Pažįstanti žirgų kūno ir sielos kalbą

Viktorijai Puidokaitei norisi, kad žmonės į žirgą žvelgtų ne kaip į pramogos objektą, o giliau pažintų šį nuostabų gyvūną.

Paramedikė ir studentė menininkė – būsimoji kultūros politikė. Fotografė ir žirgų mylėtoja, ne tik fotografuojanti šiuos gyvūnus, bet ir besidominti jų kūno kalba ir psichologija. Sukūrusi fotografijų ciklą „Kanados žirgai“ ir turinti nuosavą žirgą Relaksą, kuris jai tapęs kone šeimos nariu. Tokia oficiali 25-erių kretingiškės Viktorijos Puidokaitės dosjė.

Susidomėjo paauglystėje

Vilniaus dailės akademijoje kultūros vadybą ir politiką studijuojanti V. Puidokaitė pasakojo, jog žirgais susidomėjo dar vaikystėje: „Buvau trylikametė, kai draugė pasiūlė važinėti į Žibininkuose veikusį jodinėjimo klubą. Užsiėmimai buvo brangūs, bet mudviem pasisekė, – už tai, kad leido mokytis jodinėti, reikėdavo atsilyginti darbu: šukuodavom žirgus, kuopėm arklides“.

Žirgai – privatūs, klubo nariai jais rūpindavosi. Ši veikla merginą taip įtraukė, kad visas laisvas laikas po pamokų, savaitgaliai ir šventės prabėgdavo klube. „Ten pat buvo virtuvė, dušas. O mes – smagi 10 jaunų žmonių komanda – žirgus laikėme savo draugais, jodinėdavome, rūpindavomės lyg savais“, – V. Puidokaitė pasakojo, kaip jos gyvenime atsirado žirgai.

Netrukus septyniolikmetė mergina susidomėjo ir fotografija, – dalyvaudavo įvairiuose socialiniuose projektuose. Akį pro objektyvą vėlgi traukė žirgai, nes buvę labai ekspresyvūs ir fotogeniški.

„Žirgai turi labai gilų žvilgsnį, spinduliuoja didelį gėrį ir išmintį. Labai gera būti šalia žirgo ir įdomu fiksuoti šį nuostabų gamtos kūrinį“, – kalbėjo žirgų mylėtoja.

Viktorijai Puidokaitės užfiksuoti žirgai – labai ekspresyvūs ir fotogeniški.

Mokėsi Kanados rančoje

Siekis dar labiau pažinti šį išdidų laukinį gyvūną po paramedicinos mokslų – dvejus metus ji dirbo ir Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos skyriuje, paskatino domėtis žirgo psichologija.

„Man visąlaik trūko gilesnių žinių: lyg ir jaučiu, ką žirgas norėtų pasakyti, bet nežinau, ar teisingai suprantu, norėjau žinoti, ar teisingai treniruoju. Tam, kad pažintum žirgą, yra toks specialus „Horsmanschip“ mokymo metodas, jo esmė – žmogaus ir žirgo ryšys, gebėjimas suprasti žirgo kūno kalbą ir psichologiją“, – kalbėjo V. Puidokaitė.

Ji turėjo didžiulį norą mokytis pagal šį alternatyvų metodą ir ieškojo galimybių išvykti į Kanadą. Penkerius metus susirašinėjo su „Horsmanschip“ žinovu Glenn Stewart: „Pas jį suvažiuoja iš viso pasaulio, ir man teko įrodyti, kad esu pakankamai pasirengusi patekti į jo rančą“, – tvirtino kretingiškė.

Prieš dvejus metus baigusi paramedikų mokslus, susitaupė pinigų ir išvyko 4 mėnesiams mokytis. Ją supusi Kanados gamta buvusi visiškai laukinė: „Einu prie upelio – praeita meškos, likę pėdų įspaudai.

