|
|
|
Už geriausius rašinius – Juozo Giedraičio fondo stipendijos
Viešoji įstaiga Pranciškonų gimnazija nuo 2013 m. bendradarbiauja su Juozo Giedraičio fondo steigėjais. Kaip ir kasmet, mokiniams pasiūlyta padirbėti – parašyti rašinį pateikta patriotine tema. Šio fondo tikslas – remti patriotišką ir katalikišką švietimą skiriant lėšų Lietuvoje gyvenančių pavyzdingų moksleivių mokymuisi katalikiškose mokyklose ir gimnazijose. Pranciškonų gimnazijos mokiniams, puoselėjantiems krikščioniškas ir patriotiškas vertybes, rugsėjį įteiktos Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo stipendijos. Kaip pastebėta, šiais metais Juozo Giedraičio fondo organizuoto rašinio konkurso tema „Okupacinės sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 30 metų sukaktis“ buvo įdomi įvairaus amžiaus gimnazijos mokiniams. Keturi gimnazijos mokiniai – ketvirtokas gimnazistas Tomas Valiūnas, trečiokė Brigita Pilybaitė, pirmokės Amanda Indrišiūnaitė, Karolina Strakšaitė – gavo JGF stipendijų pažymėjimus, liudijančius, kad Juozo Giedraičio fondo komitetas skiria jiems metinę stipendiją. Už geriausius rašinius I vieta atiteko Tomui Valiūnui, II vieta – Brigitai Pilybaitei. Mokiniams pasiruošti konkursui padėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Irma Šedienė ir Raimonda Gumbaragienė.
Pirmosios vietos laimėtojas Tomas mielai pasitelkė savo rašymo įgūdžius ir ėmėsi nagrinėti itin aktualią mūsų kraštui temą – „Klaipėdos krašto prijungimas – Lietuvos suverenumo ramstis“. Jo rašinyje istorija nuskambėjo šių laikų jaunuolio akimis: „Prieš metus Klaipėdos miestas šventė savo 770 metų įkūrimo sukaktį. Vis dėlto seniausias dabartinės Lietuvos didmiestis beveik septynis amžius egzistavo už Lietuvos valstybės ribų. „Tame septynete telpa šimtmetis galingos lietuvininkų, Mažosios Lietuvos krašto svajonės pasiekti susivienijimą su Didžiąja Lietuva ir tapti viena Lietuva“, – koncerto „Mūsų vienas vardas – Lietuva“, skirto Klaipėdos krašto prijungimo šimtmečiui, metu kalbėjo aktorė Virginija Kochanskytė. Tačiau svajonę nuo tikrovės skiria labai daug. Realiam susijungimui pasiekti prireikė stiprios politinės valios, beveik avantiūristiškos drąsos bei atsakingo politinio tęstinumo, kad Baltijos jūros krantuose būtų iškalti ir Lietuvos vartai į platesnius vandenis. Lietuvos valstybės kūrėjai siekė į vieningos Respublikos projektą inkorporuoti visas etnines lietuvių žemes. Šimtmečius vokiečių valdytas kraštas po Pirmojo pasaulinio karo buvo teoriškai atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas valdyti Antantei – Prancūzijos įgulai. Vis dėlto, mano nuomone, akivaizdu, kad toks krašto administravimas buvo matomas kaip laikinas tiek Vakaruose, tiek Baltijos jūros regione. Prancūzijos vadovai savavališkai planavo Klaipėdą paskelbti laisvąja valstybe, savarankišku politiniu vienetu ir taip veiksmingiau panaudoti kraštą saviems militaristiniams tikslams.“ Galiausiai Tomas priėjo prie tokios išvados: „Užtikrintai galiu teigti, kad Lietuva be Klaipėdos krašto nebūtų nuėjusi tokio ilgo suverenumo kelio, kokį nuėjo dabar. Ir profesorius Edvardas Gudavičius teigė: „Jūra yra labai svarbu! O kas, imant viso pasaulio istoriją, galų gale tapdavo laimėtojomis? Atsakymas vienareikšmiškas – jūrinės valstybės. Tai faktas.“ Taigi, drįsčiau teigti, kad, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, Klaipėdos krašto susijungimas su Didžiąja Lietuva buvo didžiausias Lietuvos politinis laimėjimas, kuris nebūtų buvęs įmanomas be viso pasaulio lietuvių susitelkimo, kryptingos politikos tąsos bei šiek tiek avantiūristiškos drąsos.“
„Kuprinės“ informacija
|
|
