Pajūrio naujienos
Help
2020 Birželis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną24°C debesuotumas 5 %
Naktį13°C debesuotumas 70 %
Apklausa

Ar pasiilgote gyvų renginių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonė
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Ieško problemos, kurios nėra?

  • Žemė ir ūkis
  • 2020-05-29

Į redakciją paskambinusi kretingiškė Teresė teigė, kad „Minijos“ sodininkų bendrijoje nuo spalio nebeliko bendro naudojimo atliekų konteinerio, o sąskaitos už šiukšlių išvežimą vis tiek eina kaip ėjusios tokios pat.

„Mes soduose gyvename tik vasaros sezonu, kito pasirinkimo nėra – buitines šiukšles savo automobiliais, naudojant savo degalus, esame priversti vežti kur nors į mieste esančius konteinerius“, – sakė ji. Bet blogiausia, kad, anot pašnekovės, sodininkai neturi, ir kur dėti nugenėtų medžių šakų, tad kai kurie neša ir meta į pakeles, teršia privačius miškus. „Kodėl privačių miškų savininkai paskui turi viską iškuopti?“ – klausė skaitytoja.

Kretingiškės pretenzijos gerokai nustebino sodininkų bendrijos „Minija“ pirmininkę Vilmą Jonutienę. Jos žodžiais, kadangi ne visi sodininkai šiukšles ir prašomi rūšiuodavo, bendrijos tarybos posėdyje buvo aptarta galimybė, tarpininkaujant bendrovei „Kretingos komunalininkas“, konteinerius išdalinti kiekvienam rinkliavos mokėtojui atskirai. Šį žingsnį žengti tvirtai buvo apsispręsta pavasarį valdyboje. Kiekvienam sodininkui, sezono metu mokančiam rinkliavos mokestį, atskirais pranešimais arba skambučiais pranešta, kad konteineriai bus atvežami į pirmininkės kiemą ir kada galima juos atsiimti. Tačiau kai kurie sodininkai atsisakė, teigdami, kad savo sklype konteinerių nei kompostavimo dėžių laikyti nenori, pasisiūlė atliekas verčiau išsivežti patys.

Pirmininkė paaiškino, ir kaip šioje bendrijoje tvarkomos nugenėtos medžių ir krūmų šakos:

„Tiek pavasarį, tiek rudenį, jeigu tų šakų žmogus turi saują, esam susitarę, kur nešti ir krauti dideles krūvas. Jeigu sodininkas nusigenėjo medžius, ir šakų susidaro daug, sukrauna savo sklypo ribose ir skambina man, aš pažymiu vietą sodininkų bendrijos plane, kurį nusiunčiu „Kretingos komunalininkui“ dieną prieš atvažiuojant išvežti“, – paaiškino V. Jonutienė.


Miestą pamilo gandrai, bet paliko lakštingalos

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-05-29
Gandrai ne vien atokiose sodybose, bet ir judriose miesto erdvėse jau tapę įprastu reiškiniu.

Šią gegužę viena kretingiškių šeima labai nustebo ant nuosavo renovuoto namo kamino pamačiusi tupint gandrą, kuris paskraidęs vis sugrįždavo – panašu, kad ruošėsi čia sukti lizdą. Ką daryti, kad tokių „neprašytų“ įkurtuvių nebūtų? Ir kodėl Kretingos mieste šią gegužę nečiulba lakštingalos? Apie šiuos reiškinius papasakojo Ventos rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys.

Teks kalti piramidę

Gandras, pasakojo kretingiškė V. J., žvalgėsi poros, o, atskridus varnoms, susipešė su jomis. Gal dėl įtakos zonos? „Į žvalgytuves atskridęs ilgakojis ketino įsikurti ant kamino. Keista, kad įsidrąsino brautis į gyvenamąjį kvartalą kone pačiame Kretingos centre, greta judrios gatvės. Ar tie laukiniai paukščiai taip priprato prie žmonių, kad nesibaimina perėti vietovėje, kur namas prie namo?“ – svarstė skaitytoja.

Kretingiškei baugu, kad gandras, sukdamas lizdą ir nešdamas į jį šakas, neužkimštų namo kamino, o jo šeimyna dar ir dergtų ant namo stogo. „Kažkas iš namiškių visgi turės lipti ant stogo ir viršum kamino įtvirtinti sukaltą trikampį-piramidę, kad paukščiui būtų nepatogu tupėti ir šis atsisakytų sumanymo čia įsikurti. Kitos išeities nėra, – nemedžiosi gi lietuvių numylėto paukščio“, – šmaikštaudamas aiškino ornitologas V. Jusys, 43-jus metus dirbantis su paukščiais – juos žieduodamas, stebėdamas perimvietes, gyvenseną, migraciją.

Ir suskubo tęsti mintį: „Jeigu sumanytumėte paprašyti kokio medžiotojo būrelio nario pagalbos, nuskambėtumėte per visą Lietuvą – mieste net varnų negalima šaudyti, kaip ir bet kurio kito perinčio paukščio. O čia gi – gandras.“

Sudarė sutartį su žmogumi

Pasidomėjus, kodėl gandrai taip išdrąsėję, kad braunasi į miestus, V. Jusys tikino, kad tai – labai socializuotas ir greit prie aplinkybių prisitaikantis paukštis. Beje, be žmonių jis nė neišgyvenąs: „Prieš tūkstančius metų gandras sudarė sutartį su žmogumi, kad apsigyvens prie jo namų, suks lizdą ir ves jauniklius. Taip jis tampa tarsi sodybų įnamiu: prisiminkime liaudies išmintį – kas gi pasirūpina ir žmonių palikuonimis, kas atneša vaikus?“, – vėlgi pusiau rimtai pusiau juokais kalbėjo ornitologas.

Beje, jis pastebėjo, kad gandrai pirmus metus suka lizdą, tačiau perėti į jį sugrįžta tik kitais metais.

Gandrai, kaip ir kiti paukščiai, V. Jusio žodžiais, įpročius keičia dėl klimato pokyčių ir žmonių veiklos. Pakito ir paukščių migracija – jie paankstina ar suvėlina išskristi arba grįžti, – šis procesas ir stebimas Ventės rago ornitologinėje stotyje, žieduojant paukščius.


Buvę emigrantai verslo nišą rado gimtinėje

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-05-29
Valdas Špėgis ir Veronika Kontrimaitė savo verslą pavadino dukros Militos vardu.

Kai prieš keletą metų su keturiais lagaminais du jauni žmonės – iš Šukės kilusi ūkininko dukra Veronika Kontrimaitė su savo išrinktuoju Valdu Špėgiu, – ieškodami savęs, pakėlė sparnus į Škotiją, nė sapne nesapnavo, kad į gimtąją šalį sugrįžę taps verslininkais – pradės gaminti riešutų kremą.

Pirmieji bandymai – pačių virtuvėje

Jų specialybės su gastronomija neturi nieko bendro – Kretingos tuometinę Marijono Daujoto vidurinę baigusi Veronika Klaipėdos universitete studijavo turizmą ir rekreaciją, Škotijoje koledže – dar ir anglų kalbą, o Valdas Klaipėdos kolegijoje buvo įgijęs transporto ir logistikos specialybę.

Viskas prasidėjo nuo to, kad, tiek gyvenant Lietuvoje, tiek Škotijoje įpratus sportuoti, gyventi ir maitintis sveikuoliškai, iš užsienio grįžusi pora parduotuvėse į savo produktų krepšelį sunkiai berasdavo įsidėti to, ko norėtų, o Lietuvoje parduodamo riešutų kremo kaina, jų manymu, neatitikdavo kokybės. Pasak Veronikos, tokią išvadą padaręs Valdas kartą ir pasiūlė riešutų kremo pasigaminti patiems.

