis ne tik dėl gausaus būrio varlių žaliūkių nepaliaujamo kvarkimo, bet ir paslaptingų, žmonių dar vadinamų žvakelių klaidžiojimo. Prisiminimuose išliko ir Prezidento Antano Smetonos apsilankymas Rūdaičiuose. Anot pašnekovės, tai galėjo būti 1930 – 1932 metai. Palangoje tada vyko žirgų varžybos. Prezidentas po jų, lydimas apsaugos, ir atjojo į Rūdaičius, nes ūkininkai buvo kreipęsi į valdžią, norėdami išsikasti kanalą. Ūkininkai norėjo pelkes paversti laukais ir pievomis, nes trūko vietos gyvuliams ganyti. Prezidentas atvykęs apsistojo prie mokyklos. Barboros tėvai gyveno netoliese – kur šiuo metu yra įsikūręs medicinos punktas. Barbora, kaip ir kiti vaikai, bėgo pasižiūrėti į atvykusį prezidentą. - Labai arti neprileido, bet niekas nedraudė įsitaisius ant tvoros jį stebėti,- prisiminimais dalinosi rūdaitiškė. Atvykus prezidentui, susirinko būrelis ūkininkų, tačiau labiausiai su juo bendravo ūkininkas Vincentas Navickas. Leidimas kasti kanalą buvo gautas, o vėliau - ir iškastas. Jis vedė iki pat jūros. Jį kasė apie 15 – 16 vyrų, tarp jų - ir Barboros tėvas. Žmonėms už kanalo kasimą gerai mokėjo. Moters prisiminimuose išliko tėvo iš kasamo kanalo į namus parneštos žuvys - lynai. Barboros tėvai turėjo 90 arų žemės, vienu metu – krautuvėlę, kurioje prekiavo kruopomis, cukrumi, silkėmis, tabaku. Prekiauti tabaku reikėjo atskiro leidimo. Leidimas prekiauti degtine buvo brangus, todėl ja tėvai neprekiavo. Vėliau krautuvėlę dėl bankroto teko uždaryti. Žmonės buvo religingi ir linkę bendrauti
Nusikaltimų nebuvo daug. Stengdavosi apsieiti be policijos. Konfliktus spręsdavo seniūnas, mokyklos direktorius. Jie net nustatydavo taksą, kiek maišų grūdų ar kitų gėrybių nukentėjusiajam turi sumokėti nusikaltimą padaręs žmogus. B.Baltuonienė mano, kad nusikaltimų buvo mažiau, nes žmonės buvo dievobaimingesni. Antroje kelio pusėje, kur dabar yra „Bajorų gūžta“, buvo 4 ar 5 kryžiai, o kur yra sandėliai ir kur kažkada buvo futbolo aikštė, taip pat stovėjo kryžiai ir koplytėlė. Ant kampo, kur kelias veda į Vydmantus, buvusi didelė koplyčia. - Vėliau žmonės dalį kryžių nuvertė, kiti neprižiūrimi patys sunyko,- sakė B.Baltuonienė. Ne visi ūkininkai siekė ir mokslo, nors gyveno pasiturinčiai. Tais laikais kiekvienas ūkininkas turėjo jaują, kur mindavo, džiovindavo linus. Jų žmonės augindavo daug. Pašnekovė Vincentą Navicką prisimena kaip pavyzdingą ūkininką, kuris turėjo kiaulidę ir kuriam sekėsi neblogai ūkininkauti. Jaunimas dažniausiai miegodavo klėtyse. Jose būdavo įrengtos kamaros. Merginos savo kamaras mėgdavo puošti. Kartais net lenktyniaudavo, kuri gražiau papuoš savo kamarą. Rūdaitiškiai buvo labiau apsišvietę
Sakyti pamokslo iš Kretingos atvykdavo tėvas Aloyzas. V.Navickas jį kviesdavo pietauti. Rūdaitiškius aplankydavo ir daktaras Stropus, kurio vardą bėgantys metai Barborai išdildė iš atminties. Tačiau iki šiol moteris pamena, kaip vaikai stebėdavosi, kodėl daktaras - su viena ausim. Jis atsakinėdavo į moterėlių klausimus, ką daryti, kad prakutę vaikai nesišlapintų į lovas, kad gerai miegotų, ir kokias vaistažoles kada rinkti. Mokyklos direktorius gyventojus vakarais mokydavo įvairiausių rankdarbių. Nors ir nebuvo daug mokytų žmonių, bet atsirasdavo vienas kitas, išsiskiriantis iš kitų. Kaimas turėjo ir savo „Mičiuriną“ - Gabrielių Bruzdeilyną, kuris augino neįprastai didelius agrastus bei kitokius retus vaisius ir uogas. Vaikai eidavo jų skinti. Skinant uogas niekas nedraudė jų valgyti. Rūdaitiškiai turėjo net savo futbolo komandą. Pašnekovės nuomone, lyginant su kitais kaimais, žmonės Rūdaičiuose buvo apsišvietę. Jos manymu, tam įtakos turėjo Palanga, kur jaunimas vykdavo dirbti. Pačiai Barborai vaikystėje teko gerokai pavargti – nuo 9 metų ganyti avis, vaikščioti ražienų subraižytom ir kraujuojančiom kojom, kurias gydydavo kiaulių taukais, miegoti užsiklojus utėlėtais apklotais. Atsiminimų Barborai išliko ir iš mokyklos laikų. Nauji mokslo metai prasidėdavo ne nuo rugsėjo pirmos, o nuo spalio pirmos dienos.
