|
|
|
Kino vadyba – tik drąsiems
Monika Daukšaitė, dvidešimtmetė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) antrakursė, vyko studijuoti į Vilnių svajodama tapti garsia kino vadybininke. Studijuodama šią specialybę, mergina jau dabar įgauna praktikos, o dirbdama nedideliuose kino projektuose, draugams jau gali pasigirti jos pavardę šmėstelėjus filmo „Avarija“ titruose „Kino pavasario“ festivalyje.
- Kaip susidomėjai kino vadybininkės specialybe? - Visai atsitiktinai. Dvylikta klasė, baigiamieji egzaminai ir laikas, kai reikia pasirinkti, kur stoti, o aš nė neįsivaizdavau, kuo noriu būti. Žinojau tik tiek, kad tikslieji mokslai – ne man. Visada mane traukė menai – kartas nuo karto užplūsdavo įkvėpimas ir sukurdavau vieną - kitą eilėraštį, mylėjau ir vis dar myliu teatrą. Sesuo man mestelėjo idėją apie kino vadybą – nutariau išbandyti ir dabar esu, kur esu. Nuo mažens svajojau apie darbą, kuriame būtų daug bendravimo su žmonėmis, kuriame galėčiau generuoti savo idėjas ir jas įgyvendinti. Manau, būtent ten ir pakliuvau. - Ką veikia kino vadybininkai? - Kaip sako mūsų dėstytojai, geras vadybininkas yra tas, kuris visiems paskirsto darbus, o aikštelėje belieka prižiūrėti, kad jie būtų atlikti. Kino vadybininkai yra tie žmonės, kurie rūpinasi viskuo. Ant jų pečių krenta didžiulė atsakomybė: finansai, aktorių kastingas, lokacijos paieška, transportas, technika, įvairios dekoracijos, sutartys, kitoks „popierizmas“ bei leidimai, norint filmuoti vienoje ar kitoje vietoje. Kino vadybininkas turi pasirūpinti viskuo, kad filmavimo metu režisieriui nereikėtų sukti galvos, ar nieko netrūksta, ar viskas vietoje... - Ar sunku buvo įstoti? - Stojant į LMTA meno vadybos specialybę, 0,3 stojamojo balo sudaro lietuvių kalbos valstybinis egzaminas ir užsienio kalbos metinis pažymys, o 0,7 balo - stojamasis egzaminas. Stojamasis egzaminas būna iš dviejų etapų. Pirmasis vyksta raštu. Pamenu, kiek daug mūsų prie auditorijos lūkuriavo, kol prasidės egzaminas – kas naujų draugų ieškojo, kas sienas ramstė, kas intuityviai kartojosi visas žinias apie kiną, muziką arba teatrą. Suėjus į auditoriją ir išklausius instrukcijas, pasigirdo žodis „festivalis“. Mums buvo duota valanda laiko sugalvoti visiškai naują festivalį ir aprašyti, kaip jį įgyvendintume. Taip buvo patikrintas mūsų suvokimas apie būsimą profesiją. Vėliau sekė antrasis etapas – pokalbis, klausimai, susiję su pasirinkta studijų programa. - Papasakok apie studijas. - Džiaugiuos tuo, kur dabar esu. Tai labai nepriklausomos studijos, turime tik septynias paskaitas per savaitę, žinoma, kartas nuo karto vyksta ir seminarai. Turint tokį tvarkaraštį galima šokinėti iš laimės, jei tik jis nėra išmėtytas taip, kad paskaitos vyksta ir ryte, ir vakare. Po paskaitų lieka labai daug laisvo laiko. Galima bandyti ieškotis darbo ar paskirti savo laiką projektams su kitais studentais, o jų akademijoje tikrai netrūksta. Šiuo metu taip pat esu įsitraukusi į kūrybinį procesą, kuriant vienos ketvirtakursės diplominį filmą. Čia gausu puikių progų, kuriomis pasinaudojus gali išbandyti save, įgyti naujų žinių, susipažinti su naujais žmonėmis, su kuriais ateityje gal teks dirbti kartu. Taip nelieki nepastebėtas. Juk sukūrus filmą tuo procesas nesibaigia, po to seka „post produkcija“- filmai siunčiami į įvairius festivalius, vyksta jų sklaida. Nors pirmame kurse prisijungusi prie dabar jau ketvirtakursio Roberto Neveckos filmo „ Avarija“ buvau tik vykdančioji prodiuserė – šie prodiuseriai vykdo pagrindinio prodiuserio nurodymus – vis vien pavardė jau šmėstelėjo filmo titruose. Šis filmas buvo jungtinis studentų projektas, tad buvo parodytas ir festivalyje „Kino pavasaris“. Beje, tai buvo mano pirma pažintis su kino industrija. Juk nieko nėra įdomiau, kaip pačiam viską pamatyti iš vidaus, patirti, atlikti net ir mažus darbus, bet būti prisidėjus prie proceso. Nors iš šono viskas gali pasirodyti labai lengva, bet taip ne visada yra. Antro kurso rudens semestre turėjome užduotį su antrakursiais režisieriais – nebylus kinas, trumpametražis filmas, pagal duotą ištrauką. Pripažinsiu, lengva tikrai nebuvo. Turėjome atkartoti Alfredo Hickok‘o filmo „The Ring“ („Žiedas“) vieną minutę ir dar vieną minutę prikurti kaip interpretaciją. Reikėjo sukurti visą bokso ringą taip, kad viskas būtų idealiai tikslu, kaip duotoje ištraukoje. Gerokai laužėme galvas, kaip padaryti tokias pat sienas, kaip pastatyti ringą, iš kur gauti šieno ir visas kitas dekoracijas, o kur dar aktorių panašumas... Visa tai – studijų dalis. Pažinimas ateina per praktiką. Akademija gali didžiuotis tuo, kad čia dėsto ne vienas įžymus žmogus: Stasys Baltakis, Giedrė Beinoriūtė, Ramūnas Greičius, Algimantas Puipa, Audrius Stonys... Akademijos studentai gauna patarimus ir žinias iš pirmų lūpų tų, kurie taiko jas praktikoje. - Kokie šios specialybės minusai? - Vienas didelis minusas yra tai, kad kino vadybininkas turi pildyti labai daug dokumentacijos. Tai nebūtų minusas, jei žinotume, kaip teisingai tai reikia daryti. Kreipiantis dėl paramos į Kultūros rėmimo fondą, yra rašomos paraiškos, taip pat daugeliu atvejų yra reikalingos sutartys su aktoriais ir kiti dokumentai. Juk ateiname po mokyklos visiškai „žali“, negalime visko žinoti. Tad stojame tam, kad išmoktume, ką ir kaip reikia daryti. - Ar buvo kažkas, kas Tave šiose studijose nustebino, gal kažko nesitikėjai? - Žinojau, kur stoju, tai didelių netikėtumų nebuvo. Nustebino tik paskaitų skaičius, kadangi po mokyklos tikėjausi dar didesnio krūvio, užimtesnio grafiko. Gal keista gali būti tik tiek, jei ateini į paskaitą ir nesulauki dėstytojo, nes jis pamiršo paskaitą. Tuomet tik tarpusavyje su kurso draugais nusijuokiame: juk čia akademija – menininkai. - Kokios galimybės atsiveria baigus šias studijas? - Tai priklauso nuo paties studento. Baigęs šias studijas LMTA, esi diplomuotas kino prodiuseris, o ką veiksi toliau – tai tavo pasirinkimas. Galima dirbti reklamos srityje, televizijoje, arba kuriant filmus vienoje ar kitoje įmonėje. Galimybių yra labai daug, tereikia jomis pasinaudoti. - Kaip manai, kokių savybių reikia, norint dirbti kino vadybininko darbą? - Visų pirma - ryžto. Pasiryžimo, kad nemesi to, ką pradėjai, kad neišgąsdins reiklūs režisieriai ir jų įnoriai. Reikia ir geležinių nervų – juk kino vadybininkas yra tas žmogus, kuris viską laiko savo kumštyje. Jis turi būti drąsus, gudrus, nebijoti susidoroti su iššūkiais, visuomet turėti „planą b“, kai „planas a“ neišdega, tikėti tuo, ką daro. - Ar sieji tolimesnę savo ateitį su šia profesija? - Žinoma, taip. Ateityje norėčiau išmokti dar daugiau dalykų, susijusių su kinu. Juk kartais norisi ir pačiai įsitraukti į kūrybinį procesą, o ne vien likti jo užkulisiuose.
Lina LIEBUTĖ
"P. n." akademijos narė
|
|