„Daug gilinomės, ieškojome receptų ir informacijos apie tai internete, savo namų virtuvėje Klaipėdoje skrudinom riešutus, tuomet turėjom mažą malimo mašinėlę jiems sumalti – taip prasidėjo pirmieji bandymai ir nuolatiniai tobulinimai“, – prisiminimais dalijosi Veronika.

Anot jos, pagaminto produkto, į kurį nepilama kokių nors aliejų, nededama saldiklių, pirmieji ragavo ir vertino draugai, pažįstami, artimieji. Daugelis jų gyrė gerą skonį. „Tik mano tėtis (Virginijus Kontrimas – aut. pastaba) mudviejų su Valdu idėją kad ir palaikė, tačiau nuo pat pradžių buvo ir lig šiol tebėra santūrus, mat visokie riešutų kremai jam – buvę nebuvę, tiesiog jis jų nemėgsta“, – juokėsi Veronika ir pateikė receptą karšto sumuštinio, kuriuo ypač mėgaujasi amerikiečiai: ant skrudintos duonos užtepa riešutų kremo, tada – džemo ir vėl apkloja skrudinta duona.


Vaitkaus sodybvietės koplytstulpis.

Į pietryčius nuo Kartenos miestelio plyti Vėlaičių kaimas. Giliausias jo ištakas mena prie Alanto ir Tyrupalio santakos išlikęs piliakalnis, kuriame vėlaitiškių protėviai gyveno ir gynėsi nuo I tūkstantmečio prieš Kr. pabaigos iki X amžiaus. Padažnėjus karingųjų vikingų puldinėjimui, o Alantui pradėjus griauti piliakalnio šlaitą, žmonės pilį apleido ir pasitraukė į saugesnę vietą.

Dvi pavadinimo versijos

Vėlaičių kaimas atsirado XVII a., o rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1694 metų. Tai buvusi Kartenos dvaro plėšininėje ganyklų ir miško žemėje vienkiemiais išsibarsčiusi nausėdija, pavadinta pirmojo naujakurio Vėlaičio šeimos garbei.

Tiesa, vėlaitiškiai turi savo nuomonę apie gimtojo kaimo vardo kilmę. Pasak jų, ramioje vietovėje tarp miškų ir upelių įsikūrę žemdirbiai neturėjo, kur skubėti: nei anksti keltis, nei darbų dirbti. Apylinkės kaimuose žmonės pavasarį jau pasėjo javus, rudenį suarė dirvas, o šiame kaime viskas buvo vėlai sėjama ir sodinama, vėlai ir nuimama. Dėl to kaimas ir pavadintas Vėlaičiais.

Kaimas priklausė Kartenos dvarui ir parapijai. Jame XIX a. pradžioje stovėjo 14 vienkieminių sodybų.

Keturios jų buvo įsikūrusios abipus Tyrupalio, trys – abipus Valatiškiu vadinto Duobupio, o likusios – abipus pagrindinės gatvės. Pietvakariniame pakraštyje XIX a. pirmoje pusėje susiformavo Vėlaičių užusienis, kuriame buvo trys sodybos. Vėlaičiai ribojosi su Kartenos ganyklomis, Rimkienės užusieniu, Martynaičių vaityste, Gaudučiais, Lygnugariškiais, Kalniškiais, Balsiškiais ir Šešuikiais.

1845 m. Vėlaičiuose jau buvo 16 katalikų sodybų. Jose gyveno Prano Tamošauskio, Povilo Rudelio, Juozapo Salio, Juozapo Sližo, Marijono Urbono, Stanislovo Drungilo, Ignoto Drakšo, Antano Miliaus, Juozapo Prižginto, Ignoto Rudelio, Juozapo Eitavičiaus, Juozapo Gaudučio, Domininko Draušo, Petro Vaitkaus, Kazimiero Vaitkaus ir našlės Elžbietos Mikienės šeimos, kurias sudarė 139 asmenys: 61 vyras ir 78 moterys.

