Pajūrio naujienos
Help
2020 Liepa
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną18°C debesuotumas 24 %
Naktį15°C debesuotumas 12 %
Komentarų topas

Haidparkas. Nuomonė

Kur dingo autobusai?

  • Haidparkas. Nuomonė
  • 2020-06-26
Likimo valiai palikta autobusų stotelė Savanorių gatvėje

Eidamas į „Maximos“ parduotuvę naujajame mikrorajone, netoli perėjos pamačiau sunkiai einančią moterį. Padėjau pereiti į kitą gatvės pusę. Moterėlė padėkojo ir, lengviau atsikvėpusi, nuėjo į šalia „Maximos“ stovinčią autobusų stotelę.

Ne visi turi nuosavas mašinas. Autobusų paslaugomis naudojasi ir jauni, ir seni – viešasis transportas reikalingas visiems. Savanorių gatvėje, prie 42-o namo, šalia ūkininkų turgelio ir Savivaldybės pastato, yra viešojo transporto, t. y autobusų stotelė, kuri jau nuo 2019 m. liepos mėn. stovi lyg paminklas, paliktas likimo valiai. Kodėl vieniša ir nuliūdusi liko tik stotelė? Kodėl nebekursuoja autobusai? Kol remontavo kelią, kuris yra šalia statomo Sporto komplekso, šalia stadiono ir „Sodros“, autobusai kursuoti negalėjo. Ir visi manė, kad tai laikina. Kelią, kuriuo kursuodavo autobusai, susiaurino, kadangi siauru keliu bus galima važiuoti tik viena kryptimi, autobusai ir nebevažinėja. O valdžia, matyt, pasimetė: nebegali niekaip sumąstyti, kaip atkurti viešojo transporto kursavimą Savanorių gatve arba paprasčiausiai nebenori to daryti – nesugeba sutvarkyti šios, atrodo, gana nesunkiai išsprendžiamos dilemos, kad autobusai vėl važinėtų Savanorių gatve. Juk stotelę galima perkelti kad ir prie Savanorių g. 52-o namo. Tada maršrutiniai autobusai laisvai pravažiuotų, nes kelias, einantis pro Savivaldybės pastatą, gana platus, normalus – automobilių srautas galėtų kursuoti be vargo.

Prieš rinkimus visi čiulba kaip lakštingalos, dabar likome nematomi. Norint įsėsti į autobusą, turi eiti prie „Maximos“, ir visi mikrorajono gyventojai, kurie naudojasi viešuoju transportu, priversti pajusti šitą nepatogumą. O ir orai ne visada saulėti – kaip nusigauti per gerą lietų, pūgą, vėją? Ypač seniems, juolab kad yra ir pagyvenusių, sergančių, žmonių su negale, kuriems gerokai parankiau stotelę pasiekti Savanorių gatvėje, o ne prie „Maximos“.

Be reikalo niekas nevažinėja. Visi turi savo rūpesčių, tikslų. Vienam reikia iki miesto aikštės, kitam – į turgų, kažkuriam – į bažnyčią. Visi, man atrodo, turi asmeninių reikalų, nes tai – gyvenimas. O dabar? Jei pagyvenęs žmogus nori miesto centre ar turguje apsipirkti, parvažiavęs pilnu krepšiu, kol pareis nuo „Maximos“, kur yra stotelė, daug vargo turės įdėti. Jei, pavyzdžiui, reikėtų pareiti iki Topolių aklg. 12 namo, atstumas didelis. Kam to reikia, kam tie nepatogumai?


Karantininiai užrašai

  • Haidparkas. Nuomonė
  • 2020-06-12
Romualdas BENIUŠIS

Kaskart po ilgesnės ar trumpesnės pertraukos sugrįždamas į savo gimtąjį miestą džiaugiuosi maloniais pokyčiais, tačiau dažniau maudžia širdį dėl neišnaudotų galimybių, gerosios pasaulio patirties, neracionalaus Europos Sąjungos skiriamų pinigų panaudojimo, lyg vis dar gyventume ne savo laisvoje valstybėje.

