|
|
|
„Atžalyno“ atžalos nusidriekusios iki pat Vilniaus
,,Atžalynas“ yra mano gyvenimo dalis. Kur beičiau, ką bedaryčiau, visados jaučiu čia įgytą patirtį“,- savo ryšį su vaikystėje lankytu teatru apibūdina buvusi atžalynietė, dabar Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos teatro mokytoja 25-erių Silvija Stonkutė, papasakojusi apie savo kelią iki režisierės profesijos ir šios specialybės specifiką.
- Papasakok, kaip prasidėjo tavo kelias į teatro pasaulį. - Vaikystėje svajojau tapti gydytoja, mokytoja, dainininke, užimti labai svarbias pareigas, nuo kurių priklausytų žmonių gerovė. Kai ketvirtoje klasėje įsiliejau į teatro-studijos „Atžalynas“ būrį, pamažu pradėjau svajoti, kad visą gyvenimą dirbsiu teatre. Nesvarbu, kuo – aktore, režisiere, administratore, direktore, – svarbiausia – būti teatre. Net ir dabar, kai nebelankau „Atžalyno“, jis man yra šeima. Ir visada bus. O tai, kaip vadovai Auksė Antulienė ir Algimantas Verbutas dirba su vaikais bei jaunimu, man visada yra siekiamybė. Aš iš jų labai daug išmokau. - Kas paskatino tave tapti režisiere? - Nežinau, ar galiu save vadinti režisiere… Gal todėl, kad labai gerbiu šią profesiją. Man ji tarsi šventa, o aktoriai ir režisieriai nuo pat vaikystės – lyg dievai. Save pirmiausia vadinčiau teatro mokytoja, pedagoge. Šiuo darbu labai didžiuojuosi. Dirbu vienoje geriausių sostinės gimnazijų, turiu nuostabių mokinių, kurie kasdien mane pasitinka su plačia šypsena ir vis kažko tikisi iš manęs. Tad stengiuosi jų nenuvilti. Kodėl dabar užsiimu režisūra, net negalėčiau pasakyti. Tiesiog taip viskas susiklostė. Režisierius Oskaras Koršunovas yra pasakęs, kad gyvenime nebūna nelogiškų jungčių. Tad mano jungtis su teatru, teatriniu ugdymu bei režisūra, manau, yra logiška. Buvo daug situacijų, kai galėjau rinktis kitą kelią, bet intuityviai jaučiau, kad turiu būti būtent čia, kur dabar esu. Ir dabar nesigailiu. Kažkas yra pasakęs, kad režisūra yra tarsi tapyba. Tik žmonėmis. O tai man atrodo labai įdomus darbas. Tačiau kaip bus ateityje, nežinau. Prižadėjau sau, kad tą akimirką, kai pajusiu, jog šis darbas manęs nebedžiugina, kad tai tampa rutina ar prievarta, iškart mesiu. Vieną repeticiją, žiūrėdama savo mokinių kuriamus etiudus, pagavau save mąstant : „Dieve, kaip man pasisekė. Aš padedu jiems kurti, mes puikiai leidžiame laiką ir dar už tai aš gaunu pinigus”. Kol taip galvosiu, tol dirbsiu. - Kokias režisieriaus savybes išskirtum kaip būtinas? - Labai priklauso nuo to, su kuo dirbi: vaikais ar suaugusiaisiais, mėgėjais ar profesionalais. Dirbdamas su profesionalais gali daugiau sau leisti provokuoti aktorių. Kai pradėjau dirbti su vaikais, būdavo sunku paaiškinti, ko iš jų noriu - tad būtina rasti pavyzdžių iš gyvenimo. Be to, reikia turėti gerą intuiciją, labai mylėti aktorių bei darbą. Taip pat svarbu numatyti porą ėjimų į priekį. Režisierius turi išmokyti skaityti pjesę, suprasti potekstę, ugdyti atidumą mažiems bei svarbiems dalykams: pauzėms, muzikos vaidmens suvokimui, minties perteikimui. Po repeticijų susimąstau, ar ne per daug iš vaikų reikalauju. Juk jie – tik mokiniai, ne profesionalai. Tačiau vienas mano aktorius pasakė, kad tai, kas lengva ir paprasta – neįdomu. Daug įdomiau – sulaukti didelių reikalavimų ir stengtis juos įgyvendinti. - Dažniausiai studentiški laikai anksčiau ar vėliau virsta tarsi legendomis. Ar ir tau taip pat