Į frontą – su Lietuvos vėliava

Vilniuje Dimai teko susitikti ir su Vytautu Landsbergiu.

„Po sužeidimų fronte 2016-aisiais nuskraidintas reabilituotis į Lietuvą supratau, kodėl jūs labiausiai mus remiate: patyrėte Rusijos agresiją 1991 m. gindami televizijos bokštą ir įsisąmoninote, kad Maskva yra bendras mūsų priešas“, – pasakė 31-erių karo sanitaras Dima Sobota.

Žodis „sobota“ lietuvių kalba reiškia „šeštadienį“, tad dauguma Dimos fronto bičiulių mano, kad tai jo slapyvardis, o ne pavardė, mat fronte kovotojai prisistato slapyvardžiu. „Ta prasme man pasisekė, nes pasisakius pavardę dar prieš karą stadione visi manė, kad sakau slapyvardį“, – prisiminė Dima.

Apie stadioną Dimą užsiminė ne atsitiktinai, nes nuo paauglystės buvo aistringas Charkovo „Metalisto“ futbolo klubo fanas ir net dalyvaudavo muštynėse su kitų komandų sirgaliais. „Dalis visuomenės dėl tų muštynių į mus žiūrėjo kreivai, bet požiūris pasikeitė 2014 metais, kai Rytų Ukrainos miestuose kilo Rusijos KGB išprovokuoti Maskvos ir Kijevo šalininkų susirėmimai, o fanai tapo Ukrainos gynėjais“, – prisiminė vaikinas.

Dima neslėpė, kad ilgiausias jaunystės laikmetis – pastarieji devyneri metai – yra susiję su karu. Jaunuoliui buvo 22 metai, kai per žiemos sesijos egzaminus universitete 2014-aisiais išgirdo, kad sostinėje kyla „Euromaidano“ barikados, ir jis, viską metęs, išvyko padėti opozicijai.

Tuometiniam šalies prezidentui Viktorui Janukovyčiui nusprendus nutraukti derybas dėl Ukrainos stojimo į ES ir labiau suartėti su Rusija, į gatves protestuoti išėjo masės žmonių, o jaunuoliai ėmė statyti barikadas.

„Policija nepraleido į Kijevą organizuotai autobusais vykstančių opozicijos šalininkų, bet mes, futbolo fanai, prasiveržėme po kelis autostopu, padėjome sostinėje statyti barikadas, kovojome ir nugalėjome“, – džiugiai pasakojo vaikinas.

Džiaugsmas buvo trumpas, nes Maskvos remiami V. Janukovyčiaus šalininkai užgrobė Krymą ir panoro prijungti kitus Rytų Ukrainos regionus prie Rusijos.

Fronto sanitarai neša į mašiną sužeistą karį.

Kijeve Dima įstojo į „Dešiniojo sektoriaus“ partijos gretas, o grįžus į Charkovą kelis mėnesius dalyvavo kruvinose grumtynėse su Maskvos šalininkais, ir ši kova baigėsi opozicijos pergale. Tačiau Donecko ir Lugansko regionuose įsitvirtino Kremliaus pasiuntiniai, į kovą su kuriais Kijevas ėmė ne tik siųsti karius, bet ir pradėjo telkti savanorių būrius.

„Aš su draugais veržiausi į frontą, norėjome ginklu kovoti su priešu, tačiau mūsų, netarnavusių armijoje, ten nesiuntė, o ragino vykti į karinio parengimo stovyklas“, – prisiminė Dima. Būdamas „Karinio Rytų korpuso“ apmokymų stovykloje iš bičiulio išgirdo, kad į frontą lengviau galima patekti tapus „gospitalieriais“ vadinamais karo sanitarais.

Nes Donecke ir Luganske konfliktui peraugus į atvirą karą paaiškėjo, kad trūksta sanitarų, kurie iš kovos lauko išneštų sužeistus kovotojus ir nugabentų šiuos į ligonines. Dima įstojo į „Dešiniojo sektoriaus“ suformuoto Penkto karo bataliono sanitarų būrį, ir jam, turinčiam vairuotojo teises, buvo patikėta vairuoti mašiną.

„Tada jokių rimtų apmokymų nebuvo, teko vietoje mokytis iš kitų savanorių ir klausytis medikų patarimų. Mūsų uždavinys buvo surasti sužeistus karius, sustabdyti kraujavimą iš žaizdų ir gyvus nuvežti iki už kelių ar keliolikos kilometrų esančios lauko ligoninės, kur medikai ir nusprendžia, operuos ir gydys vietoje ar siųs į tolesnę stacionarią ligoninę“, – pasakojo sanitaras.