Prieš porą metų Lietuvoje apsilankęs svečias iš Prancūzijos stebėjosi, kad, nufrezavus asfaltą, remontuojamų kelių dulkėtomis ir duobėtomis miestų gatvėmis, keldami dulkių ir išmetamų teršalų debesis bei triukšmą, lyg niekur nieko važinėja automobiliai, nors jie turėtų būti eismui uždaryti. Nelabai ką turėjau atsakyti savo svečiui, kodėl Lietuvoje taip vyksta, nes paaiškinti mūsų kelininkų „gudrybes“ ir savo kolegų vairuotojų bei jų brangaus turto – automobilių, miesto gyventojų sveikatos ir aplinkos negerbimo nebūtų užtekę ir gimtosios kalbos. Kai Prancūzijoje, iš kur buvo atvykęs svečias, kelių ruožai uždaromi remontui ir vėl atidaromi tik juos visiškai rekonstravus, Lietuvoje dažnai naudojama darbų imitavimo taktika. Kadangi dažniausiai konkursus laimintys rangovai dirba keliose skirtingose vietose, neturėdami vienu metu visiems darbams gamybinių pajėgumų ir darbuotojų, naudoja šokinėjimo šachmatų žirgu taktiką. Pirmiausia yra nufrezuojamas visas rekonstruojamos gatvės asfalto ruožas, nors darbai vykdomi tik atskiromis dalimis. Taip Kretingoje, dar pavasarį nufrezavus asfaltą visoje Vilniaus gatvėje, rekonstrukcijos darbai iki šiol vykdomi tik jos dalyje, kai automobiliai iš J. K. Chodkevičiaus gatvės sukdami kairėn per miesto centrą iki šiol gali patekti į Kęstučio, Birutės ir kitas gatves. Keisčiausia, kad toks automobilių, keliančių dulkes, triukšmą, išmetamų dujų debesis, eismas kaip ir niekam neužkliūva. Rajono valdžia, už darbus kelininkams mokanti mokesčių mokėtojų pinigus, juos pačius paverčia kelininkų taupymo ir jų savotiško darbų organizavimo įkaitais.


Tvarkė ir išdarkė Pastauninko parką

  • Haidparkas. Nuomonė
  • 2020-06-05
Virginijus BRAZAUSKAS

UAB „Raguvilė“ direktorius

Praėjusį savaitgalį su mažyliu vežimėlyje susiruošėme pasigrožėti neseniai atnaujintu Kretingos Pastauninko parku. Kai parke triūsė statybininkai, džiaugiamės, kad bus sutvarkyta dar viena poilsio Kretingoje vieta.

Po to, ką parke su šeima pamatėme ir patyrėme per išvyką, – liūdna. Pėsčiųjų takuose vandens filtracijai suklotos nevienodo dydžio akmenų juostos. Stumiant per jas vežimėlį kūdikis kaskart nubudinėjo. Išbandžiau mažus ir didelius vežimėlio ratus – su dideliais judėti buvo lengviau. Žmonės šią kliūtį apeina mindami takus parko vejose. Nepatogu per tuos akmenis ne tik su vaiko vežimėliu dardėti, važiuoti dviračiais, eiti pėsčiomis irgi. Kas liks iš tų akmenų juostų po žiemos, jeigu bus sniego ir jį nuo takų teks valyti traktoriuku – tuos akmenis išstumdys. Takai išpilti dolomito dulkėmis. Jų yra įvairios frakcijos: 0–2 ir 5–8 milimetrų. Takams tiesti daromi mišiniai, kad medžiagos susirištų ir, kai sausa, nedulkėtų, o palijus košės nebūtų. Deja, pasivaikščiojus renovuotais Pastauninko parko takais batai, kelnės nuo dulkių ar balkšvos pliūrės spalvą ir išvaizdą būna pakeitę. O kiek tų pakeltų dolomito dulkių dalelių sukvėpuoji? Vietoj tų, skersai takų sudėtų akmenų, vandeniui nubėgti žemiau takų turėjo įrengti latakus, iškloti juos geotekstile, ant viršaus – tais pačiais akmenimis.

Parke pastatė gražius šviestuvus, „sugaudė“ nelegalius buitinių nuotekų vamzdžius iš J. Pabrėžos gatvės sodybų į Pastauninko upelį, tačiau dalis per statybą išvažinėtos parko paklotės, vejos paliko nesutvarkyta. Gal rangovas tebetaiso broką? Nes, kiek žinau, parkas po renovacijos jau priduotas eksploatuoti. Pro suolais sudėtus akmenukus pražėlė žolė, kaip ją nupjaus? Tą ir su trimeriu daryti pavojinga, nes gali pakelti akmenį, kuris skris kaip kulka. Yra technologija: pirmiausia paklojama geotekstilė, tuomet dedami akmenys, jie suplūkiami. Tą padarius vėliau reikia mažiau sąnaudų suoliukų teritorijai prižiūrėti.


Dr. Dalia MARTIŠAUSKIENĖ

Kretingos rajono savivaldybės tarybos narė

Nors karantinas stipriai pakoregavo visų gyvenimą, niekas mūsų, rajono politikų, neatleido nuo prievolės ir pareigos priimti sprendimus, rūpintis rajono gerove, generuoti naujas idėjas. Dirbdami kad ir nuotoliniu būdu per karantino laiką sprendėme daugybę klausimų, susijusių su sveikata, švietimu, rajono infrastruktūra. Taigi darbas vyko pakankamai intensyviai ir produktyviai.

Sušvelnėjus karantinui, pajudėjo Gyventojų iniciatyvų, arba dalyvaujamojo biudžeto, projektas: rajono gyventojai jau pakviesti balsuoti už labiausiai patinkančius ir, jų nuomone, pačius reikalingiausius įvykdyti projektus. Sprendimas rajone pasiūlyti patiems gyventojams dalyvauti ir spręsti, paskirstant 1 proc. rajono Savivaldybės biudžeto, ir šalies mastu yra naujiena, ką jau bekalbėti apie rajoną. Šios idėjos autoriai naujai išrinkti ir daugiau kaip metus dirbantys rajono tarybos nariai yra kaip ir pionieriai, pasitelkę rajono gyventojų potencialą bendriems reikalams spręsti. O tai, kad pakviesti tiesiogiai skirstyti dalį Savivaldybės biudžeto rajono žmonės pasiūlė beveik pusšimtį idėjų, susijusių su viešųjų erdvių infrastruktūra, bendruomenių, atskirų socialinių grupių poreikiais, tik parodo, kokio to potencialo esama ir kodėl jis mums, politikams, turėtų būti svarbus.

Svarbus yra dar vienas, bet iki šiol neišnaudotas potencialas – tai rajono verslininkų sukaupta patirtis, išmintis, gebėjimas žvelgti į priekį, numatant, ko reikia ir ko gali reikėti rajonui vystytis. Karantinas parodė, kad be verslo – nė iš vietos, kad verslas būtent ir yra ta svari atrama, pagalba ekstremalios situacijos atveju. Matėme ir žinome, kokia buvo verslininkų parama karantino pradžioje, kai verslas iš savo resursų skyrė lėšų saugos priemonėms įsigyti, ir suprantame, kiek ta pagalba buvo suteikta laiku ir vietoje.


Praėjusį ketvirtadienį Kretingos rajono savivaldybės Strateginės plėtros taryba minimalia vieno balso persvara nusprendė nekelti Salantų lopšelio-darželio „Rasa“ iš dabartinio pastato į Salantų gimnazijos patalpas, jas pritaikius darželio-lopšelio reikmėms, panaudojant iš Vyriausybės papildomai gautus 773 tūkst. eurų gimnazijos renovacijai užbaigti. Prieš lopšelio-darželio perkraustymą į gimnaziją sukilo salantiškiai, jų protesto balsus išgirdo ir į juos atsižvelgė praėjusį trečiadienį, Strateginės plėtros tarybos posėdžio išvakarėse į Salantus nuvykęs meras Antanas Kalnius. Kartu su A. Kalniumi ankstesnio sprendimo įkurdinti lopšelį-darželį gimnazijos pastate atsisakė Savivaldybės tarybos Kaimo reikalų ir ekologijos komiteto pirmininkė, salantiškė Vitalija Valančiutė, Kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas Vytautas Ročys, Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas Juozas Mažeika. Sprendimui palikti lopšelį-darželį dabartiniame jo pastate susilaikydami nepritarė Ekonomikos ir finansų, Ekonominės plėtros ir ūkio bei Kontrolės komitetų pirmininkai Dovydas Bajoras, Romualdas Jablonskis ir Jolita Vaickienė. Švietimo komiteto pirmininkė Dalia Martišauskienė Strateginės plėtros tarybos ketvirtadienio posėdyje nedalyvavo. Strateginės plėtros tarybai, kurią sudaro 7 Savivaldybės tarybos komitetų pirmininkai, vadovauja meras.

Meras neįtikino

Dovydas BAJORAS

Kretingos rajono savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas

Susilaikiau balsuojant dėl sprendimo nekelti Salantų lopšelio-darželio „Rasa“ į renovuojamas Salantų gimnazijos patalpas. Renovuodami Salantų gimnazijos pastatą, statydami jo priestatą turėjome viziją, kad šiame pastate bus modernus švietimo centras, kuriame po vienu stogu įsikurs visos Salantuose veikiančios Savivaldybės švietimo įstaigos – gimnazija, meno mokykla, lopšelis-darželis. Strateginės plėtros tarybos posėdžio, kuris įvyko praėjusį ketvirtadienį, išvakarėse kalbėjome su meru Antanu Kalniumi apie šią perspektyvą, jis išsakė tokią pat ir tvirtą poziciją, kad viską keliame į vieną pastatą, kol nenuvyko į Salantus. Manęs neįtikino mero pasakymas Strateginės plėtros taryboje, cituoju: „Gerbiami tarybos nariai, žinokite, tėveliai mane tiesiog nuginklavo.“ Kur švietimo srities, kitų specialistų išvados dėl tokio staigaus posūkio sprendžiant milijonų eurų vertės ir vien pinigais nepamatuojamo vaikų ugdymo klausimą. Jų niekur nemačiau, jos nebuvo pateiktos Strateginio planavimo tarybai.

Susilaikiau, nes man kilo klausimas, o kas toliau? Lopšelių-darželių veiklai keliami vis aukštesni reikalavimai – atitikimas higienos normoms, saugumui ir kt. Gal dabartiniams tėvams ir tinka senasis darželio pastatas toks, koks jis yra, o ar tiks tiems, kurie atves savo vaikus po dvejų, trejų ar penkerių metų. Kokia darželio vizija po 5 metų?

Kai Salantuose renovuotas, erdvus, modernus pastatas nebus visas išnaudotas (gimnazijos mokinių skaičius nuo 800 yra sumažėjęs iki 300, gyventojų Salantuose – nuo 2 tūkst. 300 iki 1 tūkst. 400), tai joks kitas tikrai nebus statomas ar renovuojamas. Tai būtų nesąžininga kitų Kretingos miesto ar rajono gyvenviečių gyventojų atžvilgiu. Turime Kretingoje darželių dar su sovietinių laikų „nugyventais“ klozetais. Kas prisiims atsakomybę už trumparegiškumą, vienos nakties ar ketvirtadienio ryto sprendimą dėl Salantų lopšelio-darželio „Rasa“? Toliau kentės visi Savivaldybės gyventojai, laukiantys nesulaukiantys, kada remontus jų gatvę ir pan.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas