|
|
|
Pirmasis įspūdis – puikus Kaip pasakojo Sterre, pats pirmasis įspūdis, atvykus į Kretingą, buvo puikus. „Visi labai draugiški. Kai tik atvykau, manimi labai rūpinosi nuo pat atvykimo pradžios, net ir apie smulkmenas pagalvojo, ko man galėtų prireikti. Ir tokie atviri, šilti pasirodė, atvėrė savo namų duris visapusiškai. Bet, žinoma, kaip ir esu kalbėjusi su kitais tarptautiniais savanoriais, suprantama, kad yra ir gerų emocijų antplūdžio, bet esama ir prastesnių. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę (kalbėjomės spalio 17-ąją – aut. past.) švenčiau savo gimtadienį, mane aplankė toks jausmų mišinys. Galvojau, taip, visi labai mieli, atnešė man tortą, buvau apsupta dėmesiu, bet tą akimirką supratau, kad ilgiuosi namų. Būtent tada pirmą kartą pajutau namų ilgesį“, – atviravo tarptautinė savanorė Sterre, Kretingoje atšventusi 23-iąjį gimtadienį. Bendraamžė Mari, atvykusi vėliau nei Sterre, pripažino, kad jai susidarė toks pat malonus įspūdis, kad yra laukiama, maloniai buvo sutikta, nepatiko tik vienintelis dalykas – mūsų šalti orai. „Čia tikrai šalta, pas mus taip pat visokių orų būna, bet tiek daug nelyja ir mažiau šaltų dienų, bet žmonės tikrai labai malonūs. Su jaunimu taip pat sekasi rasti bendrą kalbą, nors ir galima pastebėti, jog esama įvairių brendimo problemų. Man gal kiek lengviau, nes puikiai kalbu rusiškai, čia esama žmonių, kurie labiau supranta rusų kalbą“, – nusišypsojo ji. Merginos pripažino, kad itin puikų įspūdį paliko aplankyta jūra, joms buvo staigmena, kad ji – visai šalia. „Toks grožis, kad net norėjosi verkti“, – nusišypsojo Mari. Kaip atsirado galimybė atvykti į Kretingą Kaip tarptautiniai savanoriai renkasi miestus, kuriuose praleis kurį laiką? Sterre paaiškino, kad teko užpildyti oficialias paraiškas dėl noro savanoriauti. „Buvau labai išranki dėl veiklos, nes norėjau dirbti išskirtinai su jaunimu. Praėjusiais metais dirbau mokytoja su jaunimu nuo 14 iki 18 metų ir pajutau, kad man labai patinka tokio amžiaus jaunuoliai, patinka su jais kalbėtis, juos suprasti ir padėti. Todėl palikau savo darbą, nes supratau, kad dirbdama mokytoja turėsiu per mažai galimybių padėti vaikams. Pradėjau ieškoti projektų, kuriuose galėčiau koncentruotis į veiklą, padedančią jauniems žmonėms. Kretingoje buvo pasiūlytas būtent toks projektas, atitinkantis mano lūkesčius“, – kalbėjo Sterre. Pašnekovė pasakojo, kad savoje šalyje, Belgijoje, tekdavo padėti emigrantams susikalbėti su institucijomis. Taip pat pagelbėdavo „Maisto banko“ akcijose, tokiose, kaip ir mūsų šalyje. „Sužinojau, kad jūsų šalyje yra daugiau laisvės savanoriams, nes galima aprėpti labai daug sričių, kur galima savanoriauti. Belgijoje yra kiek kitokia tvarka, savanoriams nėra tiek galimybių“, – sakė Sterre. Mari jau kurį laiką savanoriavo savoje šalyje – Armėnijoje, tad buvo sulaukusi kvietimo jau ir anksčiau atvykti į Lietuvą pabandyti savanoriauti. Bet kai sulaukė kvietimo antrą kartą, tuomet pagalvojo, kad galbūt tai ženklas, kad tikrai reikia vykti šia kryptimi. Galimybės ir pagalvojau, kad tai mano šansas išbandyti save kitoje šalyje. Apie Lietuvą nieko nežinojau, bet džiaugiuosi būdama čia. Smagu pažinti šalį būnant joje, arčiau jos kultūros“, – tikino Mari, papasakojusi, kad turėjo galimybę pažinti ir kitokią savanorystę, ne tik su jaunimu, bet ir fizinę bei psichinę negalią turinčiais žmonėmis, nukentėjusiais nuo karo. Savanoriavimo projektų trukmė gali būti taip pat įvairi, pavyzdžiui, yra tokių, kurie trunka du mėnesius. Pašnekovės pripažino, kad joms norėjosi tokios veiklos, per kurią galėtų patirti viską, kas įmanoma, ir gauti asmeninės tobulėjimo naudos, tad vieneri metai pasirodė tinkama trukmė. Pasiteiravus, ar skiriasi jauni žmonės Lietuvoje ir jų šalyse, merginos atskleidė, kad girdėjusios apie Lietuvos istoriją, okupacijos užkrautą naštą, uždarumą, bet jauni žmonės joms atrodo jau nebebijantys atsiverti. „Galbūt Belgijoje yra kiek kitaip, nes mes neturime tokios istorijos, kokią išgyvenote jūs. Bet jaunuoliai lietuviai mums pasirodė jau išsilaisvinę ir gebantys atsiverti, atviriau bendrauti“, – pastebėjo Sterre. Jaunam žmogui svarbus kalbėjimasis Savanorės atskleidė, kad jų tikslas yra pagelbėti jaunuoliams, pažinti juos labiau ir suteikti reikalingą pagalbą, pavyzdžiui, surasti būdų, kaip jiems padėti išsikalbėti apie slegiančias problemas. Jos jau pastebėjo, kad Kretingos atviras jaunimo centras yra populiarus, lankomas, kasdien čia apsilanko apie dvidešimt jaunų žmonių, kurie randa įvairios veiklos. „Kiek teko patirti, kiekvienas jaunas žmogus, jei nori jaustis psichologiškai gerai, turi išmokti kalbėtis apie savo jausmus. Juk tiek daug visko gali virti viduje, su kuo pats negali susitvarkyti, negali atsakyti į iškilusius klausimus. O jeigu žinai, kad yra žmogus, kuris gali išklausyti, suprasti, tai tikrai palengvina gyvenimą. Mes čia tam ir esame. Kartais užtenka penkių minučių pasikalbėti ir pasidaro lengviau. Su tėvais ne visada vaikai apie viską noriai kalbasi“, – sakė Sterre. Savanorės Atvirame jaunimo centre rengia tam tikrus užsiėmimus būtent tam, kad pažintų jaunuolius geriau. Tam jos pasitelkia žaidimų formas, pavyzdžiui, su specialiomis kortelėmis, kai užduodami tam tikri klausimai, vedantys prie gilesnio atsivėrimo, bet nespaudžiama kalbėti per prievartą. Planuoja geriau pažinti Lietuvą Abi pašnekovės įsitikinusios, kad apie šalį niekada nesužinosi tiek iš interneto ar kitokių šaltinių, kiek tiesiog ją pats tyrinėdamas, tad nė viena jų itin nesidomėjo Lietuva iš anksto. „Lietuva nėra dažna mūsiškių keliavimo kryptis, bet tai man patinka. Vadinasi, bus įdomi patirtis, ne tokia, kurią visi žino“, – nusišypsojo Sterre, prisipažinusi, kad per kiek daugiau negu mėnesį praleistą čia laiką jau išmokusi ir kelis lietuviškus žodžius – „laba diena“, „kaip tavo diena“, „labanakt“, „skanaus“, išmoko prisistatyti. „Tai labai sunki kalba ir nepanaši į jokią kitą, bet aš esu pasiryžusi mokytis lietuvių kalbos, kasdien stengiuosi išmokti po vieną kitą žodį“, – sakė Sterre, kuri atvyko iš šalies, kurioje yra net trys valstybinės kalbos – prancūzų, vokiečių ir olandų. Ji pati kalba olandų kalba, taip pat gali bendrauti prancūziškai, šiek tiek moka ir vokiškai. Pašnekovės atskleidė, jog jau yra suplanavusios išvykas po Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. „Norime aplankyti Kauną, Birštoną, Trakus, visas tris Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną, dar norime nuvykti ir į Helsinkį“, – pasidalino planais savanorės. Pasiteiravus, ar jau spėjo paragauti lietuviškų patiekalų, pašnekovės sakė, kad tikrai taip. „Jau supratome, kad lietuviai labai mėgsta bulves ir kiaulieną. Ragavome šaltibarščių. Turiu prisipažinti, kad burokėliai nėra mano mėgstamiausi. Taip pat valgėme cepelinų. Mari tiesiog dievina cepelinus, ji per kokią minutę juos įveikė“, – apie bendražygės atrastą patiekalą linksmai pasakojo Sterre. „Taip, man labai patiko jūsų cepelinai, nes mes ir armėnų virtuvėje turime labai panašų patiekalą, tik jis labiau iš mėsos, jį vadiname „ishli kufta“. Tai labai panašu ir į turkišką patiekalą. Dar labai mums patiko kepta duona su sūriu. Labai skanu. Dar valgėme jūsų kugelį“, – įspūdžius perteikė Mari. Svetimoje šalyje baisu patirti vienišumo jausmą Išvykti iš namų, merginos pripažino, nebuvo lengva, bet taip pat ir ganėtinai smalsu. Tai juk visiškai nauja patirtis, atotrūkis nuo įprastos aplinkos. „Žinoma, baisu buvo, ypač pagalvojus, kad jausiuosi vieniša. Ypač, kol dar nebuvo atvykusi Mari. Aš neprieštarauju pabūti ir viena, bet kai esi visiškai naujoje vietoje, naujoje šalyje, kur nauji žmonės, nauja kultūra, viskas yra nauja, gali pasijausti vieniša, nes neturi su kuo pasikalbėti. Žinoma, visada gali kalbėtis su namie likusia šeima, bet tai ne tas pats“, – atviravo Sterre. Mari papasakojo, jog jau teko pagyventi kitose šalyse, tad Lietuva – dar viena stotelė, kurioje itin smagu lankytis. Beje, merginos laukė susitikimo viena su kita ir bendravo per socialinius tinklus, tad susitikusios jau pažinojo viena kitą. „Net ir nuotoliu bendraudamos supratome, kad esame artimos sielos“, – sakė tarptautinės savanorės. Sterre Bruneel iš Belgijos ir Mari Aghajanyan iš Armėnijos Kretingos atvirame jaunimo centre savanoriaus iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. pagal bendradarbiavimo su NVO Rietavo jaunimo organizacija „Progresas“, Europos Solidarumo korpuso ESC51 savanorystės projektą.
Ugnė KASPARAVIČIŪTĖ ir Kseverija JAKUTĖ
„P. n.“akademijos narės
|
|