Gausiausios buvo Juozapo ir Eleonoros Sližų, Ignoto ir Konstancijos Rudelių bei Juozapo ir Konstancijos Gaudučių šeimynos, kuriose gyveno po 12 asmenų. Pusę šių šeimynų sudarė šeimos nariai – tėvas, motina ir vaikai, o kitą dalį – įnamiai ir samdiniai. Daugiausia įnamių ir samdinių – devyni – gyveno našlės Elžbietos Mikienės ir jos dukters Pranciškos namuose.


Virėja – laikinai, pynėja – visam gyvenimui

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-05-29
Pynėjos amatą pradėjusi prieš 35-erius metus, vydmantiškė Dalia Jonuškienė viliasi vėl prie jo sugrįžti.

Vydmantuose gyvenanti 56-erių Dalia Jonuškienė yra profesionali pynėja – iš žilvičio šakelių ji pina įvairiausius dirbinius – nuo krepšių, vazų, lėkščių iki baldų. Tačiau šiuo metu iš pynimo, ji tikino, nebeišgyvenanti, todėl įsidarbino virėja. „Vis vien kada nors grįšiu prie savo mėgstamo amato. Aš visiems sakau, kad virėja esu laikinai, o pynėja – visam gyvenimui“, – teigė amatininkė.

Gaminiams – aukso atspalvį

D. Jonuškienė pasakojo, kad pynėjos kelią po mokslų Kauno taikomosios dailės mokykloje, kurią baigė 1985-aisiais, ji pradėjo pagal paskyrimą atvykusi į tuometinį Vydmantų agroprekybinį tarybinį ūkį. Jame buvo vystomi ir pagalbiniai verslai – pynimas, siuvimas, keramika.

„Tada patys turėjome ir formas pasidaryti: tarkim, tik krepšius pini rankomis, o apvalius kubilus, vazas, dėžutes pindavome pagal specialias formas. Reikėjo patiems ir žilvičių šakelių pasirūpinti: vaikščiodavau pakrūmiais, pakelėm ir pamiškėm, kol prisipjaudavau glėbius visokio ilgio šakelių. Pinti tinka tik jauno, vienmečio žilvičio, žemaičių karklu vadinamo, ūgliai. Tuomet įsiprašydavau į ūkio katilinę ir ant pakloto brezento šakas nugarindavau, kad nusiluptų žievė. Karštu garu nutvilkytos žilvičio šakelės įgaudavo aukso atspalvį“, – apie pasiruošimo pynimui procesą pasakojo vydmantiškė.

Kaskart pradedant pinti, šakeles reikia gerai išmirkyti, kad būtų lanksčios. „Rankos – nuolat vandeny, išburkusios, kaip ir pačios šakelės“, – sakė pašnekovė.

Karklo šakeles ji susiriša pagal aukštį, nes, tarkim, įprastam krepšiui nupinti reikia maždaug 1 m ilgio vytelių, mažoms pintinėms – perpus trumpesnių, o baldams – krėslams, taburetėms, stalams – gerokai ilgesnių – 1,5 m ir daugiau. Be to, pinant baldus, dar reikia pasirūpinti storų lazdų, tam tinka ir lazdynas.


Kaimo senbuvis Kazimieras Stuopelis. Rūtos Samuilienės 2016 m. gruodžio 27 d. paskelbta nuotrauka Salantų regioninio parko direkcijos feisbuko tinklalapyje.

Atokiame Kartenos seniūnijos pakraštyje, vaizdingoje Minijos kairiojo kranto dauboje ir ją juosiančioje aukštumoje, plyti Cigonalių žemės. Didžiąją kaimo dalį apima miškai ir pievos, patenkančios į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.

Kaimas susiformavo XVII–XVIII a. žemdirbiams įdirbant plėšininę Kartenos dvaro pievų, ganyklų ir iškirsto miško žemę, plytėjusią Minijos pakrantėje tarp Dauginčių ir Dyburių kaimų.

Per kaimą ėjo svarbus kelias, jungęs Karteną su Šateikiais ir Plateliais, o XIX a. – XX a. pr. – Šateikiuose rezidavusių grafų Pliaterių Šateikių ir Kartenos dvarus. Per Miniją kaime buvo šio kelio brasta, o XIX a. –XX a. pradžioje upei ištvinus, keleiviai per ją kėlėsi mediniu plaustu.

Pasakojama, kad netoli brastos vasaromis įsikurdavo klajoklių čigonų (romų) taboras. Slėnio pievose jie ganydavo savo arklius, pagelbėdavo persikeliantiems per upę. Čigonės siūlydavosi keleiviams išburti likimą, vaikščiodavo po apylinkės kaimus rinkdamos išmaldą. Dėl to vietovę, o vėliau ir joje besikuriantį kaimą, pradėta vadinti Cigonaliais arba Čigonėliais.

1845 m. kaime gyveno 4 katalikų šeimos, kurias sudarė 29 asmenys: 12 vyrų ir 17 moterų. Pirmoje sodyboje šeimininkavo Mykolo Gaudučio, kitoje – našlės Magdalenos Sidzienės, trečioje – Pranciškaus Kniukštos, o ketvirtoje – Martyno Lukšo šeimynos. 1849 m. grafo Prano Pliaterio Kartenos dvare lažą ėjo 32 baudžiauninkai.

Nors kaimą sudarė tik kelios sodybos, tačiau, būdamas prie strategiškai svarbaus regiono kelio, jis žymimas visuose XIX a. II pusės –XX a. pr. Rusijos ir Vokietijos imperijų kariniuose žemėlapiuose. Jie liudija, kad 1895–1916 m. Cigonaliuose buvo jau 5 sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 24 žmonės. Trys sodybos stovėjo šalia brastos, viena – toliau nuo jos, slėnyje prie kelio į Karteną, o penktoji – aukštumoje prie to paties kelio.


Nors traktorius, savaeiges ir žemės ūkio mašinas, taip pat jų priekabas be techninės apžiūros eksploatuoti draudžiama, tačiau tai technikai, kuriai apžiūra neatlikta dėl koronaviruso pandemijos metu paskelbto karantino, padaryta išimtis.

Kretingos rajono Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Alfonsas Vaišnoras akcentavo, kad, žemės ūkio ministro įsakymu, techninės apžiūros galiojimo laikas pratęsiamas, kol Lietuvos Respublikoje galios karantino režimas ir dar du mėnesiai po jo.

Tačiau ši tvarka netaikoma, kai žemės ūkio technikos transporto priemonėms prieš tai nebuvo atlikta techninė apžiūra, ir savininkai nori ją atlikti pirmą kartą arba, kai techninės apžiūros galiojimas baigėsi anksčiau negu šių metų kovo 14-ąją, kai buvo paskelbtas karantinas.

A. Vaišnoro teigimu, pasibaigus karantinui, bus skelbiamas naujas techninių apžiūrų grafikas.

„P. n.“ informacija


Ūkininkai patys spręs, kuri organizacija jiems naudingiausia

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-04-24

Šią savaitę prasidėjo nuotolinis žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimas, o kartu su juo įvedama naujovė: pirmą kartą ūkininkai galės savanoriškai paremti kurią nors žemdirbių savivaldos organizaciją.

Po eurą – nuo hektaro

Nuo kiekvieno pagrindinei tiesioginei išmokai gauti deklaruojamo hektaro žemdirbys savo paties pasirinktai organizacijai galės skirti 1 eurą, o jei dviem organizacijoms – po 50 centų. Žemės ūkio ministerijos manymu, toks savanoriškas paramos skyrimas padės išryškinti geriausiai ūkininkų interesams atstovaujančias organizacijas ar asociacijas. Ši iniciatyva esą kilo iš pačių žemdirbių, o diskusijos vyko nuo praėjusių metų.

„Nieko apie tai nežinau. Pasėlius kasmet deklaruoju po sėjos, apie gegužės pradžią. Yra dar laiko pamąstyti, ar norėsiu, ką paremti“, – nedaugžodžiavo Šukės ūkininkas Stasys Lomsargis.

Taip pat Šukėje gyvenančiam 350 ha užimančius laukus šiame ir aplinkiniuose kaimuose dirbančiam Albertui Martinkui žinia apie galimybę finansiškai paremti norimą žemdirbių organizaciją taip pat buvo negirdėta. „Esu Ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus narys, kasmet ir taip apie 300 eurų mokesčio sumoku, manau, kad tai pakankama suma“, – sakė Albertas ir pridūrė, kad šiomis dienomis jam labiau rūpi pabaigti pradėtus darbus – apie 60 ha dar liko neapsėta kviečiais.

Vertina dvejopai

Sprendimą suteikti galimybę patiems žemdirbiams paremti jiems patinkančią organizaciją skirtingai vertina Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) ir Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) vadovai.

„Visiškai pritariu LŠŪS pirmininkui Vidui Juodsnukiui, kad ši rėmimo tvarka naudinga tik siauram ratui“, – neabejojo šios sąjungos Kretingos skyriui atstovaujantis Rimantas Skiparius. Anot pašnekovo, pirmininkas teisybę sako, kad pusę finansavimo ir vėl nugriebtų kelios bendrovės ir keli šimtai stambiausių Lietuvos ūkininkų. „Mažieji esam negirdimi. Kas iš to, jei ir paremtų mūsų organizaciją tais keliais eurocentais? Paramos reikia, bet gerokai didesnės, kad ūkininkai galėtų produkciją ne tik auginti, o ir gaminti“, – neabejojo jis.

R. Skiparius užsiminė apie Rietave steigiamą daugiafunkcį ūkininkų centrą. „Esame 11-a iniciatyvių žmonių iš Klaipėdos, Plungės, Rietavo ir Kretingos rajonų, kuriame planus turėti savo malūną, pieninę, užsiimti daržovių perdirbimu. Jei ką kada remsiu, tai tik šį centrą“, – atviravo R. Skiparius.

„Kad žemdirbys savanoriškai skirs paramą tai organizacijai, kuri jam geriausiai atstovauja, gina jo interesus – labai gerai“, – „Pajūrio naujienoms“ pakomentavo Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas. Esą kritikuojantys tvarką, teigiantys, kad didžiausią paramą gaus tik tos organizacijos, kurių nariai deklaruoja didžiausius žemės ūkio naudmenų plotus, neįsigilina į esmę.

„Ar padėti tą „paukščiuką“, jei taip, tai ties kuriuo organizacijos pavadinimu, priklauso nuo kiekvieno žmogaus laisvos valios, tai nėra privaloma“, – sakė jis.

Pokyčių beveik nėra

Norinčioms gauti paramą organizacijoms niekur nereikia kreiptis, bet iki einamųjų metų kovo 1 d. jos privalo būti įregistruotos Juridinių asmenų registre ir iki 2020 m. spalio 1 d. įgyti paramos gavėjo statusą. Jeigu ūkininkas padarys pažeidimų ir dėl to Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) po kurio laiko susigrąžins jam išmokėtą paramą, kartu bus susigrąžinta ir suma, kurią žemdirbys pervedė pasirinktai organizacijai.

Apie tai, kad ūkininkams pirmąkart suteikiama galimybė savanoriškai paremti jų interesams tiek šalyje, tik europiniu lygiu geriausiai atstovaujančias organizacijas, seniūnijų žemės ūkio specialistai sužinojo gavę šių metų žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo taisykles, o ūkininkai žodį tars atėję deklaruoti.

Nuotolinis žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų deklaravimas vyks iki gegužės 3 d. Pasak Darbėnų seniūnijos žemės ūkio specialistės Rimos Ridikienės, jungiantis prie paraiškos priėmimo informacinės sistemos, ūkininkai pasirenka, kokiu būdu gali patvirtinti savo tapatybę, užpildo ir patvirtina paraiškos elektroninę formą. Nuo gegužės 4 d. įprastas deklaravimas iki birželio 22 d. vyks seniūnijų kabinetuose. Vėluojančias paraiškas planuojama priimti birželio 23 – liepos 17 dienomis. Už kiekvieną pavėluotą darbo dieną paramos suma mažinama 1 proc.

Paklausta, kokios šių metų deklaravimo naujovės, R. Ridikienė teigė, kad didelių pasikeitimų nėra, svarbu iki gruodžio 1-osios pateikti išankstinius kontrolinių žemės sklypų aprašymus.


Apie braškes, sūrius ir gėles iš karoliukų

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-04-24
Pedagogė Judita Zubernė iš karoliukų veria ne tik papuošalus, bet ir vieną už kitą gražesnes gėles.

Sūriai su paslaptim

„Kaip tu, žmogau, gali atsisakyti to, prie ko nuo mažumės esi pratęs: karves laikė mano seneliai, mano tėvai, keturias marges laikome ir mudu su vyru Viktoru“, – teigė pašnekovė.

Į Rūdaičių kaimą gyventi šeima 1992-aisiais atsikraustė iš Kurmaičių. Užaugino tris vaikus – tiesa, jaunėlei Giedrei dar 14-a, o vyresnieji Petras ir Silvija jau savo gyvenimus kuria: vienas – Olandijoje, kita – Vilniuje.

„Kaip aš pati pomėgį šeimininkauti iš mamos perėmiau, taip Silvija, matyt, iš manęs – vienoje Vilniaus įmonių ji jau dirba vyriausiąja virėja“, – pasidžiaugė Vida, tarp rūdaitiškių garsėjanti savo sulietais varškiniais sūriais ir kastiniu, kuriais įvairių susiėjimų proga pavaišina kaimo bendruomenę.

„Gaminti išmokau iš močiutės, bet mano sūriai – tobulesni, su paslaptim, matyt, dėl to daugeliui taip ir patinka“, – juokavo pašnekovė, produktus mėgstanti pagardinti česnakais, kmynais, krapais, savo pačios darže užsiaugintomis įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis.

V. Pipirienės nuomone, geresnės vietos, kaip Rūdaičiai, gyventi ir nebūtų. „Turime aktyvią kaimo bendruomenės pirmininkę Gražiną Katkuvienę – pažiūrėkit, kaip aplinka pas mus tvarkoma, organizuojamos talkos. Važiavau kartą pas draugus Skuodo pusėn – nė iš tolo kaimuose taip nėra“, – palygino ji.

Bet Vida ne vien į ūkiškus reikalus per dienų dienas panyra – ji turi pomėgį megzti, siūti arba kurti ką nors gražaus iš spalvoto popieriaus. „Dovanų draugams, pažįstamiems parduotuvėse nebeperku – pati išlankstau, kas šauna į galvą – krepšelį, pilną gėlių arba Velykų margučių, dar ką nors naujo gražaus, ką iš interneto išmokstu“, – atviravo ji.

Spalvoto, krepinio popieriaus, ypač tinkamo Kalėdų eglutėms karpyti, Vida kaskart prisiperka per akcijas, tad jos stalčiuose medžiagos kūrybai, kaip ir idėjų – apstu.


Dešimties kamienų liepa „Sauliaus stovyklavietėje“ prie Minijos upės.

Kretingos rajono rytiniame pakraštyje, Minijos kairiojo kranto slėnyje ir aukštumose, driekiasi Pecelių kaimo žemė. Šią primirštą ir nuo rajono centro gerokai atitolusią vietovę dažniausiai aplanko baidarėmis Minijos vingiais keliaujantys iškylautojai, apsistojantys Peceliuose įrengtoje poilsio zonoje – „Sauliaus stovyklavietėje“.

Pecelių kaimui priklauso 172,36 hektaro žemės, kuri plyti Kartenos seniūnijos šiaurės rytiniame pakraštyje, ties riba su Plungės rajono savivaldybės Šateikių seniūnija, tarp Minijos upės ir Palangos–Šiaulių plento. Rytuose kaimas ribojasi su Dyburiais, vakaruose – su Cigonaliais, o pietvakariuose – su Dauginčiais.

Pietrytinėje dalyje auga Daiginės, o pietvakariniame pakraštyje – Kuičio miškas. Kuičiu Cigonalių ir Minijos link teka Dubeikupis. Į kaimą veda vienintelis kelias, prasidedantis nuo Palangos–Šiaulių plento. Kaimo vidury nuo jo atsišakoja kelias, vedantis į Cigonalius. Peceliai atsirado XVII–XVIII amžiais naujakuriams įdirbant Kartenos dvaro valdų pakraštyje tarp senųjų valakinių Dauginčių ir Dyburių kaimų Minijos pakrantėje plytėjusius plėšimus – dvaro ganyklas, šienaujamas pievas ir iškirstų miškų žemę.

Rašytiniuose šaltiniuose kaimas minimas nuo XIX amžiaus. Jo vardas buvo rašomas įvairiai – „Pečiuliai, Piciuliai, Peciuliai, Petsiuliai, Poceliai, Paceliai“. Tarpukariu vietovė vadinta „Peciuliais“ ir tik sovietmečiu ją imta oficialiai vadinti „Peceliais“. XIX amžiaus Kartenos parapijos bažnytinės knygos leidžia manyti, kad pirminis kaimo pavadinimas buvęs Peciuliai arba Pečiuliai, kuris lenkiškuose dokumentuose rašomas „Pieczuli“, o rusiškuose – „?e????, ?e????, ??????, ?????e“. Greičiausiai, kaip tuo metu buvo įprasta, nausėdija buvusi pavadinta pirmojo naujakurio Peciulio (Pečiulio) šeimos garbei.

Kaimo gyventojų dvasiniais reikalais rūpinosi Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kunigai. 1845 metais sudarytame Kartenos katalikų parapijos sąraše nurodoma, kad Peceliuose (Pečiuliuose) buvo 10 kiemų ir 84 tikintieji – 37 vyrai ir 47 moterys. Tuo metu čia gyveno žemdirbių Nikodemo Bumbulio, Pranciškaus Rimkaus, Onos Šimuliūtės, Juozapo Bumbulio, Petro Jucio, Ignoto Tamošauskio, Juozapo Rudelio, Antano Jonauskio, Jurgio Bovučio ir Juozapo Jonauskio šeimynos.

Gausiausia buvusi Ignoto ir Marijonos Tamošauskių šeima, kurioje augo sūnūs Ignotas, Antanas, Leonas, Jonas, dukros Ona, Marijona ir Rozalija. Juozapo ir Pranciškos Jonauskių šeimoje augo 5, o Jurgio ir Barboros Bovučių šeimoje – 4 vaikai. Kitose šeimose buvo po 2–3 vaikus, o Antanas ir Pudencijona Jonauskiai vaikų tuo metu neturėjo.

Net aštuonios šeimos turėjo įnamių – karšinamų tėvų, kartu gyvenančių neištekėjusių seserų ar viengungių brolių, taip pat samdinių – bernų, mergų, piemenų, auklių ir pan. Daugiausia įnamių ir samdinių – devyni – gyveno Petro ir Magdalenos Jucių, o aštuoni – Juozapo ir Magdalenos Bumbulių šeimose. Kitose buvo nuo 2 iki 5 įnamių. Tik Nikodemo ir Magdalenos Bumbulių bei Onos Šimuliūtės šeimos įnamių neturėjo.

Kaime apsigyvenę valstiečiai tapdavo Kartenos dvaro baudžiauninkais, ėjusiais lažą ir atlikusiais baudžiavines prievoles dvare arba jo ūkiniame padalinyje – Gaudučių palivarke. 1849 metais Peceliuose buvo 54 baudžiauninkai, priklausę Kartenos ir Šateikių grafui Pranui Pliateriui.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas