Vienas kitam dėkingi už šešiasdešimt metų gyvenimo kartu

Ir po 60-ies metų kartu Petronėlės ir Vladislovo Stuopelių akys švyti, kai jie, pasakodami savo gyvenimo istoriją, žiūri vienas į kitą, laikydamiesi už rankų. Deimantines vestuves rytoj švęsianti pora tvirtina: didžiausia jų laimė – buvimas kartu, didžiausias jų turtas - 7 vaikai, 16 anūkų ir 13 proanūkių.

Petronėlė ir Vladislovas Stuopeliai pasakojo sunkiai ištveriantys vienas be kito. Kartą, kai teko kurį laiką praleisti ligoninėje, iš jos grįžęs V.Stuopelis mylimą ir išsiilgtą žmoną sveikino eilėmis.

P. ir V. Stuopeliai susipažino Žutautų-Medsėdžių kaimo šokiuose – ten 25-erių metų Vladislovas grodavo akordeonu, o 17-metė Petronėlė atėjo pašokti. Iš viso būrio merginų muzikantui į akį krito pas ūkininkus Lubius tarnavusi mergina. Pats Vladislovas tarnavo pas ūkininką Vytautą Viršilą.

„Pamačiau mamytę (taip V.Stuopelis švelniai vadina savo žmoną) šokiuose ir išdrįsau pakviesti šokti. Mačiau tik ją – Petronėlė buvo labai graži. O labiausiai sužavėjo savo elgesiu – buvo paprasta, rami mergina, tarnaujanti pas ūkininkus“, - pažintį prisiminė V.Stuopelis.

Šiltai apie vyrą kalbėjo ir P.Stuopelienė. „Nebuvo nieko, kas man nepatiktų jame. Visos savybės žavėjo. Taip vienas kitą pamilę susitikinėjom metus. Tankiai vis pasimatydavom pas vyro tėvus – šalia jų tarnavau Lubių ūkyje“, - pasakojo P.Stuopelienė.

Po metų draugystės, 1948-ųjų sausio 11 dieną Budrių parapijos bažnyčioje P. ir V.Stuopeliai susituokė.

„Viešpatie, kokie sunkūs laikai buvo – abu buvom biedni, nebuvo kur gyventi, nebuvo net vestuvinių žiedų pirkti. Juos – varinius, kuklius – radom Kretingos turguje. Vestuves iškėlė mano mama, Petronėlei suknią vestuvėms – tautinius rūbus – atvežė jos sesuo. Petronėlė buvo kilusi iš aštuonių vaikų šeimos, aš – iš vienuolikos. Tačiau ne visi galėjo atvykti – buvo vadinamieji banditizmo laikai. Vyrai išeidavo į miškus, visi vieni kitų bijojo. Tad į vestuves sukvietėme tik arčiausiai gyvenusius gimines, kaimynus. Vis dėlto vestuvės buvo linksmos, dvi dienas tęsėsi. Joms, svarbiausia, neprieštaravo abiejų tėvai – leido elgtis taip, kaip mums atrodė teisinga“, - kalbėjo V.Stuopelis.

„Į bažnyčią, pamenu, važiavome rogėmis. Jas tempė arkliai. Buvo be galo gili žiema – visur pūpsojo sniego vėpūtiniai. Bevažiuojant rogės kažkaip pakrypo ir aš vos neiškritau. Tačiau vyras spėjo mane sugauti. Kaip sugavo, taip ir nepaleidžia iki šiol“, - šypsodamasi pasakojo P.Stuopelienė.

Toks „iškritimo scenarijus“ pasikartojo po 50-ies metų – per auksines vestuves. Važiuojant automobiliu, toje pusėje, kur sėdėjo P.Stuopelienė, staiga atsidarė durys. Į pagalbą vėl suskubo vyras. „Keistas sutapimas, o gal kas nors daugiau“, - mano pora.

Po vestuvių gilią žiemą vyras ir žmona liko tarnauti pas ūkininkus. Kurį laiką sutuoktiniai buvo priversti gyventi atskirai. Po keleto savaičių, pasiėmę vestuvių pyrago, P. ir V.Stuopeliai pasiprašė nuomojamo kambario vienoje iš kaimo sodybų.

„Atėjom gyventi taip, kaip stovim – neturėjom nieko. Vienas kambarys ir veranda tapo mūsų laikinais namais“, - prisiminė P.Stuopelienė.

Po to jų laukė sunkūs metai Mikoliškių kaime, vėliau - vėl Žutautuose-Medsėdžiuose – čia sutuoktiniai prižiūrėjo ištremtų ūkininkų sodybas.

„Buvo sunku. Reikėdavo nudirbti visus darbus ir mokėti prievolę valstybei. Patiems nieko nelikdavo, yra buvę, kad atėmė visą sėklą, pinigais niekas nemokėdavo, tik varganais produktais“, - pasakojo P. ir V.Stuopeliai.

Pasak jų, vargai ir nepritekliai tik dar labiau juodu suartino, vienas iš kito jie nuolat sėmėsi stiprybės, ir kartu sąžiningais bei darbščiais mokė būti savo keturias dukras bei tris sūnus.

„Kiekvienam savo žentui esu pasakęs – jei nenori dirbti, mano dukros geriau nevesk. Patys su mamyte kartu namą pasistatėm, viską savo sunkiu darbu uždirbom, todėl ir visus vaikus nuo mažens prie darbo spaudžiau ir be galo mylėjau ir myliu. Kartą rūkiau taboką. Žvilgteliu į vieną savo vaiką, žiūriu, verkia. Kaip galiu rūkyti, jei mano vaikui nepatinka. Nuo tada nerūkau. Ir šnapso negeriu bei žentams ir sūnums, kai atvažiuoja pas mus, neleidžiu“, - juokavo V.Stuopelis.

Jo žmona pritarė – gyveną santaikoj, o jei susipyksta, tai tik dėl niekų. „Kokie namai be dūmų, jų turi būti. Kartais papukstim vienas ant kito – tai televizijas skirtingas norim žiūrėti, tai dar kokia smulkmena. Aš nuolanki, tėvelis ramus, nesunku mums sugyventi“, - sakė P.Stuopelienė.

V.Stuopelio įsitikinimu, tvirtai ir darniai santuokai svarbiausia - žmogiškumas. „Vienas kitą turi suprasti ir netrukdyti gyventi. Tos šiuolaikinės poros... Neturi kantrybės. Mums teko daug sunkumų ištverti. Jie suartino. Dabar nėra jokios bėdos – pensijos užtenka, esame vienas šalia kito, tik sveikatos kad netrūktų. Štai taip ir gyvenam“, - paprastai apie daugiau negu pusšimtį metų trunkančią santuoką kalbėjo V.Stuopelis.

• Rašyti komentarą (6)