Lesykla su paukščiais – Nasrėnų globos namų simbolis

Jūratė Mačernienė džiaugėsi, kad kalvio Audriaus Kasparo sukurta skulptūra puikiai atspindi Nasrėnų globos namų dvasią.

Kretingos rajono Kūlupėnų seniūnijos Nasrėnų globos namų teritorijoje dėmesį pirmiausiai patraukia mosėdiškio kalvio Audriaus Kasparo iš metalo sukurta skulptūra, užkelta ant lauko riedulio – ji vaizduoja lesyklą su joje sutūpusiais paukščiais. „Tai – mūsų bendruomeniškumo simbolis“, – kalbėjo Jūratė Mačernienė, vadovaujanti jau antrus metus veikiantiems Nasrėnų globos namams.

„Ši skulptūra tarsi įprasmina šių namų veiklą ir gyvenimą už jų sienų. Įsižiūrėkite atidžiau: lesykloje susibūrę 7 paukščiai, o dar du tupi ant į dangų besistiebiančių šakų. Ją kurdamas meistras tikrai nežinojo, kaip bus įrengti kambariai ir juose įkurdinti gyventojai. Dabar skulptūroje mes įžvelgiame simboliką, kad dauguma mūsų gyventojų gyvena kambariuose po kelis, tarsi vienoje krūvoje, o du – vienviečiuose kambariuose. Norėjome, kad skulptūra būtų užkelta ant akmens, žemaitiškai – kūlio, kad atspindėtų nuo jo kilusios vietovės – Kūlupėnų – pavadinimą“, – J. Mačernienė pakvietė į namus, kur maloniai šnekučiavomės su jų gyventojais.

Kiekvieno – sava gyvenimo istorija

Jaukiame poilsio kampelyje prie televizoriaus bendravo dviese – 62-jų Steponas Vasylius ir 85-erių Gediminas Stonkus. Abu sakė besidomintys įvykiais Lietuvoje ir užsienyje, tądien sekė naujienas apie pagrobtą ir į Rusiją išvežtą mergaitę. O paklausti, kaip gyvena, sakė besidžiaugią čia tvyrančia ramybe, bendryste ir gera priežiūra. Steponas – našlys, turįs judėjimo negalią, ligi atvykstant čia gyvenęs Kalniškiuose, dirbęs vairuotoju. Gediminas sakė dirbęs Salantų pagalbinėje mokykloje ūkvedžiu, mėgęs muzikuoti.

Atskirame kambaryje prie didžiulio televizoriaus įvykius stebėjo ir pirmoji šių namų gyventoja 73-jų Jadvyga Kuokštienė iš Želvių kaimo. Sakė, didžiumą gyvenimo dirbusi gamybos srityje, turinti šeimą, tačiau visi užsiėmę, dirbantys, o, kad nejaustų vienatvės, atvykusi į Nasrėnų globos namus. Artimieji per šventes ir, kai iš užsienio grįžta duktė, parsivežantys ją namo.

Jos kaimynė 90-metė Bronislava Kungytė iš Naujosios Akmenės, dirbusi veterinarijos gydytoja, nustebino pomėgiu skaityti, tądien ji buvo įnikusi į biografinę Valdo Adamkaus knygą „Paskutinė kadencija“.

Pasak J. Mačernienės, dieną ji pradedanti nuo laikraščių, kurių jai parūpina darbuotojai, o knygų atveža artimieji.

Kalbinti gyventojai savaip interpretavo savo gyvenimo istorijas, tačiau J. Mačernienė įspėjo, kad ne visomis jomis galima tikėti, nes sunkios ligos ir negalios savaip koreguoja žmogaus atmintį.

Daugiausiai gyventojų – iš Kretingos rajono

Visi šių namų gyventojai – žmonės su sunkia negalia, vyriausiam jų – 91-eri, jauniausiam – 62-ji. „Tai – žmonės, nebegalintys gyventi savarankiškai, kuriems nebepakanka namuose teikiamų socialinių paslaugų, kuriems priežiūros reikia 24 val. per parą. Gal kartais šie žmonės iš pažiūros atrodo sveiki, tačiau būna momentų, kad jie nebesusivokia nei laike, nei erdvėje. O kitądien atmintis tarsi atkrinta“, – kalbėjo įstaigos vadovė.

Iš viso Nasrėnų globos namuose gyvena 17 asmenų, daugiausia – iš Kretingos rajono, tačiau apgyvendinami asmenys ir iš kitų rajonų – Klaipėdos, Šilutės, Naujosios Akmenės, kurie sudarę sutartis su Kretingos rajono savivaldybe – ši yra Kūlupėnų bendruomenės centro „Kūlupėnai“ vykdyto Nasrėnų globos namų įkūrimo projekto dalininkė.

Daugiau kaip prieš du dešimtmečius JAV gyvenusio kraštiečio Antano Vaičiaus lėšomis pastatytas pastatas priklauso Kalnalio parapijai. Kūlupėnų bendruomenė, įgyvendindama projektą, iš Kaimo plėtros programos gavo 97,5 tūkst. Eur, dar 30 tūkst. Eur prisidėjus Savivaldybei, pagal panaudos sutartį iš Kalnalio parapijos perėmė pastatą, jį renovavę ir pritaikę globos namams, ėmėsi vystyti socialinį verslą.

Vieno asmens išlaikymas Nasrėnų globos namuose kainuoja 1,4 tūkst. Eur. Pagal Vyriausybės tvarką, asmens išlaikymui išskaičiuojama 80 proc. jo pajamų, kitą sumą iš valstybės lėšų padengia Savivaldybė.

Pasišnekučiuodami du bičiuliai (iš kairės) Steponas Vasylius ir Gediminas Stonkus laiką leido poilsio erdvėje prie televizoriaus.

Reikia sumanumo, kad pasijaustų reikalingi

Šiandieną Nasrėnų globos namuose įkurtos 9 darbo vietos, kai kurios paslaugos – slaugytojos, kineziterapeuto ir psichologo – yra perkamos. Įstaigą aptarnauja Kartenos pirminės sveikatos priežiūros centras, iš ten atvyksta ir šeimos gydytojas Klemensas Lizdenis.

Pasidomėjus, kaip siekiama palengvinti čia apgyvendintų žmonių likimus, pagerinti jų sveikatos būklę, J. Mačernienė atsakė: „Kai mūsų gyventojų tėra tik 17-ka, gyvename kaip didelėje šeimoje. Žinome kiekvieno įpročius, poreikius, tuo pačiu – ir keistenybes, susipažįstame su artimaisiais. Stengiamės kiekvieną skatinti judėti: pajėgius išsivedame ar vežimėliuose išvežame į greta augantį ąžuolyną. Dukart per savaitę po 3–4 val. dirba kineziterapeutas, kuris užsiima net su gulinčias lovoje, kiti sportuoja poilsio patalpoje arba gryname ore. Reikia nemažai išmonės, kad kaip vaikus kai kuriuos įkalbėtum, nes globotiniai greit aptingsta, nebenori judėti.“

Ypač šiltai vadovė, o ir gyventojai atsiliepia apie jauną ir entuziastingą specialistę – socialinę darbuotoją Gintarę Jurevičienę: „Ji atėjo dirbti spindinčiomis akimis, ir išsyk užsimezgė abipusė meilė – jos ir jų. Pajėgūs gyventojai per užsiėmimus kuria rankdarbius, švenčiame Kalėdas, Naujus metus, Vasario 16-ąją, Velykas, gimtadienius – kiekvienas apdovanojamas dovanėlėmis ir pačių sukurtais suvenyrais. Mėgstantys ir pajėgūs šeimininkauti talkina mūsų šeimininkėms – padeda pjaustyti obuolius, nuskuta bulves, kartu kepa pyragus. Taip žmonės tarsi įtvirtina save, pasijaučia reikalingi, nes kai kurie gyventojai yra visiškai vieniši, nelankomi giminių“, – akcentavo J. Mačernienė.

Sunkiausia išlydėti anapus

Pasidomėjus, kas yra sunkiausia šiame darbe, nes J. Mačernienė turi administracinio darbo ir ūkininkavimo patirties, moteris atsakė: „Be galo sunku, kai žmogus išeina anapilin. Per praėjusį birželį iš eilės iškeliavo net 5 mūsų gyventojai: du mirė ligoninėje, o 3 radome mirusius iš po nakties, net neatrodė, kad turėtų išeiti.“

Vadovei taip pat nėra lengva būti tarpininke tarp darbuotojų, gyventojų ir jų artimųjų. Vienų artimieji viskuo džiaugiasi ir dėkoja, o kitų ieško priekabių. „Atrodytų, jei teikiame paslaugas, turėtume priimti visus priekaištus. Bet aš nebijau paprieštarauti: jeigu viskas pas mus taip blogai, namiškių klausiu, o kodėl patys neprižiūrėjote neįgalaus artimojo. Paaiškinu, kad čia yra taisyklės ir aplinkui – daug žmonių, gyventojų ir darbuotojų, kuriuos reikia gerbti, mokėti ir padėkoti, ir atsiprašyti. Juk visi esame žmonės: turime savų emocijų, reiškiame pyktį ir džiaugsmą, bet reikia išmokti visiems sugyventi. Turiu pasidžiaugti, kad mūsų gyventojai ilgainiui išmoksta šių namų taisyklių, kurios, tarsi priesakai, buvo paliktos dar šių namų steigėjo A. Vaičiaus, – jos iškabintos, vos peržengus šių namų slenkstį“, – tvirtino įstaigai vadovaujanti J. Mačernienė.

• Rašyti komentarą (0)