|
|
|
Savojo Kristaus dar nesukūrė
Lietuvos tautinio paveldo tradicijų tęsėjas – kryždirbys ir medžio skulptorius salantiškis Liudas Ruginis, ką tik atšventęs savo 70-mečio jubiliejų, prisipažino tikrojo savo gyvenimo kūrinio dar nesukūręs: „Nors pusę amžiaus drožiu, bet nesu patenkintas savimi ir galvoju, kad kažką tokio dar sukursiu - tikrai sukursiu savąjį Kristų“.
Pats sau reiklus kūrėjas “Mano Kristus bus ne koks nors pakelėj parimęs nelaimingas Lukošiaus Bladis, - pagal mano sampratą, jo veidas turi būtų gilus ir sakralus, tas veidas turi kalbėti, – tikino drožėjas. - Esu tikintis, gal todėl mane labiausiai ir jaudina Jėzaus atvaizdas. Kartais drožiu, rankos dreba, pats medis, atrodo, prakalba. Mane žmonės vadina kryždirbiu – per savo amžių daug kryžių, koplytėlių, šventųjų skulptūrų esu išdrožęs. Bet aš esu drožėjas, kurio sielai artimesnis gilus sakralusis menas“. Jis tvirtino esąs labai kritiškas savo kūrybai: per brandų amžių sukaupęs daug žinių ir daug iš savęs reikalaująs. „Žmogaus gyvenimo kreivė nuo 50 metų eina žemyn, bet aš, kaip kryždirbys, nuo šio amžiaus tik pradėjau mokytis: kūrybinių minčių – begalės, ir kuo toliau, tuo labiau jaučiausi daug ko dar nežinąs, - neslėpė tautodailininkas. - O kai buvau 30-ties, atrodė, jau viską moku, bet personalinės parodos nesurengiau. 40-ties žinojau dar daugiau, bet parodos vėl nedariau – neturėjau tokio tikslo. Tik 60 ir 65-mečio progomis rimčiau išėjau į viešumą“. Menininkas jis sakė buvęs iš prigimties. „Mokykloje gražiai piešiau, bet esu daltonikas, ir dailininkas iš manęs neišėjo. Mano senelis Kazimieras iš Žeimių buvo keramikas: lipdė švilpukus – avinėlius, paukštukus – išdegdavo juos ir veždavo į turgų, iš to išlaikė ir šeimą. Mano tėvas, irgi Liudas, visą gyvenimą buvo labai kruopštus, nagingas. Va ir šį namą, Salantuose priešais bažnyčią, pradėjo statyti, bet nebaigė – sovietai pagrasino išvežti į Sibirą, atėmė statybai suvežtą ąžuolą. Tik pusė sumanyto namo ir tėra“, - vedžiodamas po sodybą šeimos praeitį prisiminė tautodailininkas. Į meno pasaulį jis atėjo išsyk po kariuomenės: buvo pakviestas į Plungės liaudies gaminių įmonę „Minija“, kur ketvirtį amžiaus dirbo dailininku – kūrė meno dirbinių etalonus.
„Sugrįžęs iš darbo lėkdavau į rūsį padrožinėti – drožyba labai atitiko mano prigimtį. Nieko gero gyvenime daugiau ir nesu sukūręs: Dievas per drožybą man davė ne tik duonos, bet ir mėgstamą darbą, daug gerų emocijų. Džiaugiuosi, kad kuriu „ne į pečių“, o savo darbais galiu papuošti Lietuvos žemę“, - drožėjo žodžiuose atsispindėjo ypatingas reiklumas sau. Kliuvo už Salantų Gaidį L. Ruginio, Kretingos rajono meno ir kultūros laureato, prieš trejus metus įgijusio net 2 tautinio paveldo sertifikatus – skulptūros ir kryžių meistro, kūrybos palikimo gausu jo gimtuosiuose Salantuose. Jis sukūrė miesto simbolį – Gaidžio skulptūrą, stogastulpį su šv. Kazimiero skulptūra prie gimnazijos, Rūpintojėlį prie bažnyčios, skulptūrą knygnešiui A.Bendikui atminti miesto skvere. Salantiškio drožinių – koplytstulpių, stogastulpių, skulptūrų - apstu ir visoje Lietuvoje. Kiekvienas turi savo istoriją, dažnai - komišką. „Dar tebebuvo sovietmetis: Kelmėje paprašė pastatyti kryžių garsiam menininkui Prapuoleniui atminti – statyti kryžius dar nebuvo įprasta, kryždirbystė tik atgimė, ne kiekvienas išdrįso imtis to darbo. Sėdi toks senas žmogus, žiūri, kaip dviese skaptuojame ąžuolą, sako, užsikalsit pinigo. Nedrįsome pasakyti tiesos, kiek mums sumokėjo Prapuolenio giminės iš JAV – pagal tuos laikus tai buvo kosminiai pinigai. Medingėnuose užsakė koplytstulpį Šatrijos Raganai atminti – rašytoją įprasminau Marijos skulptūra, nes ji iš tikrųjų buvo Marija Pečkauskaitė“. Kone tragikomiška istorija yra susijusi su Gaidžio skulptūra. „Kai salantiškiai paprašė išdrožti mūsų miesto simbolį, nė nežinojau, kad gaidys dominuoja jo herbe. Susisiekiau su Heraldikos komiteto vadovu Šiugždiniu, jis man ir papasakojo, kad, remiantis Gaidžio koplyčios istorija, gaidžio simbolis buvo įtraukas ir į Salantų herbą. Vadinasi, jį turiu ir išdrožti, nusprendžiau. Kai pastatė skulptūrą, po atidarymo nuo Salantų jaunimo vos negavau į galvą – žinot, ką reiškia gaidys pagal „zekų“ žargoną. Čiupo vienas už gerklės, ką čia pridarei, Salantams gėdą nori užtraukti. Sakau, nežinai savo istorijos, vaiki, pradėjau pasakoti ir atlyžo“, - prisiminęs juokėsi tautodailininkas. Anūkė ir saulė gimė vienu metu Šią vasarą Telšiuose Žemaitijos krikšto 600 metų proga surengtoje tautodailės parodoje buvo eksponuojami ir L. Ruginio drožiniai. Po parodos Lietuvos nacionalinis muziejus nupirko 2 jo kūrinius: Izidorių – sėjėją, sukurtą pagal Pauliaus Galaunės grafinius eskizus, ir Jėzų Nazarietį, kurį jis pavaizdavo netradiciškai – supančiotomis rankomis. „Paėmė – suglumau, labai jau arti širdies buvo tie darbai, bet galvoju – garbė, kad paliks ateities kartoms. Sako – nepergyvenkit, yra ekspertų, kurie įvertina meno kūrinius. Pasirodė, kad kaina dešimteriopai viršijo tą, kurią įprastai sumoka privatūs užsakovai“, - neslėpė kūrėjas. Kelis jo darbus yra įsigijęs Kretingos muziejus, nemažai iškeliavo po privačias kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje. Kelias dešimtis namie užsilikusių darbų, sakė L.Ruginis, prieš kelerius metus surinkęs į vieną vietą ir taip savo namuose įkurdinęs muziejų. „Gal ir tyčia jų nepardaviau, nes buvo gaila su jais skirtis, - rodydamas išdrožtus muzikantą, aludarį, vaidilą, rūpintojėlį, angelą, Dievo Motiną, karalių Mindaugą, kalbėjo salantiškis. Drožiant saulę, duktė Sigita paklaususi, kas čia gims, atsakęs – saulutė, ir ji prisipažino, kad laukiasi, - abi saulutės gimusios vienu metu. O savo dirbtuvėse meistras rodė, kaip gimsta iš daugybės detalių ir įvairių rūšių medienos klijuoti darbai. Prie kiekvieno savo kūrinio jis galėtų stovėti valandas ir pasakoti apie juos: čia - iš eglės, pušies, vinkšnos, ąžuolo, čia – degintas medis. Nieko nedažęs, visas grožis – iš paties medžio, tik reikia pagalvoti, kaip išlenkti, kad rievės tarnautų išryškinant kūrinio grožį. Žmogus žiūri, menininkas mato „Aš visur matau grožį: gamtoje, kasdienėje aplinkoje. Anądien turguje – eina graži moteris, sakau draugui – kokie įstabūs kūno įlinkiai, o jis negirdi - toliau plepa apie mašinų detales, - juokavo L.Ruginis. Žmogus, anot jo, žiūri, o menininkas mato. Ir tai esanti didelė Dievo dovana, bet dar didesnė – gebėti lygiagrečiai atvaizduoti, tačiau šios dovanos, jis kukliai mano, neturįs. Pati pirmoji jo darbų kritikė ir vertintoja yra žmona Genovaitė. „Kartais neklausau jos, bet man labai įdomi jos nuomonė“, - tvirtino jis. Dviejų vaikų susilaukę G. ir L. Ruginiai šiandien džiaugiasi, kad visi 5 jų anūkai paveldėjo potraukį menui. Su širdgėla menininkas prisiminė sūnaus Liudo, gabaus dailininko, mėgusio piešti šaržus bei portretus, netikėtą mirtį – prieš 10 metų per Kaziuko mugę Vilniuje jį ištiko širdies smūgis. Būdamas 70-ties, jis, skirtingai nuo kitų kūrėjų, tvirtino nenuleidžiąs rankų: „Esu kupinas idėjų. Dabar galvoju pagal Gintaro Abariaus dainą „Senas tėvo smuikas“ sukurti muzikanto bareljefą. Žinot, kodėl? Nes pats labai mėgstu smagiai pavirkdyti armoniką“, - juokėsi pašnekovas.
|
|