Dima su bičiuliais sanitarais

Vairuoti teko ne specialiai pritaikytą mašiną, bet paprastą „pikapą“, tad sužeistus karius kartais tekdavo guldyti vienus ant kitų. „Per kai kuriuos mūšius sužeistųjų būna tiek daug, kad į mašiną sutalpiname septynis. Teoriškai turime gabenti tuos, kurie išgyvens, bet dažnai į mašiną keliame ir akivaizdžiai mirtinai sužeistus ir net žuvusius, nes širdis neleidžia palikti jų mūšio lauke“, – pasakojo Dima.

Dirbti tenka lekiant kulkoms ir šalia sprogstant bomboms, nes laukiant, kol viskas nurims, sužeistieji nukraujuotų. Liūdniausias momentas tokiame darbe esą yra tas, kai pranešama, kad keli iš atvežtųjų neišgyveno, mirė po dienos ar savaitės.

„Mūsų darbas yra svarbus, tačiau nėra romantiškas – ne visi savanoriai atlaiko sužalotų kūnų vaizdus ir apšaudymų įtampą. Pamenu, darbo pradžioje aš irgi patyriau savotišką šoką, kai vežant sužeistą karį teko iš skeveldros prakirsto pilvo krentančias žarnas sudėti į kario šalmą, kad nesusipurvintų ant mašinos grindų“, – kalbėjo Dima.

Vaikinui kartą nutiko ir džiugus momentas, kai, vežant į frontą maisto krovinį, patikrinimo poste buvo paprašytas pavėžėti vieną karį, ir atpažino, kad tai jo iš mūšio lauko išneštas asmuo, o šis jį apkabinęs ilgai dėkojo už išgelbėtą gyvybę.

„Kelio meniską susiknežinau pats, kai netoli sprogus bombai skubiai kritau ant žemės ir nepastebėjau akmens. Bombos skeveldra prakirto tik blauzdą, tačiau kelis išėjo velniop. Šiaip mane kol kas lydi sėkmė, nes keliolika kolegų jau teko palaidoti“, – teigė Dima.

Dima viliasi, kad jo sūnui neteks kariauti.

Mūšiuose žuvo ir daugybė futbolo fanų, jaunų vaikinų iš įvairių Ukrainos miestų – jie, kilus karui, nustojo peštis vieni su kitais, bet sutarė eiti ginti tėvynės. „Nepatikėsite, bet kai 2014 metais nuvykau į parengiamąją „Karinio Rytų korpuso“ stovyklą, joje pamačiau ne tik aštuoniasdešimtmečius senolius, bet ir dvylikamečius paauglius, atvykusius kartu su tėvu ar broliu ir norėjusius vykti į frontą, ir dauguma jų buvo futbolo gerbėjai“, – pasakojo Dima.

Vaikinas manė, kad sanitarų darbą gerbia abi kariaujančios pusės, tačiau buvo šokiruotas supratęs, kad priešas ne tik šaudo į juos, bet ir rengia pasalas, taiko į mašinas su raudonu kryžiumi. „Okupantai nesilaiko jokių taisyklių, siekdami palaužti ukrainiečių valią žudo net civilius, o fronte pribaigia sužeistuosius, ir šaudo į mus, tad sanitarai neretai esame priversti į darbą vykti su automatais, nors pagal tarptautinę konvenciją turime būti be ginklų“, – apgailestavo Dima.

Po operacijos gulint karinėje Mečnikovo ligoninėje Dnepre joje apsilankė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir pažadėjo sužeistiesiems, kad suorganizuos reabilitaciją Lietuvoje. Prezidentė savo žodį tesėjo, ir į Druskininkus imta trims savaitėms gabenti po šešis sužeistus karius.

„Ten priežiūra buvo aukšto lygio, procedūros nuo ryto iki vakaro, baseinas, psichologas, ekskursijos, geras maistas. Apsilankėme Seime, Krašto apsaugos ministerijoje, o per susitikimą su studentais kadetais gavau pasakoti apie veiklą fronte ir karo realijas“, – pasakojo sanitaras.

Dima iš Lietuvos parsivežė padovanotą raudoną vėliavą su Vyčiu ir nuo to laiko su ja vyksta į frontą. Tiesa, po sužeidimo vaikinas į sanitaro misijas vyksta rečiau, bet fronte lankosi kas savaitę, nes kariams veža maistą, techniką, įrangą. Kitomis dienomis pina armijai maskuojantį tinklą, talkina savanoriškai organizacijai „Save the People“.

Žmonai Karinai pažadėjo, kad po karo visų pirma nusiveš ją ir dvejų metų sūnelį Jaroslavą į Lietuvą, į kraštą, kuris padėjo jam pasveikti po sužeidimo ir kuris esą geriausiai supranta Ukrainos kovą, ištikimai ją remia. „Karina labai pergyvena, kai išvykstu į frontą, tačiau kitaip neišeina, mūsų kova dar nesibaigė, turime užbaigti tai, ką pradėjome „Euromaidano“ barikadose – galutinai atsikratyti Maskvos jungo“, – taip pašnekesį užbaigė savanoris.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Ukrainos

• Rašyti komentarą (0)