nutiko? . - Aš studijavau teatro edukologiją (dabar – teatro ir kino pedagogika). Nė nenutuokiau, kas yra toji edukologija, svarbiausia man buvo tas pirmasis žodis – „teatro“. O ten teko ragauti visko: aktorystės, režisūros, kino režisūros, lėlių teatro, šiuolaikinio šokio ir t.t. Visi, kurie studijavo teatrą, žino, kokios tai specifinės studijos. Įstojęs tu tampi savotiškos šeimos dalimi ir bandai su kurso draugais gyventi, bendrauti, kurti, mokytis bei pereiti tikrą gyvenimo mokyklą. Studijas laikau kol kas smagiausia dar neilgo savo gyvenimo dalimi. Ir šiandien jaučiu studijų metais patirtą kūrybinių paieškų būseną. Būtent gegužė, kai žydi alyvos, kaštonai, man yra graudžiai mielas laikas. Tada prisimenu visas gražiausias savo studijų akimirkas, tokias kaip šokio spektaklių, miuziklų, studentiškų filmų kūrimą. Ir, žinoma, naktines repeticijas... Kai išeini iš universiteto tik tada, kuomet kiti ateina į darbą, o pailsėjęs po pietų vėl repetuoji. Kartą metėme sau iššūkį - per septynias dienas pastatyti „Romeo ir Džiuljetą“. Būtent tas septynias paras repetuodami atradome labai daug gražių dalykų. - Ne kartą Kretingoje pasirodę su improvizacijų grupe ,,IMPRO 241“, susilaukėte nemažo susidomėjimo ir didelio aplodismentų gūsio. Kaip kilo tokia idėja? - Kaip ir daugelis, paauglystėje mėgau laidą „Pagauk kampą”, tad improvizacija mane jau tada labai viliojo. Studijų metais susibūrė bendraminčių grupė – aš ir dar septyni vaikinai, su kuriais po paskaitų iki paryčių improvizuodavome. Vadybininkės mus susirado, teigdamos, kad Vilniuje yra tik „Kito kampo” grupė ir mes būtume kaip atsvara jai. Tad nuo to viskas ir prasidėjo. Pradėjome rengti pasirodymus „Fluxus ministerijoje“, didžiausiuose šalies festivaliuose. Taip pamažu vis daugiau žmonių apie mus sužinojo. Niekada „IMPRO 241“ mums nebuvo pragyvenimo šaltinis, tai darome dėl džiaugsmo, kurį patiriame improvizuodami ir galėdami juo pasidalinti su kitais. Šiuo metu improvizacijos mokau savo mokinius, tad nuo šio žanro jau šešerius metus nepavyksta pabėgti, dėl ko esu labai laiminga. - Kas tau pačiai yra teatras? - Tai tas pats, kaip apibrėžti meilės ar laimės sąvoką. Gali kiek nori atsakymų pateikti, tačiau esmės vis vien nepasakysi, todėl galimų variantų – tūkstančiai. Tad dabar negalėčiau suformuluoti konkretaus atsakymo, kas man yra teatras. Galbūt šį atsakymą formuluosiu visą gyvenimą. Kartą, kai su savo mylimiausiu aktoriumi Rolandu Kazlu šnekėjau apie teatrą, jis pasakė: „Teatras aktoriui – tarsi žmona, kurią pamilai, vedei ją, susilaukei vaikų (vaidmenų), su kuria gyveni daug metų, ją pažįsti ir sykiu visai nepažįsti, esi atsakingas už ją, rūpiniesi, tačiau tai žmona, kuri po tavo išdavystės arba mirties tikrai susiras kitą“. - Darbas teatre, ko gero, atima daug jėgų ir nuolat reikalauja naujų idėjų? Kas tau padeda nepavargti ir kaskart įkvepia kurti iš naujo? - Dirbant tokį darbą kyla grėsmė greitai ,,perdegti‘‘. Dirbu labai daug ir tuo pat metu bijau, kad galiu išsisemti, būti nebeįdomi savo mokiniams. Iš studijų metų vis prisimenu savo dėstytojo pastabą, kad reikia stengtis laikyti savo dėmesį čia ir dabar. Kaip, pavyzdžiui, sėdint ir žiūrint į degantį laužą, saulėlydį, jūrą. Tiesiog mėgautis pačiu procesu jo nevertinant. Tad stengiuosi kuo daugiau būti čia ir dabar. Juk teatras ir yra tik čia ir dabar.
Aistė Šeštokaitė
"P. n." akademijos narė
|
|
