|
|
|
Santykiai mokykloje nulemia ir akademinius pasiekimus
„Ar jūs norite eiti į darbą? Ar darbe nusišypsote? Tai yra svarbu. Mokytojo šypsena padeda vaikams įsiminti medžiagą, kurią išdėstote. Santykiai yra mokymosi pagrindas“,- akcentavo Socialinio ir emocinio ugdymo instituto direktorė dr. Daiva Šukytė, kurios pranešimą mūsų rajono pedagogai turėjo progą išgirsti Kretingoje per konferenciją „Vaikų socializacijos veiklų programų įgyvendinimas 2008-2013 m.“.
„Ar jūs norite eiti į darbą? Ar darbe nusišypsote? Tai yra svarbu. Mokytojo šypsena padeda vaikams įsiminti medžiagą, kurią išdėstote. Santykiai yra mokymosi pagrindas“,- akcentavo Socialinio ir emocinio ugdymo instituto direktorė dr. Daiva Šukytė, kurios pranešimą mūsų rajono pedagogai turėjo progą išgirsti Kretingoje per konferenciją „Vaikų socializacijos veiklų programų įgyvendinimas 2008-2013 m.“. Atskleisdama emocinio ugdymo esmę, kaip sėkmingos socializacijos strategiją, D. Šukytė pabrėžė, kad mokyklos viziją turėtų kurti ir plėtoti visa mokyklos bendruomenė – ieškoti atsakymų į klausimus, kokius vaikus nori užauginti ir išleisti iš mokyklos. „Jei to paklausčiau jūsų – apie ką kalbėtumėte? Apie laimę, draugiškumą, pagarbą, toleranciją, gebėjimą būti kartu? Kai dalyvauju tokiose diskusijose, niekada neišgirstu, kad svarbiausia, jog vaikai gerai mokėtų matematiką, geografiją, fiziką ar kitus dalykus. Dažniausiai tiek pedagogai, tiek tėvai kalba apie bendrąsias žmogaus kompetencijas. Antras klausimas: o kokiems mums, suaugusiems, reikia būti, kad tokius vaikus užaugintume? Užrašyčiau didžiosiomis raidėmis, kad pirmiausiai – būti geru pavyzdžiu“,- kalbėjo D. Šukytė. Ji pasidalino situacija iš savo praktikos – kai pakviesta atvykti į mokyklą ji išgirsta žodžius „turime nedrausmingą klasę“, ji pasiteirauja, ar yra nors vienas mokytojas, kuris su ta klase susikalba. Ir dažniausiai, anot D. Šukytės, paaiškėja, kad tokių yra net ne vienas, o du ar daugiau mokytojų. „Vadinasi, tai – ne beviltiška klasė. Jei kas nors iš suaugusiųjų sugeba susikalbėti su tais vaikais, reikia klausti savęs – o kodėl aš to nesugebu? Problema kyla, kai suaugęs žmogus nori vaiką „pritempti“ prie savęs,- kalbėjo D. Šukytė. – Dešimtokas sėdi klasėje su kapišonu – klasėje kyla konfliktas, juk jis rodo nepagarbą mokytojui! Bet susimąstykime: o koks pamokos tikslas – suteikti žinių, skatinti vaikus mokytis ar tikslas yra nuo vieno vaiko žūtbūt numauti kapišoną?“. D.Šukytės įsitikinimu, jei mokytojai nuosekliai dirbs, mokydamas vaikus socialinių emocijų kompetencijų, tokius dalykus, kaip pagarba, aptars per klasės valandėles, tai bus išvengta ir konfliktų su mokiniais. „Tas kapišonas savaime būtų nuimtas nuo galvos, jei mokytojai pasistengtų įeiti į vaiko situaciją, suprasti, kaip jis jaučiasi. Nėra blogų vaikų. Juos tokiais paverčia suaugusieji, kurie neatsiranda šalia tinkamu momentu, kai vaikui reikia paramos ir pagalbos“,- teigė D.Šukytė. Kelia motyvaciją mokytis D. Šukytė paaiškino, kad socialinis ir emocinis ugdymas yra procesas, per kurį vaikai ir suaugusieji lavina esminius socialinius bei emocinius įgūdžius, susijusius su savimone, socialiniu sąmoningumu, savitvarda, bendravimo įgūdžiais, atsakingu sprendimų priėmimu. „Kodėl reikia tai daryti: tyrimai patvirtina, kad akademiniai pasiekimai, motyvacija mokytis išauga beveik 90 proc., jeigu mokykloje nuosekliai plėtojamas emocinis socialinis ugdymas. Emocijos turi įtakos mokymuisi. Jeigu gebame savo emocijas atpažinti, valdyti, gebame gerai jaustis. O to galima išmokti“,- teigė D. Šukytė, kuri paaiškino, kad socialinis emocinis ugdymas moko pažinti save, sutarti su kitais, spręsti konfliktus, tarpininkauti kitų konfliktuose, bendradarbiauti, priimti sprendimus, moko socialinės atsakomybės, tolerancijos, padėti vienas kitam. D. Šukytė yra LIONS QUEST programos, populiarinančios inovacinės pedagogikos ir ugdymo metodus, padedančius ugdyti socialines emocines kompetencijas, vyriausioji instruktorė-konsultantė. Ši programa yra viena iš galimų įrankių, kurį mokyklos gali naudoti, siekdamos kurti pozityvius santykius savo bendruomenėje. Atsakomybė – visų vienoda D. Šukytė akcentavo, kad socialinis emocinis ugdymas turėtų būti visos mokyklos bendruomenės siekiamybė, nes jei vienas mokytojas, remdamasis kokia nors programa, nuosekliai plėtoja socialines emocines kompetencijas, jo darbas bus perniek, kai vaikas pateks į kitą aplinką, kur tokia filosofija nesivadovaujama, pvz., koridoriuje bus aprėktas valytojos, nes netyčia užkliuvo už šluotos ir pan. Kadangi viskas yra tarpusavyje susiję, socialinis emocinis ugdymas apima visas mokyklos erdves ir sritis, neišskiriant nė administracijos, techninio personalo, mokyklos steigėjo, mokinių tėvų ir t.t. Tad pasirinkta programa, padedanti ugdyti socialines emocines kompetencijas, negali likti tik vieno mokytojo ar mokytojų metodinio būrelio rūpesčiu. „Stebime, kas vyksta mokyklose, ir dažniausiai matome: tarsi Krylovo pasakėčioje kiekvienas sėdi savo rogėse ir jas tempia į savo pusę. Paklauskite savęs, ar jūsų visi mokyklos bendruomenės nariai įsipareigoję tam, kas vyksta mokyklose? Geros tarpusavio santykiais pagrįstos mokyklos apibrėžimas – mokyklos bendruomenės nariai jaučiasi vertinami, jie yra svarbūs vienas kitam, juos sieja asmeniniai ryšiai ir jie yra įsipareigoję vienas kitam. Taigi mokyklos procese negalima išskirti nė vieno, nes visi yra lygiaverčiai ir tai yra labai svarbu,- dėstė D.Šukytė. - Vaikai ateina į mokyklą, nes tokia jų pareiga. Bet kodėl jie eina? Vaikams kiekvieną dieną kyla tokie klausimai: ką čia veikiu? Ar noriu mokytis? O gal nieko nenoriu – mieliau gyvenčiau taip, kaip pačiam patinka? Mokytojai dažnai užmiršta pasikalbėti ir paklausti vaiko: o ką tu nori, kad veiktume mokykloje, ką tu nori joje išmokti?“. Būtent todėl D.Šukytė prisipažino vertinanti mažesnes, kaimuose įsikūrusias mokyklas, nes glaudesnę bendruomenę yra lengviau sutelkti bendram tikslui, išgirsti visų nuomones ir pasiūlymus, kokia mokyklos vizija siektina. Pirmas žingsnis – įsivertinimas D.Šukytė pastebi, jog mokyklai pradėjus diegti kokią nors socialines emocines kompetencijas mokančią programą, neretai tikimasi greitų rezultatų. Be to, reikalavimai „iš viršaus“, o ne pačios bendruomenės išsakyti lūkesčiai ir norai sukuria chaosą ir kelia žmonių nepasitenkinimą. „Negalima matematikos išmokyti per vienerius metus – tai daroma nuo pirmos klasės. O kad vaikai gražiai elgtųsi, sutartų, visi nori padaryti labai greitai. Todėl kai kurios mokyklos pradeda šokinėti nuo vieno projekto prie kito, nelieka bendros vizijos, tokia situacija išdarko mokyklą“,- kalbėjo D. Šukytė. Ji atkreipė dėmesį, kad norint siekti pozityvesnės mokymosi aplinkos mokykloje, visų pirma reikia įsivertinti esamą situaciją. Tai galima padaryti atliekant tyrimus, kaip jaučiasi vaikai mokykloje, kaip jiems patinka pamokos, patyrinėjant vaikų tėvų nuomonę. „Turint vienus skaičius, jau galima planuoti, kokių rodiklių norėtųsi mokslo metų pabaigoje, o kokių – dar po ilgesnio laiko“,- teigė D. Šukytė. Ji pasidalijo patarimu: paprastą tyrimą galima atlikti kiekvienam mokyklos bendruomenės nariui išdalijant po vieną žalią ir raudoną lapelį. „Ir suaugę, ir vaikai ten, kur jaučiasi labai gerai, priklijuoja žalią lapelį, o ten, kur blogai, nesaugiai – raudoną. Atlikus tokį žalių-raudonų lapelių testą, tampa akivaizdu, kurios erdvės yra nejaukios. Jeigu „paraudonuoja“ kurio nors kabineto sienos – tai ženklas, kad čia reikia kažką keisti, čia žmonės jaučiasi blogai“,- teigė D.Šukytė. Kurti savo viziją D.Šukytė įsitikinusi, kad mokyklos tikslas yra, jog vaikams sektųsi ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. D.Šukytė pasidalino tokia vizija: kiekvienas mokinys mėgaujasi gyvenimu ir pasitinka iššūkius, gebėdamas: siekti asmeninių tikslų, būti atsakingas šeimoje, džiaugtis gera sveikata, profesionaliai ir kokybiškai atlikti darbą, padėti savo bendruomenei. „Tai yra mano sėkmės vizija, aš nežinau, ar jūsų – tokia pat. Bet manau, jei pradėtume kalbėti, atrastume labai daug sąlyčio taškų“,- pasvarstymams rajono pedagogus kvietė D. Šukytė. Smulkiau apibūdindama pasakytas tezes, ji išsakė pastebėjimą, kad dabar mokiniai nebekelia sau tikslų – vietoj to išreiškia norus gauti naują kompiuterinį žaidimą, telefoną, kompiuterį, bet kuo norėtų būti gyvenime, nebeįsivaizduoja. „Be to, svarbu, kad vaikai būtų atsakingi ne tik šeimoje, bet ir mokykloje. To mokomasi atliekant namų užduotis, patikėtus darbus. Bendruomenės momentas labai svarbus – esu ne tik aš su savo poreikiais. Bet aš esu tarp žmonių. Vadinasi, aš tarp tų žmonių turiu gyventi ir sugyventi“,- kalbėjo D.Šukytė. Ji išskyrė tokias XXI amžiaus piliečio savybes, kurias ugdyti turėtų ir mokykla: savimonė ir gebėjimas mąstyti, savikontrolė geriau negu gebėjimas reaguoti, smalsumas geriau negu įsitikinimas, atvirumas naujoms idėjoms ir mąstymui, gebėjimas suprasti ir parodyti empatiją, bendras darbas su skirtingais žmonėmis, problemų sprendimas siekiant bendrų tikslų, sisteminis mąstymas. „Smalsumas geriau negu žinojimas: kaip dažnai mes užsispyrę giname savo įsitikinimą ir sakome: „aš teisus“? Pritrūkstame įgūdžių stabtelėti ir pagalvoti, kad kitas žmogus taip pat turi savo tiesą. Patylėti, paklausti, o kodėl tu taip manai? Kas tave paskatino taip mąstyti?“- kalbėjo D. Šukytė. Aukštesnė kartelė – didesni pasiekimai D.Šukytė užsiminė, kad JAV psichologai nustatė 40 vertybių – išorinių ir vidinių, kurių reikia, kad vaikai sėkmingai užaugtų. „Išorines vertybes galime sudaryti mes, o vidinės vertybės yra išugdomos vidiniu tobulėjimo keliu,- paaiškino D. Šukytė. – Tarp išorinių vertybių: palaikymas, įsipareigojimas, pagalba vienas kitam. Paklauskime savęs: ar būname savanoriai, tarnaujantys kitiems žmonėms, priklausantys labdaros organizacijoms, padedantys senam žmogui? Jeigu jūs tai darote, atliekate labai gerą darbą, nes mokote vaikus bendruomeniškumo, įsipareigojimo. Ribos ir lūkesčiai – kalbant apie tai, dažnai susiduriu su tokiu požiūriu, kad jeigu vaikas mokosi penketui-šešetui, tai jam mokytojas ir parenka atitinkamas užduotis. Visgi tyrimai rodo, kad mokymosi kartelę reikia kelti – taip skatinant vaiką, kad jis gali pasiekti daugiau, įveikti daugiau, perlipti galimybes. Vaiko nuvertinimas ir pasakymas, kad va, čia – tau tinkama užduotis, - tai diskriminacija. Vaikas nusivilia, pats pradeda savimi nepasitikėti ir ilgainiui sakyti: „Aš neįveiksiu, neišmoksiu, negaliu, nežinau“. Tokie žodžiai turėtų dingti iš mūsų žodyno, o iš vaikų – tuo labiau. Bet jeigu mes suteiksime lūkesčių, sakysime „tu gali, o mes padėsime ir palaikysime“, mes pasieksime daugiau.“ Vidinėmis vertybėmis įvardijama: susidomėjimas mokslu, pasitikėjimas savimi, socialinės kompetencijos, pozityvus savęs ieškojimas ir kt. – viso to galima išmokti. Pasak D. Šukytės, socialinės emocinės kompetencijos praverčia ir mokant profesinio orientavimo – juk ir čia svarbus tikslas tapti naudingu piliečiu. „Darbdaviai sako: paruoškite mums gebančius bendradarbiauti, dirbti, atvirus naujovėms mokinius. O visa kita mes duosime“,- teigė D. Šukytė. Jos nuomone, mokykla turi bendradarbiauti su mokinių tėvais, kurie į mokyklą ateitų pasisemti psichologijos, socialinių, pedagoginių žinių. „O tie tėvai, kuriais mokytojai skundžiasi, kad jie neateina į susirinkimus, jie irgi yra tų pačių mokytojų auklėtiniai – juk ratas sukasi. Ar ateis į mokyklas dabartiniai vaikai, kai jau jie užaugs ir taps tėvais? Šis klausimas taip pat galėtų būti mokyklos vizijos dalimi“,- sakė D. Šukytė.
|
|
