Rankoje laikė kryžių, tačiau vis tiek tapo okupantų taikiniu

Dievo Motinos soboro Konotopo mieste šventikas Pavlas Kuzas

„Aš rankoje laikau ne šautuvą, bet kryžių, tačiau okupantai vis tiek mane buvo įtraukę į pirmiausiai suimtinų asmenų sąrašą“, – pasakė karo kapelionas Pavlas Kuzas. Jam, 45-erių šventikui, dirbančiame su Rusija besiribojančio Sumų regiono Konotopo mieste, nutolusiame 100 km nuo sienos, pasisekė su šeima išvykti likus valandai iki okupantų įsiveržimo 2022 vasario 24 dieną.

Į Konotopą įžengę okupantai nedelsiant atvyko prie tėvo Pavelo namo, o po to dar ne kartą tikrino, ar šventikas negrįžo, ir kaimynų klausinėjo, kur jis gali būti. Rusijos saugumiečiai pirmomis Konotopo okupacijos dienomis gatvėse vaikščiojo rankoje laikydami energetinio gėrimo skardinę, kad vieni kitus atpažintų, ir suiminėjo vyrus, dalyvavusius nuo 2014 metų vykstančiuose mūšiuose Donecke ir Luganske.

P. Kuzas ne tik lydėjo karius į šiuos mūšius, bet ir organizavo rinkti paramą frontui. Didžiausią Kremliaus pyktį šis šventikas vis dėlto buvo užsitraukęs tuo, kad sugebėjo prikalbinti didelę dalį Konotopo tikinčiųjų pereiti iš maskvietiškos pravoslavų bažnyčios į pavaldžią Kijevui.

„Iš įvairių šaltinių žinau, kad mane priešui buvo įskundę maskvietiškų cerkvių šventikai, kolaborantai, niršę už ukrainietiškumo aukštinimą“, – sakė tėvas Pavlas. Pieš 14 metų jam atvykus dirbti į antrą pagal dydį regiono miestą, turintį 85 tūkst. gyventojų, čia tik viena iš dešimties cerkvių buvo pavaldi Kijevui, o visose kitose skambėjo Maskvos propaganda.

Per tą laiką tėvui Pavlui pavyko Konotope pastatyti tris naujas cerkves, o dar dvi pavaldžios Kijevui iškilo užmiesčio gyvenvietėse. Statistika tapo iškalbinga – daugiau kaip pusė mieste gimstančių naujagimių dar prieš karą jau buvo krikštijami ukrainietiškose cerkvėse.

Didžiausiu tikinčiųjų traukos centru tapo naujai pastatytas Dievo Motinos soboras, kuriam vadovauja P. Kuzas. Soboro rūsyje dvasininkas įrengė paramos armijai ir pabėgėliams rinkimo centrą, o priešais soborą įkūrė šlovės alėją pagerbti kariams, žuvusiems kovoje su Rusija.

Atminimo lentose prie soboro yra įamžintas pergalingas Konotopo mūšis, kuriame Maskvos kariauną sumušti kazokams padėjo ir lietuviai.

Soboras tapo patriotinių renginių centru, tad nenuostabu, kad Maskvos kolaborantai P. Kuzą skundė Kremliui, o okupantai skubėjo jį suimti.

„Aš užaugau Vakarų Ukrainos mieste Ivano Frankivske, kur visi šneka ukrainietiškai ir puoselėja tautines tradicijas, tad niekada neslėpiau kritiško požiūrio į maskvietiškas cerkves. Į Konotopą tam ir buvau pakviestas, kad gaivinčiau ukrainietiškumo dvasią, mat tai yra išskirtinės svarbos miestas – jame Ukrainos kariai prieš 364 metus pasiekė pačią didžiausią istorinę pergalę prieš Maskvą“, – pasakė dvasininkas.

1659 m. birželio 29 d. įvykusiame mūšyje dalyvavo ir 3 tūkst. karių lenkų bei lietuvių. Abiejų Tautų Respublika buvo pažadėjusi atsiųsti daugiau karių, tačiau dėl vidaus neramumų to nepadarė. Ukrainiečių pajėgas Konotope sudarė 20 tūkst. kazokų, vadovaujamų etmono Ivano Vygovskio, ir 40 tūkst. Krymo totorių, atjojusių į pagalbą. Maskvos armijai vadovavęs caro Petro I krikštatėvis Oleksijus Trubeckijus atsivedė 100 tūkst. karių, tad pralaimėjimas tapo labai skaudžiu netikėtumu Kremliui.

Maskvos atėjūnai buvo sumušti įviliojus juos į spąstus. Buvo suvaidinta, kad kazokai viename flange ima bėgti, ir rusų kariai juos puolė vytis, patekdami į siaurą taką, apsuptą pelkynų.

Pasislėpusiems totoriams ėmus priešą pulti, šie neturėjo kur sprukti, nes šonuose buvo pelkės, o užnugaryje esantį medinį tiltą per upę kazokai sugriovė.

Istorikų teigimu, mūšyje žuvo per 30 tūkst. maskvėnų, 4 tūkst. kazokų ir 6 tūkst. totorių. Žuvo ir keli šimtai lenkų, lietuvių.

Ši pergalė vis dėlto netapo persilaužimu ukrainiečių kovoje dėl nepriklausomybės nuo Maskvos, nes Kremlius sugebėjo papirkti dalį kazokų vadų, ir šie ėmė kariauti tarpusavyje. Tai sukėlė chaosą šalyje ir palengvino Maskvai bei Varšuvai galutinai pasidalyti Ukrainą.

Tiek carinė Rusija, tiek sovietinė Maskva siekė ištrinti atminimą apie Konotopės mūšį, ir jis buvo neminimas istorijos vadovėliuose nei mokyklose, nei universitetuose. Net prieš 32 metus Ukrainai atgavus nepriklausomybę įvairios jėgos trukdė pergalę tinkamai įamžinti.

Artėjant mūšio 350 metų sukakčiai pastatyti Dievo Motinos soborą prieš 16-a metų inicijavo prezidentas Viktoras Juščenka, o soboro vadovu buvo nuspręsta paskirti būtent tėvą Pavelą. Pastarasis tuo metu dirbo dar didesnėje rusakalbių glūdumoje Mikolajevo regione, ir garsėjo principingu ukrainiečių kalbos ir tradicijų skleidimu.

Tėvas Pavlas šventina už suaukotus pinigus fronto kariams nupirktus automobilius.

„Vakarų Ukraina, panašiai, kaip ir Lietuva, komunistinį Maskvos jungą kentė nuo 1940 metų, kai Rytų Ukrainoje šis teroras prasidėjo dvidešimtmečiu anksčiau, tad čia ir daugiau sugriautų bažnyčių, ir mažiau tikinčiųjų, ir didesnis surusinimas“, – kalbėjo šventikas.

Tėvo Pavelo teigimu, jam atvykus dirbti į Konotopą, du trečdaliai gyventojų kalbėjo rusiškai, ir visi masiškai žiūrėjo Rusijos televiziją, tikėjo Maskvos propaganda. „Soboras buvo sumanytas kaip vieta, kur aukštinami Konotopo mūšio herojai ir iš kur sklinda ukrainietiškumo dvasia, tad 2014 m. prasidėjus kovoms Donecke ir Luganske sumanėme įrengti papildomą didvyrių alėją dabarties mūšiuose kritusiems kariams įamžinti“, – teigė šventikas.

2017 m. tėvas Pavlas tapo Konotope įsikūrusio Ivano Vygovskio vardo 58 mechanizuoto pėstininkų bataliono kapelionu, ir kas dvi savaites vyksta į frontą pas bataliono karius. „Fronte aš esu ne tiek šventikas, kiek psichologas, nes kariai labai nori išsikalbėti, išsakyti tai, ko nesiryžta pasakoti nei bendražygiams, nei namiškiams“, – išsidavė dvasininkas.

Šventikas neslėpė, kad yra pripratęs prie to, jog žmonės nori jam išsakyti savo skaudulius, tačiau buvimas fronte esą nepalyginamai stipriau užaštrina žmonių emocijas. Dalis karių niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad jų gyvybė yra pakibusi ant plauko ir gali tekti žūti, tad gyvena milžiniškoje baimėje ir labai trokšta šventiko apraminimo.

Dalis karių priešingai – yra tarsi praradę viltį, kad pasiseks kare nežūti, ir yra apatiški, užsisklendę savyje, tačiau po bendrų maldų ir pokalbių dažnai ir jie veržiasi individualiam pokalbiui su šventiku. Pokalbiai apie Dievo gailestingumą ir žmogaus likimą nėra lengvi, ypač, jei išvakarėse, tarkim, karys regėjo, kaip skeveldra nuplėšia jo kovos draugui galvą arba sprogus bombai iš bičiulio visiškai nieko nebelieka.

„Mano žmona ir vaikai irgi labai išgyvena, kai vykstu į mūšių vietas – Bachmutą, Soledarą, Kremenają, Limaną. Tad aš jiems stengiuosi visko nepasakoti, nes frontas yra frontas, savo pareigą eidami jau žuvo aštuoni šventikai, kelis jų pažinojau asmeniškai“, – liūdnai pasakojo tėvas Pavelas.

Dvasiškis išsidavė, kad kelis kartus fronte buvau patekęs į tiesioginį priešo apšaudymą, labai intensyvų bombardavimą, bet Dievas jam esą buvo maloningas, viskas baigėsi gerai. Sėkmė šventiką lydėjo ir pirmą karo dieną, kai okupantai įsiveržė į Konotopą tryliktą valandą, o jam iš miesto kartu su žmona ir trimis vaikais pavyko ištrūkti valanda anksčiau.

„Jei būčiau nepriėmęs kvietimo dirbti Konotope ir pasilikęs Mikolajevo regione, tai greičiausiai jau būčiau palaidotas, nes ši gyvenvietė pusę metų išbuvo okupuota, o priešo kariai apsigyveno buvusiame mano name ir vykdė kraupius nusikaltimus“, – kalbėjo šventikas.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Konotopo Ukrainoje

• Rašyti komentarą (0)