Gyvenimas švenčiamas kasdien

Deimantines vestuves ką tik atšventę kūlupėniškiai Salomėja ir Stasys Lubiai džiaugiasi kiekviena šeimyninio gyvenimo diena ir dideliais turtais, tačiau turtas šiai sutuoktinių porai – ne pinigai ir ne daiktai.

Salomėja ir Stasys Lubiai sako esantys laimingi dar ir dėl to, kad kiekvienoje naujoje jų giminės kartoje užauga daugiau gabių ir siekiančių mokslo žmonių.

Stasys ir Salomėja abu gimė Kūlsodyje, vėliau melioracijos nušluotame kaime, netoli Sauserių ir Kūlupėnų. Gimė tais pačiais, 1926 metais. Būdami vaikai, ėjo į tas pačias talkas.

“Draugauti pradėjome tikrai ne nuo aštuoniolikos, o kai į rimtesnį protą perėjome, - pasakojo S.Lubienė. - Kam vargti ilgai: metai nepralėkė, ir susituokėme.”

“Tada susiporuodavo arti, labai arti gyvenantys žmonės. Dabar - iš toliau ir iš labai toli, - pastebėjo S.Lubys. – Ir skyrybos mūsų laikais buvo retenybė. Per 60 metų mums tokia mintis net atklydusi nebuvo.” Darbų, vargų buvę daug, anūkus auginti reikėjo, nebuvę tam ir laiko.

Pasak S.Lubienės, šiandien daug šeimų išsiskiria, nes vyras ar žmona nenori arba tingi atlikti savo pareigas.

Jų namuose klausimų dėl pareigų atlikimo ar pasidalijimo nekildavo. “Kaip pasiskirstysi pareigomis, kai jo amžinai nėra namie, darbuose vis”, - pusiau juokais klausė moteris.

S.Lubys 30 metų išdirbo kolūkyje, kažkiek - linų fabrike, prie geležinkelio. Nevengė jokio darbo, išmaitinti šeimą buvo jo pareiga. Gi žmona “gaspadinavo” namuose. Iki šiol ji netveria sudėjusi rankų: gal kam kas prairę ar ką nunerti rūpinasi.

Gi Stasio nuomonė apie skyrybas tokia: “Atsiranda vieno viršus, tada kitas tampa mažesnis, pažemintas. Ir prasideda, o užgesinti barnį sunku”.

Pastebėjo, kad nesutariama šiandien ir dėl vaikų.

Iš 5 vaikų šeimos kilusi Salomėja ir Stasys, kurio šeimoje augo 12 vaikų, šiuo klausimu – vieningi: “Gera, kai šeimoje - daug vaikų”. Stasys atsiminė kažkada prašęs: “Pons Dievuli, jei žadi duoti vieną vaiką, duok geriau vienuolika”. Draugas net stebėjosi: kaip galima tiek prašyti, juk vargas.

Bet atsitiko taip, kad S.Lubiui ir jo draugui Dievas davė po 5 vaikus.

“Kai buvo maži, po karo, net valgyti nebuvo ko. Būdavo, nubusi trečią nakties ir galvosi, ką vaikams valgyti duosi. Širdį skaudėjo”, - prisiminė išgyvenimus motina.

Jos vyras dviračiu važiuodavo į Kretingą duonos. Naktį, būdavo, išvažiuoja. Kartais grįždavęs tuščiomis. Tada, tvirtino, būdavę sunkiausia. O kai parvažiuodavo su duona, jausdavosi laimingas.

Tuo pat metu sėję ir sėklą savo šiandienos laimei. “Vaikus auginome drausmingai. Nereikėjo eiti į mokyklą “rokuotis ant kilimėlio” - aš tuos kilimus susitvarkiau namie,” - linksmai kalbėjo S.Lubienė.

Išleisdavę visur, taip pat ir į Karteną, į šokius, bet jie turėdavo pasisakyti, kur eina. Jei prikrėsdavo eibių, neišleisdavo. Atsitikdavę, kad kai ką ir nuslėpdavo, tačiau Salomėja mano, kad visko negalima net ir tėvams pasakyti.

S.Lubys įsitikinęs, jog geriausia mokykla - gyvenimas ir vargas. Vaikai tėvų pavyzdžiu ir kiaules šerdavo, ir karves melždavo, ir šienavo.

Kartais, ypač per darbymetį, Stasys iš bendraamžių išgirsta: “Jums gerai, jūsų daug”. Žmogus neslepia, kad džiaugiasi. Džiaugiasi ir jo sutuoktinė, sakydama, jog ypač esanti laiminga, jog vaikai liko gyventi Kūlupėnuose. “Ne, kur išleisiu iš Kūlupėnų”, - šitaip sakydama S.Lubienė tik juokavo.

Auksinių vestuvių proga nuo mažens su medžiu pamėgęs darbuotis S.Lubys padirbino savo žmonai karališkos išvaizdos lovą – ąžuolinę ir iš beržo, puošnią, patogią ir plačią. Visi anūkai, o jų turi net 21, neatsilaiko: šitaip traukia joje pagulėti.

Į pokalbį įsiterpė kartu gyvenanti bei septynetą vaikų auginanti duktė Stasė. “Mums, vaikams, geriausia – kad tebeturime tėvus”, - sakė moteris. Būdama medikė, ji ypač rūpinasi, kad tik tėvai būtų sveiki.

“O mudu sveikatos ir stiprybės semiamės iš gero gyvenimo, - sako nuo vargų seniai išsivadavusi Salomėja. – Vaikai, jų sutuoktiniai ir anūkai – visi mums geri, ir tai teikia energijos, nuotaikos. Juk, jei keikdamiesi ar šaukdami pareitų, sveikata mažėtų.”

Visam pasauliui kilęs sunkmetis jiems – ne krizė. Kai turėjai galvoti, kaip pasidėti kitai dienai po kresnelę vieną, užsigrūdinai, - kalbėjo motina, o dukters manymu, kas vargo nematė, tam - krizė, kas matė - kaip gyveno, taip gyvena.

“Juk mudu turtingi esame. Ne pinigai – turtas, o vaikai. Mūsų bendravimas. Tai, kad jie nebijo ateiti, paklausti, ar nenorim kur važiuoti. Ir su kaimynais, bendruomene santykiai - geri, gražus sugyvenimas. Rudenį mūsų tvartas sudegė, žmonės subėgo, pagelbėjo, - tvirtino S.Lubienė. – Ir nesiskundžiu niekada. Aš neturiu širdies nervų. Jei man “įdūrė”, paskaudėjo ir pamiršau.”

Moteris pridūrė, kad jų namuose nuo mažens niekas nesibara, to daryti tiesiog negalima, negražu. Ir kai susirenka visas – daugiau negu 30 žmonių - pulkas, nesibarama.

Suguža visi ar po kelis čia veik kas savaitgalį. Ragaujama pačių keptos duonos, sūrių, medaus iš savų avilių. Bendraujama, dirbama, giedami Kalnai, meldžiamasi - kaip kokią valandą, kitais žodžiais, švenčiamas gyvenimas.

Salomėja sako, kad meilė yra širdy. “Tėvai, ar sutinki, kad aš tave myliu?“ - švytėdama pasiteiravo savo vyro.

Gi susikaupęs Stasys pokalbį užbaigė tokiais žodžiais: “Jei meilės turi, turi ir pinigų”. Pasidalinti savuoju laimingo gyvenimo receptu Salomėja ir Stasys Lubiai negailėjo. Jie sakė, jog laimingiausi jausdavosi, kai, bėdai prispaudus, rasdavo išeitį.

• Rašyti komentarą (1)