Sykį rytą išsiruošus pabėgioti, ant kelio pamačiau šviežias lokio išmatas, nagų žymes ant medžio, bet pamatyti neteko. Naktimis staugdavo kojotai“.

Ji tęsė mintį: „Gyvenome trise su prancūze ir kanadiete, – ši turėjo 2 nuosavus žirgus. Mainais už mokslą reikėdavo dirbti žirgyne. Gavau žirgą ir pradėjau mokytis nuo nulio, kol praėjau 5 lygius, – per tą laiką į žirgą išmokau žvelgti kitomis akimis“.

V. Puidokaitės užfiksuoti žirgai – labai ekspresyvūs ir fotogeniški.

Domėtis paskatino Relaksas

Anot Viktorijos, žirgas iš prigimties yra laisvas gyvūnas, o žmogus jų akimis – medžiotojas. Natūralioje gamtoje jam skirtas aukos vaidmuo, todėl gindamasis jis spiria. Bet jeigu žirgas pajuto, kad žmogus yra lyderis, jam paklūsta ir ieško kontakto su juo. Žmogus turi įrodyti, kad žirgui su juo yra saugu. Prieš apjojant žirgą, reikia su juo daug dirbti, kad žirgas pasitikėtų, o ir užsėdus pats jaustumeisi saugus. Jeigu žirgui negerai – jam baugu ar nesaugu – tai reikia mokėti išskaityti iš jo akių, bendros būsenos.

Šiuo metu V. Puidokaitė yra Vilniuje veikiančios Žirgų globos asociacijos, kurios tikslas – socializuoti likimo valiai šeimininkų paliktus žirgus, savanorė. Ji apmoko žirgus bei juos prižiūrinčius asmenis, rengia vaikų stovyklas.

„Išsipildė mano svajonė – turiu nuosavą 7 metų amžiaus žirgą Relaksą. Už simbolinę kainą prieš trejus metus įsigijau jį iš asmens, kuris nemokėjo su juo susigyventi. Atvežė apmokyti – Relaksas buvo labai piktas, negražus – storas ir pasišiaušęs, buvo baisu išsivesti į aptvarą. Bet mane jis sudomino, norėjau kuo greičiau užmegzti ryšį su juo. Iš tikrųjų Relaksas mane ir paskatino domėtis Kanados mokymais“, – kalbėjo kretingiškė.

Vilioja Luzitano žirgai

Viktorijos Relaksą dabar Varėnoje prižiūri jos mokinė. „Kas antrą savaitgalį stengiuosi jį aplankyti: kaip miela, kai jis prisimena mane, kaip šeimininkę, iš balso ir kvapo. Žiūri įdėmiai, tikiuosi, kad pasiilgsta. Bet tikiuosi naiviai, tai – mano sentimentai, nes iš tikrųjų gyvūnui svarbiausia yra išlikimo pojūtis“, – pašnekovė neslėpė, jog Relaksas per tuos metus jai tapęs šeimos nariu.

Pašnekovė atviravo, jog ateinančią vasarą ji dar norėtų gilinti žinias žirgų pažinimo kursuose Portugalijoje arba Prancūzijoje, kad išmoktų klasikinio jojimo – žirgų fitneso.

Be to, Kanadoje sukūrusi nuotraukų ciklą „Kanados žirgai“, Portugalijoje ji norėtų fotografuoti labai ekspresyvius, kovoms išveistus Luzitano veislės žirgus.

Savo ateitį mergina mato sodyboje, kur oriai laksto žirgai, ji turi savo jojimo mokyklą ir siekia išmokyti žmones į žirgą žvelgti ne kaip į pramogos objektą, o pažinti šį nuostabų gyvūną. „Žirgas ugdo jausmus, moko sustoti, giliau pažvelgti ir suprasti gyvūną, aplinką ir mus pačius, – kas šiandienos skubančiame pasaulyje jau tampa prabanga“, – tikino V. Puidokaitė.

• Rašyti komentarą (6)