|
|
|
Aikštelėje diriguoja filmo orkestrui
Vienas, du, trys – kino veiksmas užverda. Scenoje turinčio pasirodyti aktoriaus – nėra, režisieriaus pageidaujamam raudonam džipui – trūksta lėšų. „Bet mano šūkis aikštelėje: „Nėra problemos, – yra užduotis!“ – tvirtino būsimas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) antro kurso meno vadybos, kino prodiusavimo studentas 20-metis kretingiškis Vitalijus Gylys.
Tobulėti turi visapusiškai Dar mokydamasis vaikinas užsiėmė įvairia veikla – buvo Pranciškonų gimnazijos parlamento prezidentas, Kretingos savivaldybės jaunimo reikalų tarybos narys, lankė mokyklos teatro studiją, teatrą-studiją „Atžalynas“. „Mane visuomet labiausiai domino kūrybinė sritis. Meno vadybos specialybė reikalauja įvairių įgūdžių, loginio ir kūrybinio mąstymo, neleidžia stovėti vietoje – šios priežastys ir paskatino rinktis studijas LMTA,“ – sakė jaunasis prodiuseris. Stojant į Meno vadybą, vyksta bendras stojamasis į kino, teatro ir muzikos prodiusavimą. Įstojusieji pasirenka vieną šių sričių, kurią norėtų prodiusuoti. „Visada žavėjausi kinu. Norėjau pabūti šios industrijos virtuvėje, sužinoti, kaip filmas kuriamas, kaip jis pasiekia žiūrovus. Neįtikėtini įvykiai, svajonės, nerealios idėjos kine tampa tikru reiškiniu, o prodiuseris – vienas tų žmonių, kuris turi galimybę prisidėti prie jų įgyvendinimo. Prisidėjau ir aš,“ – pasakojo kino prodiusavimą pasirinkęs vaikinas. Jo teigimu, LMTA siekia, kad studentai savo srityje tobulėtų ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. „Tačiau ant lėkštutės praktikos pasiūlymų niekas nepateikia. Iniciatyvą, norą turi rodyti pats, reikia kuo daugiau domėtis ir pačiam ieškoti saviraiškos galimybių,“ – tvirtino V. Gylys. Pirmaisiais mokslo metais Meno vadybos studentai išklausė įvado į visas tris – kino, teatro, muzikos – sritis, jiems buvo skaitomos vadybos teorijų raidos, vadybos funkcijų, verslo psichologijos, verslo etikos, kultūros vadybos, mokesčių pagrindų, ekonomikos, taip pat anglų kalbos, kultūros istorijos, filosofijos, scenos judesio paskaitos. „Rasti žmogų, kuris galėtų išmokyti kūrybos, būtų sunku, todėl mums įdomu mokytis elementarių vadybos ypatumų, ekonomikos dėsnių, o dar įdomiau – pritaikyti juos kūryboje,“ – teigė kretingiškis. Pristatyti kino kūrinį visuomenei taip, kad jis būtų pastebėtas, – viena prodiuserio pareigų. Tai, anot vaikino, reikalauja ir kūrybinių, ir vadybos įgūdžių, o scenos judesys atskleidžia taisyklingo kvėpavimo paslaptis, moko stovėti priešais auditoriją. Šie gebėjimai meno vadybininkui – labai svarbūs. Sustyguoti tenka visas smulkmenas „Anot vieno mano dėstytojo, geras meno prodiuseris gali vadovauti tiek teatro spektakliui, tiek kino filmui, tiek simfoniniam orkestrui. Gal jis ir teisus. Bet, mano nuomone, tobulėti reikėtų vienoje srityje,“ – įsitikinęs V. Gylys.
