|
|
|
Užtenka žinoti, kad yra tokie „Gliukai“ ir Benas Šarka
Netradicinio teatro mylėtojai, išgirdę žodį „Gliukai“, žino, jog tai – Benas Šarka: menininkas avangardistas iš uostamiesčio, nemėgstantis tradicinio teatro ir jį pakeitęs ekstremaliais pasirodymais, o savo įkurtąjį teatrą pavadinęs ne mažiau šokiruojančiai - „Teatro trupai „Gliukai“.
Režisieriaus Nerijaus Gedmino iniciatyva Benas Šarka dalyvavo Kretingoje vykdomame meno projekte „Kita erdvė“ ir parodė paties režisuotą monospektaklį „A Gu Gu“ pagal poeto Gintaro Grajausko tekstus. „A Gu Gu – ir tiek, nes teatro kalbos nereikia aiškinti. Taip, kaip nepaaiškinsi, kas yra lašiniai. Tiesiog ateini ir pamatai. Gyvenime nėra daug žodžių. Kas tikra, dažniausiai išsakoma tyloje“, - taip autorius nusakė savo pasirodymą, kuriame, beje, skirtingai nuo jo spektaklių daugumos, aktorius kalba. Sava filosofija paremtas ir pats teatro pavadinimas: „Žinome, kad yra tokie Himalajai, nors niekada juose ir nebuvome. Taip ir su „Gliukais“: mes esame ir mūsų nėra, ne aktorių trupė, o „trupai“ (rusiškai „trup“ – lavonas, - aut. pastaba). Taip kaip šie sovietmečiu tarnavę kultūros namai: jų lyg ir nebėra, bet jie stovi. Ir čia esame mes. Bet pasibaigs pasirodymas, ir mūsų čia nebebus“, - samprotavo B.Šarka. Režisierius ir aktorius B.Šarka – neįspraudžiamas į jokius rėmus, ir nemačiusiam jo pasirodymų sunku apibūdinti jo kuriamą meną. Monospektaklyje „A Gu Gu“ B.Šarka „kalba ir žaidžia“ pavojingais simboliais: butelių, kuriuos daužo ten pat, scenoje, šukėmis, peiliais, groja netradiciniais instrumentais – žarnomis, tarp skardinės ir butelio ištempta styga - ir išgauna neįtikėtinus garsus, šoka rokenrolą ir vaidina pantomimos scenas. Kiekvienas daiktas ar dekoracija – balta suknelė ir raudoni bateliai, medinis arkliukas, pjūklas - nebūna šiaip sau, o „vaidina“ pagal aktoriaus numatytą paskirtį, kurios spektaklio pradžioje žiūrovas nė neįtaria. Sunku patikėti, kad buteliai ir jų duženos gali tapti tarytum atskiru spektaklio „A Gu Gu“ personažu. Dauguma B.Šarkos spektaklių vyksta netradicinėje erdvėje: rūsiuose, palėpėse, aikštėse, vandens apsuptoje saloje. Beje, savo pasirodymų jis nevadina spektakliais, o tiesiog improvizacijomis. Pagrindiniais savo „partneriais“ aktorius pasirenka ugnį ir vandenį, o savo pasirodymuose iš aktoriaus jis pavirsta tarytum šamanu. Vanduo - nuo gimimo iki mirties lydinti neatsiejama žmogaus esybės dalis. Aktorius yra pasakęs, jog vanduo yra vienas pagrindinių simbolių jo pasirodymuose, ir nėra buvę jo spektaklių, kuriuose nebūtų vandens. Ir šįkart Kretingos kultūros centro parodų salėje surengtame jo pasirodyme, kuriam netiko nei didžioji, nei „Atžalyno“ scenos, neapsieita be vandens ir jo personifikacijų: vanduo burbuliavo arbatinuke, o pilamas iš jo karštais garais brėžė apskritimą. B.Šarkos vaidinimai labiau panašėja į ritualą, kur „kalbinama“ ugnis. Ugnis yra tikra, jos nesuvaidinsi, - taip aktorius tiesiogiai parodo, jog jam neįdomus tradicinis teatras. Tarsi siekdamas atkartoti magišką ugnies užkalbėjimo ritualą, B.Šarka yra sukūręs itin įspūdingą erdvinę instaliaciją „Gyvatės šnabždesiai“. Ši instaliacija buvo rodoma vandens apsuptoje saloje, netoli Jono kalnelio Klaipėdoje. Nuo jos – savo „scenos partnerės“ - ugnies B.Šarkai prieš trejus metus yra tekę ir labai rimtai nukentėti: vieno pasirodymo metu įvykus nelaimingam atsitikimui, apdegė net 40 proc. aktoriaus kūno. Skausmas, vargas ir kančia, anot aktoriaus, žmogų savaip išgrynina. „Jeigu Kristus šiandien būtų gyvas, jis būtų tarp „bomžų“ ir pavargėlių. Pasauliui dabar svarbiausia – gerai atrodyti, o ne parodyti, koks esi iš tiesų: moteriai gražu būti su didele dekoltė, jaunimui – seksualiam, tuo dar labiau skatinant prostituciją. Savo teatre aš esu toks, koks esu“, - savo kūrybos koncepciją nusakė menininkas, kurio šaknys – Salantuose. Iš ten kilęs vienas jo tėvų.
|
|