Gaili nugriauto pastato
Įsiminė ir mokykloje buvęs tamsus kambarys - „kaminyčia“. Caro laikais mokyklos pastate, vietinių gyventojų vadinamu „baltnamiu“, buvo kareivinės. „Kaminyčia“ buvo naudojama kaip kalėjimas, kuriame, manoma, pasikorė keli kareiviai. Buvo kalbama, kad tenai vaidenasi – naktimis kažkas vaikšto, o durys - pačios darinėjasi. Pasak pašnekovės, mokytojai nepaklusnius mokinius gąsdindavo, kad įgrūs į tamsų kambarį, tačiau niekada taip nepasielgė. Daug prisiminimų apie mokyklą išliko ir mokytojos Bernadetos Staponkienės atmintyje, kuri 1961 metais atvykusi į Rūdaičius apsigyveno pas Barborą.
Pasak B.Staponkienės, pirmoji mokykla Rūdaičiuose 1921 metais buvo įsikūrusi Labotakių ūkyje. Tai nebuvo tikra mokykla. Vaikai mokytis sueidavo lapkričio mėnesį ir mokėsi tik per žiemą. Vaikus mokiusi mokytoja Teresė Buivydaitė vadinosi daraktore. Laikui bėgant, Rūdaičiuose atsirado daugiau vaikų, norinčių mokytis. Ūkininkai norėjo, kad vaikai galėtų mokytis tikroje mokykloje, todėl susidėję pinigus nupirko „baltnamį“. 1967 metais buvo pastatyta nauja mokykla. Buvęs „baltnamis“ liko laisvas. Tuo metu mokyklos direktore dirbo Emilija Giedraitienė, o kolūkio pirmininku – Petras Norkus. Mokyklos direktorė pastatą padovanojo kolūkiui. B.Staponkienė prisimena, kad mokytojai tam prieštaravo, nes patys neturėjo kur gyventi. Vėliau, iširus kolūkiams, senasis mokyklos pastatas buvo parduotas. Prie pirmo akmeninio aukšto iš plytų buvo sumūrytas antras aukštas. Anot vietinių gyventojų, taip buvo sudarkytas architektūrinis paminklas. Statyba nebuvo baigta. O galiausiai pastatas buvo nugriautas. Rūdaitiškiai sakė, kad ne vienas vyresnio amžiaus gyventojas braukė ašaras žiūrėdamas, kaip išvežami akmenys, o kartu su jais - ir dalis kaimo istorijos. Anot vietos gyventojų, net tarybiniais laikais pastatas nebuvo apleistas - veikė biblioteka, kirpykla, medicinos punktas. Čia buvo įsikūrusi ir kavinė, kurioje vykdavo įvairūs pobūviai. B.Staponkienei įsiminė net kailiai, kuriais ji buvo papuošta. Rūdaitiškiai stebisi, kad atsirado žmogus, lengva ranka palaiminęs sunaikinti 1900 metais statytą pastatą. Juk be leidimo niekas negalėjo jo perstatyti ar visiškai nugriauti. Pastatas priklausė į JAV išvykusiam A.Luiniui. Dabar kalbama, kad nugriauto pastato vietoje iškils nedidelis viešbutis.
|
|