Kino prodiuserio pareigos, darbo metodika, pasak vaikino, priklauso nuo kino projekto. Komerciniam filmui prodiuseris sugalvoja idėją, ieško žmonių, kurie padėtų ją įgyvendinti: sumanymą aprašysiančio scenaristo, idėją išplėtoti padėsiančio režisieriaus, kino projektą nufilmuosiančio operatoriaus. Prodiuseris generuoja idėją ir formuoja komandą – jam tenka didžiausia atsakomybė, todėl ir visos filmo teisės priklauso jam. Dažniausiai, V. Gylio teigimu, prie filmo dirba ne vienas kino vadybininkas – jų būna du, trys, kartais – ir daugiau. Neretai jie turi ir savo asistentų. Vienas prodiuseris rūpinasi filmo platinimu, antras – jo finansavimu, biudžetu, trečias – filmavimo sklandumu. Jei filmą prodiusuoja tik vienas prodiuseris, tuomet jis turi kelis vadybininkus, pavyzdžiui, finansavimo, filmavimo, platinimo. Daugiausiai paplušėti kino vadybininkams, anot būsimo LMTA antrakursio, tenka prieš ir po filmavimo. Aikštelėje jau sukinėjantis kameroms ir netylant aktorių balsams, prodiuseriai tik laukia netikėtai iškilsiančių problemų. Brangi ir svarbi kiekviena sekundė, todėl problemas reikia išspręsti nedelsiant. Baigus filmavimo darbus, išreklamuoti ir parduoti filmą prodiuseriui padeda kino afiša. „Mano misija – kad filmo idėją pamatytų ir suprastų kuo daugiau žmonių. Šiuo tikslu žaidžiama su reklama ir kino anonsu. Jais svarbiausia užkabinti, patraukti žiūrovą, bet kartu ir palikti intrigą, kuri jam būtų artima, aktuali ir, svarbiausia, įdomi,“ – patirtimi dalijosi vaikinas. Kiekvienas prodiuseris turi savo darbo metodiką, kūrybos paslaptis. Kartais, V. Gylio teigimu, prodiuseriai į filmą žiūri tik kaip į prekę, svarbiausiu tikslu jiems tampa jo pardavimas. Būna, kad sukuria tokį filmo anonsą, kuris neatitinka tikrosios to kūrinio dvasios. Dėl šios priežasties nemažai įtakos filmo pristatymui turi ir kino režisierius. Ilgametražiai filmai, anot jaunojo prodiuserio, reikalauja labai daug laiko. Nors nufilmuoti galima ir per pusę metų, bet pasirengimo, platinimo darbai gali užtrukti ir iki penkerių. Reikalingas kūrybiškas žvilgsnis Prodiuserio duonos kretingiškiui šiemet teko paragauti ne kartą. Vaikinas prodiusavo keletą LMTA kino režisūros studentų diplominių darbų – trumpametražių filmų. Tarp jų – vaidybinį Kamilės Milašiūtės filmą „After Rave“ (lietuviškai – „Normalu, kad žmonės miršta“), dokumentinį Armo Rudaičio filmą „Kiaušinis“, vaidybinį Gedimino Venckaus filmą „Batai“, taip pat prisidėjo prie kitų projektų – reklamų, ilgametražio lietuviško filmo „Do You Love Me?“ („Ar myli mane?“), kurio režisierė – Ieva Lužytė, kūrimo. Fakulteto dėstytojai, pasak vaikino, ragina organizuoti ir vykdyti projektus kartu su kitais LMTA studentais – kino režisieriais, operatoriais, aktoriais. Mokymo įstaiga taip pat leidžia ieškoti praktikos vietų ir už akademijos ribų – televizijoje, reklamos agentūrose, įvairiose kino studijose. „Kartą gavau kvietimą prisidėti prie vienos reklamos kūrimo. Iškart po to režisierius A. Rudaitis ieškojo antrojo prodiuserio filmui „Kiaušinis“. Jo kūrimo metu atsirado dar daugiau pasiūlymų – mane vis kažkas pastebėdavo ir pakviesdavo bendradarbiauti kuriant filmus, reklamas. Taip vis kaupiu patirtį didesniems projektams,“ – pasakojo V. Gylys. Dokumentinis filmas „Kiaušinis“, anot jo, vaizduoja šiuolaikinio žmogaus paveikslą, ieško atsakymo į klausimą, kodėl žmonės kuria, kaip gimsta įvairios istorijos, kodėl daugybė sumanymų vis dėlto lieka neįgyvendinti. Dar neatrasti įvairaus amžiaus kūrėjai šiame filme dalijasi savo sukurtais scenarijais, parašytomis istorijomis, kurias jie vieną dieną tikisi paversti tikrais kino kūriniais. Kuriant „Kiaušinį“ dvidešimtmetis kretingiškis buvo vienas iš trijų prodiuserių. Dabar, kai filmas jau sukurtas, jo platinimo darbus V. Gylys tęsia vienas. Anot jaunojo prodiuserio, puiki proga pristatyti filmą, jo idėją – tai šalies ir tarptautiniai kino festivaliai, kuriuose rodomus kūrinius dažnai pastebi kiti filmų platintojai, rėmėjai, įvairių festivalių rengėjai. Lankstinukai, viešos peržiūros, reklama televizijoje, internete, socialiniuose puslapiuose – tai kiti filmo populiarinimo keliai. „Prodiuseriai padeda išgryninti, o dažnai - net ir nuleisti ant žemės režisierių idėjas, kad jų sumanymus būtų įmanoma įgyvendinti. Mes – idėjų generatoriai, į viską privalantys žvelgti kūrybiškai,“ – tvirtino meno vadybos studentas. V. Gylys ieškodavo vietų, kuriose bus filmuojamos scenos, padėdavo vykdyti aktorių atrankas, reklamuoti filmą, ieškodavo rėmėjų. Filmuojant „After Rave“, kūrybiškumo vaikinui prireikė ne kartą. „Vienoje scenoje režisierius pageidavo didžiulio raudono džipo. Žinojau, kad filmo biudžetas tam – per mažas. Turėjau įtikinti jį, kad galėtume išsiversti ir su mėlynu džipu – žinau, iš kur jį gauti už prieinamą kainą. Kai scenarijuje buvo vieta, kurioje vyksta masinė jaunimo diskoteka atviroje erdvėje, režisieriui pasiūliau sprendimą filmuoti ją miesto baseine – žinojau, kad tai gerai atrodys kadre, o ir viską suorganizuoti nebus sudėtinga,“ – savo darbo subtilybėmis dalijosi V. Gylys. Inesa RINKEVIČIŪTĖ
|
|
