|
|
|
Aleksandra Krikščiūnienė - kolegų atmintyje
Šiandien iškiliai Lietuvos ir Kretingos medikei, vaikų ligų gydytojai Aleksandrai Krikščiūnienei būtų sukakę 100 metų. Sekmadienį buvę kolegos pagerbė gydytojos atminimą, aplankydami jos kapą naujosiose Kretingos kapinėse. Kretingai - 40 darbo metų A.Krikščiūnienė gimė 1909 m. Archangelsko gubernijoje, Kem mieste. Grįžusi su tėvais į Lietuvą, gyveno ir mokėsi Kaune: baigusi „Saulės“ gimnaziją, studijavo Kauno universiteto Medicinos fakultete. Dirbti pediatre į Kretingą ji atvyko 1940 m. Tuomet ligoninė buvo įsikūrusi mediniame pastate Kęstučio gatvėje. J.Krikščiūnienės iniciatyva buvo įdiegti nauji gydymo metodai, įkurta pieno mišinių virtuvė. Ji įkūrė vaikų ir moterų konsultacijas, organizavo stomatologinę pagalbą. 1944 m. A.Krikščiūnienė tapo vaikų ligų skyriaus vedėja. Jos vyras taip pat buvo medikas - jis dirbo gydytoju Palangoje. „Besibaigiant karui ir artėjant frontui, Krikščiūnai rengėsi išvykti į Vakarus. Tačiau tai nebuvo lemta: Kretingos geležinkelio stotyje, sprogus bombai, žuvo A.Krikščiūnienės vyras. Tada jai pagelbėjo kaimynystėje gyvenusi ambasadoriaus Antano Vinkaus motina: davė patalynės, daiktų. Netekusi savo šeimos, daktarė taip ir pasiliko dirbti Kretingoje ligi savo mirties 1980 metais“, - pasakojo artima A.Krikščiūnienės bičiulė, 82-jų gydytoja Jadvyga Pipinienė. „Tai buvo Gydytoja iš didžiosios raidės, žmogus – šviesulys“, - taip A.Krikščiūnienę apibūdino jos jaunesnės kolegės, gydytojos pediatrės Janina Rapalienė ir Zofija Mikelskienė. Medikai ir pacientai buvo jos šeima, kuriai ji pašventė savo gyvenimą. Kolegos gydytoją atmena kaip iniciatyvią, pilną gerų sumanymų ir gebėjimų juos realizuoti, didelės erudicijos ir inteligencijos asmenybę, mokėjusią suburti kolektyvą ir išlaikyti jame šiltą atmosferą. Vadino „vaikščiojančia enciklopedija“ Likusi vieniša A.Krikščiūnienė gyveno kartu su senyvo amžiaus slaugytoja, medikų švelniai Antosėle vadinama. „Judviejų namai buvo iščiustyti, iškrakmolyti, kvepėdavo Antosėlės pyragais. Juose visuomet buvai laukiamas. Su Antosėle galėdavai pasidalinti kulinarijos gudrybėmis, o su daktare – naujausiomis žiniomis“, - prisiminė Z.Mikelskienė. „Kai 1960 m. atvykau dirbti į Kretingą, pamenu, gydytoja mane pasitikdama apsikabino ir apsuko aplink save, kad sulaukė antros pediatrės, - prisiminė J.Rapalienė. - Nors daktarė jau buvo brandaus amžiaus, bet mano atmintyje ji išliko itin žavi, jaunatviška. Inteligentiškos išvaizdos ir visuomet pasitempusi, kažkokia monumentali“. A.Krikščiūnienė laisvai skaitė vokiečių, rusų, lenkų kalbomis, prenumeruodavo medicinos žurnalus. Kolegas žavėjo jos erudicija, medikai ją vadindavo „vaikščiojančia enciklopedija“. Turėjo gausią grožinės literatūros biblioteką, mėgo keliauti. Tobulindama profesines žinias, važinėjo po Sovietų sąjungą. Savo praeities neatskleidė „Daktarė buvo labai taktiška: mokėjo gražiai bendrauti su motinomis, švelniai vadindavo jas mamutėmis. Nors kūdikių mirčių ir sunkių ligų anuomet buvo gerokai daugiau negu dabar, tačiau aš neatmenu, kad būtų kilę kokių konfliktų su tėvais. Daktarė labai mokėjo žmogiškai jautriai bendrauti: ir su pacientais, ir su kolegomis. Ji tarsi mama po gimdymo globojo ir mus, jaunas gydytojas. Dar ir šiandien išsaugojome jos dovanas ta proga – kam žaislą, kam šaukštelį atnešdavo“, - šiltai apie A.Krikščiūnienę kalbėjo Z.Mikelskienė. Apie save jaunosioms kolegėms A.Krikščiūnienė nebuvo linkusi daug pasakoti. „Buvo toks metas. Saugumas įtarinėjo, kad daktarės vyras nėra žuvęs, o pabėgęs į Ameriką. Tik vėliau sužinojome, kad jos sesuo gyveno užsienyje. Dėl nepalankios praeities sovietų valdžia daktarę ignoravo, aplenkdavo apdovanojimais“, - svarstė buvusios bendradarbės. Ligi pat savo mirties A.Krikščiūnienė artimai bendravo su kretingiškių gydytojų Juozo ir Jadvygos Pipinių bei aktoriaus Kęstučio Genio šeimomis ir rašytojo Augustino Griciaus tėvais.
|
|
