Pajūrio naujienos
Help
2019 Lapkritis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se3101724
Orų prognozė
Dieną1°C debesuotumas 29 %
Naktį0°C debesuotumas 33 %
Apklausa

Ar kryžiaus simbolis tinka žemdirbių protestui reikšti?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Sodas – lyg margaspalvė laboratorija

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-02-22
Sodininkas mėgėjas Augenijus Kažukauskas sakė iš pradžių sodyboje tik sodindavęs retus medžius, o vėliau ryžosi eksperimentuoti juos skiepijant.

Palangos prieigose, Rytų kvartale, įsikūrusio 66-erių Augenijaus Kažukausko sodas pavasarėjant, kol medžių šakos dar nuogos, iš aplinkinių sodybų niekuo lyg ir neišsiskiria. Tačiau jame jau atgimė vyksmas: šeimininkas pjausto ir ruošia skiepūglius, kuriuos, atšilus orams, ketina įskiepyti į kitus sodo medžius.

Paskiepyti – per minutę

„Skiepūglius laikau šaldytuve, 2-3 laipsnių šilumoje, nors mokslų daktaras agronomas Algirdas Amšiejus sako, kad geriausiai juos įbesti į sniegą. Kol šis nutirpsta, šyla ir oras, pradeda cirkuliuoti medžių syvai, bręsti pumpurai – tada jau galima įskiepyti šakeles“, – kalbėjo savamokslis selekcininkas A. Kažukauskas, pagal profesiją – inžinierius energetikas.

Vyras sakė, jog skiepyti pradedąs tuomet, kai jau nebesitikima šalčių. Anksti įskiepyti yra gerai, nes įskiepis turįs daugiau laiko sutvirtėti ir pasiruošti ateinančiai žiemai. Jis skiepija paprasčiausiu būdu – sudurdamas įskiepio ir poskiepio šakeles, – geriausiai, kai atitinka abiejų storis.

Tačiau, selekcininko žodžiais, reikia įdėmiai apžiūrėti, ar nepašalusi įskiepio šakelė. Įskiepiui jis nugnybia jauną šakelę, geriau – iš pietinės sodo pusės. Šakelėje palieka tris pumpuro akutes, – prieš skiepydamas, apipjausto ir palieka tik vieną pumpurą, kuris turi maitinti skiepą.

„Skiepyti reikia labai greit – maždaug per minutę, nes antraip apdžiūsta, oksiduojasi įpjovos. Labai svarbu sodininko peiliu šakelėje tiksliai padaryti maždaug 3 cm ilgio poskiepio įpjovą ir į ją įstatyti skiepą taip, kad sutaptų įskiepio–poskiepio žievės brazdas. Po to tą vietą reikia tvirtai aprišti lipnia juosta“, – iš pirmo žvilgsnio paprastą procedūrą apibūdino sodininkas. Tačiau patikino, jog jam teprigyja maždaug 70 proc. skiepūglių.

Kriaušę pavertė hibridu

Mėgėjas selekcininkas pirmiausia parodė savo sode, prie pat gatvės, augančią kriaušę-hibridą. Motininę kriaušę, juokavo, rudenį aplimpa ne tik kriaušės, bet ir cidonijų, svarainių, obuolių, aronijų, gudobelių vaisiai.

„Įdomiai atrodo nuo skirtingų vaisių svyrančios šakos. Labai gražu, kai skirtingais žiedais medis pražįsta ir pavasarį. Prošal pravažiuojantys apžiūri, stebisi“, – neslėpė A. Kažukauskas.

Jis pasakojo, kad šią kriaušę pasodinęs prieš 20 metų, kai įsikūrė tame sklype. Tačiau ilginiui ji apėjo rauplėmis – ant lapų atsirado apvalios iš pradžių neryškios, o vėliau juosvos aksominės dėmelės. „Įskiepijau į ją svarainį, bet šis neprigijo. Tada sugalvojau cidoniją, nes ši yra obelinių pošeimio, svarainiams giminingas augalas. Prigijo sėkmingai. Ir nuo šiol, jei skiepiju obelį į kriaušę arba atvirkščiai – visuomet į jų intarpą įskiepiju cidoniją. Yra manančių, kad iš cidonijos kilę ir obuolys, ir kriaušė, – nes ir šio augalo vaisių yra abiejų formų“, – kalbėjo A. Kažukauskas.


Gera žinia iš Briuselio: peticijos svarstymą tęs

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-01-25

Europos Parlamento (EP) Peticijų komitetas tęs Lietuvos žemdirbių peticijos, kurią yra pasirašę 52 tūkst. 359 Lietuvos piliečiai, svarstymą.

Lietuvos žemdirbių gaunamos išmokos yra mažiausios Europos Sąjungoje (ES) – 176 Eur už hektarą, kai ES vidurkis – 260 Eur už hektarą, todėl mūsų ūkininkai priversti konkuruoti nesąžiningomis sąlygomis bendroje ES rinkoje.

EP Peticijų komitetas antradienį išklausė Lietuvos žemės ūkio tarybos ir EK atstovų pozicijas. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktoriaus pavaduotojas Eimantas Pranauskas savo pranešime akcentavo, kad EK pasiūlymuose dėl Bendrojoje žemės ūkio politikoje (BŽŪP) po 2020 m. įrašyta diskriminacinė nuostata, Lietuvos žemdirbiams geriausiu atveju leidžianti tikėtis 90 proc. ES tiesioginių išmokų vidurkio. Nors Lietuvos žemdirbiai, kaip ir kitų šalių ūkininkai, prisideda prie aukštų ES aplinkosaugos, maisto saugos, gyvūnų gerovės standartų, klimato kaitos švelninimo priemonių įgyvendinimo, žalinimo išmoka jiems mokama daugiau kaip 30 proc. mažesnė negu vidutiniškai ES. Be to, nevykdomas Europos vadovų Tarybos sprendimas, kad tiesioginės išmokos Lietuvos žemdirbiams 2020 m. turi būti ne mažesnės kaip 196 Eur/ha. EK nesilaikė ir 2003 m. Stojimo akte sutartos nuostatos, kad 2013 metais išmokos Lietuvos ūkininkams sudarys 100 proc. ES senųjų narių išmokų dydžio – šios išmokos siekė apie 144 Eur už hektarą, o ES vidurkis sudarė 280 Eur už hektarą. „Tai, kad buvo išgirsti Lietuvos žemdirbių argumentai, peticijos svarstymui taškas nepadėtas, ir procesas judės, yra didžiausias mūsų pasiekimas“, – „Pajūrio naujienoms“ pakomentavo Lietuvos ūkininkų sąjungos tarptautinių ryšių koordinatorė Jovita Motiejūnienė. Peticija atiduota į svarbaus EP Kaimo reikalų komiteto, kuris siūlys savo sprendimus, rankas. Vadinasi, Lietuvos siūlymai dar turi realų šansą patekti į tuos BŽŪP dokumentus, kurie bus tvirtinami po 2020-ųjų.

Peticiją 2018-ųjų pradžioje inicijavo Lietuvos žemės ūkio taryba.


Kaip motinėlė Rūdaičiuose žlugtą skalbė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-01-25
Kolekcionuoti daiktus, domėtis jų istorijomis Sigitą Šimkutę-Kubilienę nuo mažumės skatina jos močiutė Elena Mažeikienė.

Rūdaičiuose ketvirtus metus rengiami originalūs etnokultūros renginiai, kuriuos šio kaimo žmonės žino kaip garsiuosius arbatvakarius, – vakar rūdaitiškiai sužinojo, kaip mūsų senolės skalbė žlugtą. Atskleisti šimtmečių istorijos puslapius, pažvelgti į lietuvių kaimo buitį, gyvavusius amatus sumanė Kretingos rajono kultūros centro Rūdaičių skyriaus meno vadovė ir Kretingos meno mokyklos pedagogė Sigita Šimkutė-Kubilienė.

Didžiausia pagalbininkė – močiutė

Į Rūdaičių kultūros centro salę susirinkę žmonės klausėsi, o vyresni patys prisiminė kaip, ligi atsirandant skalbimo mašinoms, skalbė mūsų kaimų moterys. Senuosius rakandus – skalbimo lentą, volą, lygintuvus – demonstravo nuolatinė arbatvakarių dalyvė Tado Daugirdos premijos laureatė kraštotyrininkė 78-erių Elena Mažeikienė iš Telšių rajono, Tučių kaimo. „Ji yra mano močiutė. Iš prosenelių paveldėtoje sodyboje prieš dešimtmetį ji įkūrė Mažeikų giminės muziejų. Močiutė visuomet labai entuziastingai padeda per renginius, pati atsigabena įdomių eksponatų. Ir šįkart ji atsivežė 1933 m. pagamintą ir sulopytą mano prosenelio skalbimo lentą iš savo vaikystės namų. Visiems buvo labai įdomu ne tik stebėti, kaip kiekviena šeimininkė skalbdavo, bet nustebino ir tai, kaip žmonės anksčiau tausojo daiktus, jei net lopė patogią lentą“, – kalbėjo renginio vedėja S. Šimkutė-Kubilienė.

Lenta su išpjaustyta data yra Sigitos prosenelio Leono Mažeikos dovana žmonai, gimus antrajam jų sūnui, pašnekovės seneliui Juozapui Mažeikai. Ta lenta buvo skirta velėti, trinti paklodes, stambius užklotus, vyriškus apatinius rūbus.

Iš Mažeikų muziejaus dar buvo atgabenti: metalinė velėtuvė ir kočėlai, kultuvė, anglinis lygintuvas bei paklodė, ant kurios išlikę inicialai ir data 1911 m.


Amatą palygino su gera knyga

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-01-25
Du Airidos Keciorienės restauruoti antikvariniai foteliai – patogi vieta ir jai pačiai prisėsti.

Rožine fantazija savo namus „Ąžuolo“ sodininkų bendrijoje pavertusi Airida Keciorienė, kaip pati sakė, išgyvena įdomiausius savo metus.

Paklūsta šlifuokliai, kompresoriai ir teptukai

„Už tai, kad galiu savo namuose daryti, ką noriu ir kaip noriu, esu dėkinga pakančiam vyrui Valdemarui“, – neslėpė jauna moteris.

Mėgstamiausia rožinė spalva dominuoja jos pačios išklijuotuose svetainės tapetuose, atnaujintuose minkštuose balduose, po kruopščių pamokų „jutubėje“ vestuvių 13-ųjų metų proga specialiai vyrui nutapytame paveiksle, virtuvės kampe esančiame šaldytuve ir net šuns Bakso guolyje ties laiptais.

Prieš tai kurį laiką dirbusi Palangos oro uoste, vėliau laikinai – Kretingos rajono švietimo skyriuje, į interjero kūrybą ji paniro netekusi šio darbo ir dėl to nė kiek nesigaili, nes veiklos turinti per akis.

„Mano dukros juokauja, sako: mama nedirba, bet išeina, kad vis tiek visąlaik dirba“, – šypsojosi pašnekovė.

Anot jos, sugebėjimą meistrauti ji pasitikrino surentusi guolį išsvajotai šiuo metu itin madingai mažai vokiečių špicų veislės kalytei, mat tokio guolio, kokį įsivaizdavo, parduotuvėse nerado.

„Nusipirkau plokštę rėmams, medinius strypus, pasiuvau rožinį minkštą patiesalą bei užuolaidėles“, – pasakojo ji. Tačiau atsitiko taip, kad vietoj išsvajotos baltos pūkuotukės namuose atsirado ne toks ir mažas paprastas „kieminis“, bet labai mielas Baksas.

„Važiavom anytai šuns, o Baksą pamatęs Valdemaras užsigeidė jo – esą mergaičių namuose ir taip daug, tebūnie į kompaniją dar nors vienas „berniukas“, – juokėsi Airida. Špicų kalytei skirtą rožinį raukinukais papuoštą guolį teko perleisti kitiems žmonėms, na, o Baksui nupirkti narvą, į kurį gyvūnas būna uždaromas tik „ekstremalioms“ sąlygoms esant, ir pasiūti rožinį minkštą patiesalą – kad derėtų prie čia pat stovinčių dviejų atnaujintų fotelių.

„Skaičiavau, kad prie jų 50 valandų praplušėjau, užtat rezultatu likau patenkinta“, – parodė pašnekovė, kuriai adatos, audiniai, dažai, teptukai, replės, kompresoriai, šlifuokliai po ranka nuolat. „Vyrui tokie darbo įrankiai nereikalingi, kokie reikalingi man“, – juokėsi ji.

„Skaičiavau, kad prie jų 50 valandų praplušėjau, užtat rezultatu likau patenkinta“, – parodė pašnekovė, kuriai adatos, audiniai, dažai, teptukai, replės, kompresoriai, šlifuokliai po ranka nuolat. „Vyrui tokie darbo įrankiai nereikalingi, kokie reikalingi man“, – juokėsi ji.


Pasak Joskaudų gyventojo Aleksandro Valantino, kaimiškos grietinės bei kitų pieno produktų, naminių kiaušinių, mėsos, dėvėtų drabužių ar kitų pramoninių prekių nusipirkti į Darbėnų turgų atvažiuoja ne tik aplinkinių kaimų gyventojai, bet ir miestiečiai iš Palangos. Bėda ta, kad rytais čia būna taip tamsu, kad nors pirštu į akį durk.

„Nei pirkėjai gerai apsižiūri, ką perka, nei prekeiviai, ką parduoda. Nors prekybos vietos apmokestintos, tačiau seniūnija neįrengia apšvietimo. „Negi sunku ant stulpo lempą pakabinti?“ – klausė „Pajūrio naujienų“ skaitytojas.

Tačiau Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys patikslino, kad Darbėnuose, aikštėje, esančioje Skuodo ir Vytauto gatvių kampe, leidžiama prekyba viešoje vietoje, o turgaus statuso ši prekyvietė neturi. Įrengti apšvietimą kol kas neįmanoma, kadangi nėra nė vieno elektros stulpo. „Ten yra tik aukštos įtampos linija, ant to stulpo lempos kabinti neleidžia ESO“, – sakė seniūnas. Anot jo, malonios permainos darbėniškių ir miestelio svečių laukia kitąmet – pagal jau parengtą europinį projektą ši aikštė bus rekonstruota ir pritaikyta turgui: išgrįsta trinkelėmis, su pastatytu tualetu bei įrengtu apšvietimu.

„P. n.“ informacija


Šį, 2018–2019 metų, sezoną Lietuvos stalo teniso asociacijos rengiamose lygose Kretingos rajonui atstovauja septynios komandos. Įpusėjus sezonui aiškėja, kad aukščiausioje lygoje mūsų rajonui atstovaujanti Kretingos „Sala“ yra šios lygos lyderė.

„Sala“, kurioje žaidžia Vytautas Ročys, Laurynas Pakalniškis, Egidijus Žižiūnas, Kirilas Vorobjovas, užima I vietą ir yra laimėjusi visus susitikimus: prieš Mažeikių „Vijurką-I“ – 5:2, Mažeikių „Vijurką-II“ – 5:0, Vilkaviškio „Rytą-I“ – 5:1, Vilkaviškio „Rytą-II“ – 5:0, Kelmės „STK Topsą“ – 5:0, Kauno „NLV Projektus-Topsą“ – 5:2, Kauno „Legras“ – 5:0, Panevėžio „Montuotoją“ – 5:4, Šiaulių „Rūdę-1/Bionoricą“ – 5:1.


Internetinių varžytuvių priekyje – Kretinga

  • Edita KALNIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-12-28
Kretingos miesto Kalėdų eglė pirmauja gražiausios Lietuvos eglės rinkimuose.

Sausio 2 d. paaiškės, ar Kretingos kalėdinė eglė taps gražiausia respublikoje. Varžytuvės jau įsibėgėjo, o Kretinga – jų priekyje. Nuolatinės lenktynės tarp miestų, kieno eglė gražesnė, pradeda užgožti tikrąją švenčių dvasią, todėl vieni tai vertina skeptiškai, o kiti – džiaugiasi aplenkę ir didžiuosius Lietuvos miestus.

Netikėti rezultatai

Internetiniame portale lrytas.lt vykstančiuose gražiausios Kalėdų eglutės rinkimuose Kretingos miesto eglė netikėtai išsiveržė į pirmą vietą. „Šventiniu laikotarpiu Lietuvos miestų ir miestelių kalėdinėms eglėms dėmesio skiriame kiekvienais metais. Pagal lankytojų susidomėjimą visada jaučiame, kad tai – itin svarbus šventinis atributas visų amžiaus grupių piliečiams“, – apie rinkimus kalbėjo portalo lrytas.lt socialinių medijų redaktorė, viena projekto iniciatorių ir koordinatorių Liucija Lenkauskaitė.

Konkurso iniciatoriai nesitikėjo tokio didelio susidomėjimo. „Gražiausios miesto eglės rinkimais domisi ne tik savivaldybės, bet ir paprasti piliečiai, kurie nuo balsavimo pradžios skambina ir rašo kone kasdien. Žmonės siūlo, jų nuomone, gražesnes ir kokybiškesnes eglių nuotraukas, taip norėdami paskatinti balsavimą“, – pasakojo L. Lenkauskaitė.

Projekto iniciatoriai tikėjosi, kad pirmaus didieji Lietuvos miestai dėl juose gyvenančių žmonių didesnio skaičiaus, tačiau tai nepasitvirtino. Pasak organizatorių, tarpiniai konkurso rezultatai rodo, kiek daug gali susitelkusi ir motyvuota bendruomenė, nesvarbu, didelis tai miestas ar ne. „Manome, kad rinkimuose žaidžia daug detalių: tiek bendruomeniškumas, tiek pačios eglės papuošimas, galų gale – šventinė dvasia“, – teigė L. Lenkauskaitė.

Pasak Kretingos miesto seniūnijos seniūno Stanislovo Juknevičiaus, tokie konkursai skatina bendruomeniškumą, žmonių susitelkimą bendram tikslui, pasididžiavimą miestu, patriotiškumą. „Mus džiugina, kad žmonėms patinka iki šiol nematytas eglės dizainas. Prie eglutės visi noriai fotografuojasi – tėvai su vaikais, jaunimas, senjorai. Žmonės taip pat aktyviai ja džiaugiasi socialiniuose tinkluose“, – džiaugsmu dalijosi jis.

Kitame portale renkama mažesniųjų miestų mieliausia kalėdinė eglė, tačiau šiuose rinkimuose į priekį kretingiškiai neišsiveržė.


Kaimų likimai: vieni miršta, kiti atgimsta

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-12-28
Vaido Skersio tėvonija atgijo ir atraktyviais statiniais – į tėvų pasodintą liepą įkeltas Tarzano namelis.

Du atokiai, palei Latvijos sieną, įsikūrę Kretingos rajono kaimai – Latveliai Darbėnų seniūnijoje ir Erlėnai Imbarės seniūnijoje – išgyvena skirtingą metą: vieno trobesiai, tarsi akivaizdūs kaimo baigties pranašai, tuštėja ir smenga, o kito atgyja ir iš tolo traukia akį jaunų šeimininkų darbštumu bei išmone. Ė Sodyboje – Tarzano namelis Erlėnai įsikūrę palei Plungės–Skuodo kelią, nuo Salantų nutolę 3 km. Į kaimą nuo pagrindinio kelio veda asfaltuota Salantų gatvė – palei ją sodybas, perimtas iš tėvų ir senelių, naujam gyvenimui kelia nauja erlėniškių karta.

Vienoje sodybų, paveldėtų iš Genovaitės ir Petro Skersių, įsikūrė jų sūnaus Vaido Skersio šeima. Žiemą nuplikusios gamtos fone itin ryškiai pasimatė netikėti šios sodybos elementai – Tarzano namelis, įkeltas į seną liepą, ir nusileidimas iš jo lynu.

Į namelį patenkama kopėčiomis, o ten įkurdintas poilsio kambarys su sofa, lentyna, praustuvu-kriaukle. „Sūnus Vilius per vasarą ten ir miega, pasikviečia ir vasarojančių draugų, o kad būtų saugu, pasileidžia po sodybą šunį Pepą. Pats Vilius tą namelį ir susirentė, aišku, reikėjo pagelbėt. Panaudojome namo remonto medžiagų likučius – sūnus išsitraukė senas vinis iš lentų, pats jas sukalė ir išpildė savo svajonę – turėti nuosavą namą“, – apie 11-mečio vyresnėlio sumanymą juokaudamas pasakojo V. Skersys, kurio šeimoje dar auga dvi dukterys 8-metė Jovilė ir 4-erių Almilė.

Negana to, kad namelyje galima „gyventi“, tėvas su sūnumi dar sumąstė įrengti ir atraktyvų išėjimą iš jo, todėl vasarą, juokavo Vaidas, jų sodyboje netrūksta viso kaimo vaikų šurmulio.


Piketas Briuselyje: rezultatai pasimatys vėliau

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-12-28
Briuselyje, prie pastato, kuriame vyko Europos Vadovų Tarybos posėdis, Lietuvos žemdirbiai dalyvavo protesto akcijoje, reikalaudami didesnių tiesioginių išmokų.

Prie Europos Sąjungos Vadovų Tarybos Briuselyje įvyko Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemdirbių piketas, kurio pagrindinis motyvas – reikalauti didesnių ES tiesioginių išmokų. Akciją palaikė Europos Pieno taryba, kuri išreiškė savo narių iš Belgijos, Danijos, Vokietijos, Prancūzijos pritarimą dėl sąžiningo uždarbio už pagaminamą produkciją.

Godos išklausytos – gerai ir tai

Lietuvos ūkininkų Sąjungos (LŪS) Kretingos rajono skyriaus pirmininkui Antanui Stonkui ši protesto akcija greičiau priminė sovietinius laikus Civilinės metrikacijos skyriuje, kai esą viena jaunųjų pora surašoma, kita, o po jos – dar kita laukia už durų. „Dvi valandas už tvoros, kurią budriai saugojo apsauga, buvo leista pagroti ir padainuoti vieniems piketuotojams, o po to – būkit malonūs, užleiskit vietą kitiems“, – situaciją skeptiškai vertino televizijos ekrane ją stebėjęs A. Stonkus. Tačiau, jo nuomone, tai, kad akcija apskritai įvyko, geriau negu būtų neįvykusi. Kažkas, valdžios atsiųstas, piketuotojų godas visgi išklausė, aplankė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip pat Latvijos bei Estijos premjerai, iš plenarinės sesijos Strasbūre parskubėjęs europarlamentaras Bronys Ropė.

Pats dėl netikėtai užklupusios ligos akcijoje negalėjęs dalyvauti LŪS pirmininkas Jonas Talmontas „Pajūrio naujienoms“ pranešė, kad iš viso į Briuselį iš Lietuvos buvo išsiųsti 4 autobusai: po vieną nuo LŪS, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA), Lietuvos galvijų augintojų asociacijos (LGAA), taip pat Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA), kaip ir buvo susitarta Lietuvos žemės ūkio taryboje. LŪS atstovavo žemdirbiai iš 22 šalies rajonų. Nemaža dalis jų – skyrių pirmininkai, kita dalis – skyrių deleguoti ūkininkai. Dėl įvairių priežasčių kretingiškių tarp jų taip pat nebuvo.

„Bet nereiškia, kad piketo mes nepalaikome“, – „Pajūrio naujienoms“ teigė A. Stonkus.

Anot jo, praeinantys metai ūkininkams buvo itin sunkūs: dėl stichinės sausros birželio 28 dieną Savivaldybės Ekstremalių situacijų komisijos posėdyje buvo priimtas sprendimas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje paskelbti ekstremaliąją situaciją. Ūkininkų sąjungos rajono skyriaus pirmininko žodžiais, ši gamtos stichija rajono žemdirbiams, ypač grūdų augintojams, atnešė didelių nuostolių, dėl negalėjimo įvykdyti iš anksto pasirašytų sutarčių su supirkėjais bei bankais, iš kurių ėmė paskolas technikai pirkti ar pastatams statytis, įklampino į tūkstantines skolas, iš kurių dar ilgai bus sunku išsivaduoti. A. Stonkaus nuomone, rajono Savivaldybė padarė gražų gestą bent jau sumažindama žemės mokesčius tiems ūkininkams, kurie kreipėsi.


Bendruomenės ateitis – tarpusavio darna

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-12-28
Apžvelgusi, kad nuveikta per bendruomenės 15-os metų gyvavimo laiką, J. Mačernienė neabejojo, kad Kūlupėnų bendruomenės ateitis ir yra tarpusavio darna, arba bendruomeniškumas.

Baigiantis metams, Kūlupėnų bendruomenė paminėjo savo 15-os metų veiklos sukaktį. Bendruomenės pirmininkė Jūratė Mačernienė pripažino: didžiausias to prabėgusio laiko pasiekimas – tai bendruomeniškumas. „Ir žinojimas, kad esame reikalingi“, – neslėpė ji.

Kai kūrėsi Kūlupėnų bendruomenė, viena pirmųjų rajone „Imbariečių draugija“ jau buvo pradėjusi savo veiklą. Dabartinis rajono meras Juozas Mažeika, visas naujienas sužinodavęs kaip rajono tarybos narys, bendruomenės kūrimosi idėją parnešė ir į Kūlupėnus. „Ar mes esame prastesni už kitus, kad negalime turėti bendruomenės?“ – tada paklausė jis mūsų, kūlupėniškių. Žinoma, kad neprastesni. Tik tada dar nežinojome, nei kas ta bendruomenė, nei ką ji veiks, nei ką mes patys darysime“, – prisiminė J. Mačernienė, bendruomenei, kuri išaugo iki 140 narių, vadovaujanti jau dešimtmetį.

Pirmasis bendruomenės pirmininkas ir buvo J. Mažeika, vėliau bendruomenės veiklos ėmėsi Rima Galuškinienė. Palankiai sutikusių bendruomenės kūrimosi iniciatyvą tebuvo saujelė, kuriai imtis prasmingos veiklos dėl viso kaimo gerovės postūmis buvo pirmieji projektai, pagal kuriuos gautas finansavimas ir klojo pamatus tvirtai bendruomenei. „Gavę 25 tūkst. litų žengėme ir pirmą žingsnį – seniūnijos pastate gavome ir sutvarkėme bendruomenės patalpas, kurios dabar tarnauja kaip užimtumo erdvė jaunimui – čia jis renkasi bendrauti, sportuoti. O jaunimo turime – Kūlupėnai yra gyventi patraukli vieta – vien per pastaruosius kelerius metus suskaičiavau 25 naujus namus – statomus ar pastatytus. Gyvena tėvai, žiūrėk, čia pat statosi ir jų vaikai“, – kad yra dėl ko stengtis, pripažino J. Mačernienė.

Jos pastebėjimu, jeigu seniau kūlupėniškiai į bendruomenę ir jos veiklą dar žiūrėjo su abejingumu, tai per pastaruosius 5–6 metus jie išmoko sakyti žodžius „aš galiu“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas