|
|
|
Dvasinė sveikata – įkvėpimas darniai sveikatos sistemai vystytis
Kai kalbame apie sveikatos tausojimą ir stiprinimą, visi tarsi savaime daugiausiai akcentuojame mitybą, fizinį aktyvumą, priklausomybių atsisakymą.Tačiau sveikatos sistemoje pagrindinė dedamoji yra dvasinė sveikata.
Į ją kiek labiau ir pasigilinkime: kokią vietą ji užima visame sveikatos audinyje. Baigėsi Sveikatingumo metai - tad šie metai gali būti tolimesnių pasikeitimų metais, jei didesnį dėmesį atkreipsime į Dvasią. Ne vienas mokslininkas yra tyrinėjęs vadinamuosius „aukštumų išgyvenimus“, kokį poveikį jie daro žmogaus psichikai, tolimesnei gyvenimo eigai. Prie „aukštumų išgyvenimų“ priskiriamos ir religinės patirtys, ir tos, kurios ryškiai išsiskiria iš kasdienybės ir daro esminį poveikį žmogaus mąstymui, motyvacijai, tikslo siekimui, prasmės suvokimui. Taip pat parašyta daugybė mokslinių darbų, kokią įtaką tiek psichinei, tiek visuomeninei, tiek fizinei sveikatai turi vienokios ar kitokios religijos nepaviršutiniškas, gilus, bet nefanatiškas praktikavimas. Seniau vyravo praktika religines patirtis labiau nagrinėti remiantis psichiškai nesveikų žmonių religiniais išgyvenimais, tačiau jau daug dešimtmečių mokslininkai pirmenybę teikia sveikų žmonių, ypač patyrusių „aukštumų išgyvenimus“ patirčiai analizuoti ir apibendrinti. Ir išvados nedviprasmiškos: tikėjimas labai pasitarnauja žmogaus brandai, motyvacijai, darnai, laimei ir galiausiai - sėkmingam gyvenimui. Dvasia hebrajiškai yra „Ruah“. To žodžio pirmoji prasmė yra „dvelksmas”, “oras”, “vėjas”, „kvėpavimas“. Praktine prasme galima pasakyti, kad tai - Šventosios Dvasios kvėpavimas mumyse, kuris reiškiasi per asmeninę maldą. Biblijoje Pradžios knygoje išsireiškiama, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo panašumą ir „kvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe”. Kiekvienas žmogus turi savyje tos dieviškos Dvasios, gyvybės pradmenis, tačiau jos gyvastingumą reikia nuolat palaikyti, tuo kvėpuoti. Nekvėpuoja lavonas. Žodis „entuziazmas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „enthusiasmos“ (angl. enthusiasm), o šį sudaro šios kalbos žodžiai EN ir THEOS. Pirmasis šiuo atveju reiškia “turintis savyje“, o antrasis – Dievą. Taigi originalo kalba entuziazmas reiškia „turintis savyje Dievą“. Žodynai šį žodį apibūdina: „didelis dvasios pakilimas, įkvėpimas, užsidegimas, įkarštis“. Kai dvasia serga ir dūsta Beje, „pilnų dvasios“, entuziazmo mūsų visuomenėje per daug nerasime. Priešingai, - labiau vyrauja pesimizmas, nusivylimas, iš dvasios tuštumos kylančios įvairios priklausomybės, galiausiai - savižudybės ir kitokios savęs bei kitų naikinimo formos. Žmonėms patinka save gniuždyti neigiamu mąstymu, kaltės jausmu, nekonstruktyvia kritika kitų ir savęs atžvilgiu, „alsavimu bejėgyste“. Suprantama, į tai mus stumia aplinka, kažkiek - genai, bet kuo tapsim – kryptį pasirenkame patys. Tai - esminė tikėjimo nuostata: žmogus nėra visiškas nei genų, nei auklėjimo, nei aplinkybių kalinys. Jis gali keistis padedamas Dvasios! Jis gali keisti pirmiausia savo požiūrį į įvairias situacijas ir jose matyti ne tik problemą, bet ir galimybę. Vienas iš pavyzdžių, kad ir neigiamus dalykus galima pakeisti į gerus, tai - Timo Guenard’o autobiografija, kuri suguldyta knygoje “Stipriau už neapykantą”, kai trejų metų vaiką prie stulpo pririšo ir paliko mama, teko gyventi vaikų namuose ir iš jų sprukti, paauglystėje išgyventi iš nusikalstamos veiklos Paryžiuje, atsidurti kolonijoje, kaip profesionaliam boksininkui ringe vis galvoti, kaip nužudys savo tėvą. Tačiau pasikeitimo virsmas įmanomas! Šiandien Timas, kelis kartus lankęsis ir Lietuvoje, darniai augina 4 vaikus, važinėjasi po auklėjimo įstaigas su misija. „Širdis tapo mano ringu. Kiekviename iš mūsų vyksta meilės kova. Mokyklose, kalėjimuose, stadionuose sutikau tūkstančius jaunų žmonių. Jiems pasakoju savo mėgstamiausią palyginimą, kurį išmokau iš gyvenimo, – mėšlo maldą. Juk reikia mėšlo, kad gėlyne augtų gražios gėlės. Tai mūsų praeitis, ir Dievas ja pasinaudoja, kad padėtų mums augti“, – prisiminimų knygoje „Stipriau už neapykantą“ rašo T. Guenard’as. Bitininkas Timas vaizdžiai ir įkvepiančiai rašo: „Aplink mane sukasi bitė, dūzgia prie veido, grįžta prie gėlės jau apsunkusi nuo žiedadulkių. Jos gyvenimas sutvarkytas tarsi partitūra, ji groja savo likimo melodiją, savo genetinio kodo perduodamus nekintamus įsakus. Bitė, kaip ir bet kuris kitas gyvūnas, negali pakeisti savo elgesio. Žmogus gali. Žmogus yra laisvas. Žmogus laisvai gali pakreipti savo lemtį geriausio arba blogiausio link. Aš, alkoholiko sūnus, pamestas vaikas, sudaviau smūgį likimui. Priverčiau meluoti genetiką“. Prasmė ir dėkingumas gydo Naujos psichoterapijos krypties logoterapijos pradininkas, Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorius, 29 pasaulio universitetų garbės daktaras Viktoras Franklis žmogaus gebėjimą bet kokiose situacijose įžvelgti prasmę laikė pagrindine sveikumo galimybe bei esme. Pats, perėjęs koncentracijos stovyklos siaubą, išplėtojo prasmės terapiją, kuri yra artima krikščioniškai sampratai, kad bet kokioje situacijoje žmogus lieka Dievo partneriu ir viskas, net blogiausios padėtys, gali pasitarnauti geram - priklauso nuo mūsų požiūrio, apsisprendimo, laikysenos. Gerėjant materialioms gyvenimo sąlygoms žmonių dvasinė sveikata netampa vis geresnė. Ir juokaujant ir, beje, rimtai besiskundžiančiam ir blogas nuotaikas pamėgusiam, depresuojančiam tenka su šypsena tarstelėti: „Jus reikia išvežti į Sibirą“. Turime tokią skaudžią šalies patirtį, kuri gali ir įkvėpti. Čia galima nusikelti į Sibiro platybes ištremtų jauseną: atskirti nuo įprastos gyvenamosios aplinkos, žemės, mėgstamo darbo, be elementariausių buitinių sąlygų, išvežti mirti, bet savižudybių atvejai, beje, buvo reti. Tai ko mums depresuoti dėl niekų? Blogos nuotaikos debesėlius sklaido dėkingumas. Biblijoje patariama: „Būkite dėkingi!“. Verta prisiminti apaštalo Pauliaus raginimą visada džiaugtis: „Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems“. O tam reikia įkvėpimo.
Juozas DAPŠAUSKAS
|
|
