|
|
|
Mūsų žmonėsKaip mes keliaudavome iš Kretingos į Klaipėdą
Kretinga ir Klaipėda – miestai kaimynai, kuriuos skiria tik 25 km, ilgą laiką priklausė skirtingoms valstybėms, ir tik po 1923 m. vasario mėnesio jie tapo vienos valstybės dalimi. Iki 1892 m., kai buvo nutiestas Klaipėdos–Bajorų geležinkelis, bendravimas tarp kretingiškių ir klaipėdiečių vyko sausumos keliais, kertant valstybių sieną, kai vėliau keliaujantieji į Kretingą ir iš jos galėjo atvykti ir išvykti geležinkeliu, nes Bajorus ir Kretingą skyrė tik keli kilometrai. 1893 m. vasarą į savo giminaitės grafaitės Elenos Klotildos Marijos Ostrovskos vestuves iš Prancūzijos į Kretingos dvarą geležinkeliu atvykęs keliautojas ir fotografas grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius savo gimines ir dvariškius įamžino prie naujai pastatytos Bajorų geležinkelio stoties, kuri buvo vadinama šiauriausia Prūsijos geležinkelio stotimi. Rytų Prūsijos valdžia, nutiesusi geležinkelį iki Bajorų, prie pat valstybinės sienos su Rusijos imperija, tikėjosi, kad Rusija atsakys tuo pačiu, ir kroviniai iš jos per Kretingą pasieks ir Klaipėdos uostą, bet ji nebuvo tuo suinteresuota, proteguodama savo Baltijos jūros uostus. Tad pirmąjį geležinkelį Kretingoje 1915 m. teko nutiesti patiems vokiečiams, okupavusiems Lietuvą, karo su Rusija metu. Geležinkelis nuo Bajorų buvo pratęstas iki Priekulės miestelio Latvijoje, taip sujungiant Vokietijos Karaliaučiaus–Klaipėdos ir Rusijos Liepojos–Romnų geležinkelius. XIX a. pab.–XX a. pr. tarp Kretingos ir Klaipėdos arkliais traukiamais vežimais daugiausia keliaudavo prekyba besivertę Kretingos krašto žydai, sezoninio darbo ekonomiškai stipresnėje Vokietijoje ieškantys kretingiškiai ir į Klaipėdos turgus ir muges vykstantys valstiečiai.
Ir kas mūsų Žemė būtų be dorų žmonių
Kai praėjus savaitei po Vėlinių Kretingoje, senosiose kapinėse, vilnietis architektas Tauras Budzys atminimo ženklu, liudijančiu, kad čia amžino atilsio yra atgulusi Pasaulio tautų teisuolė, pažymėjo Marijos Savickienės kapą, o „Pajūrio naujienos“ apie tai parengė publikaciją (PN 2022 11 18), atsiliepė Kaune gyvenantis Chaimas Bargmanas, kuris neabejojo, kad ši istorija privalo turėti tęsinį. Mergaitę grąžino tėvui „Yra žinoma, kad Marija Savickienė išgelbėjo žydų mergaitę, tačiau pagal oficialiai pateikiamas žinias, turiu nuojautą, kad kažko trūksta, kad pasakojimą dar reikėtų papildyti“, – Ch. Bargmanas atskleidė, kad tai galima padaryti, suradus mokytoja ilgus metus dirbusios pačios Marijos Savickienės ir žurnalistės Janinos Semaškaitės 1991-aisiais metais išleistą knygelę „Marijos medelis Marijai“ – tokia ji yra išsaugota Kretingos viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos Kalniškių ir Kūlupėnų filialuose. Šiame 1eidinyje ir yra papasakota istorija apie tai, ką M. Savickienė išgyveno, gelbėdama žydų vaikus, o moters gyvenimo peripetijas aprašiusi J. Semaškaitė daug dėmesio skyrė ir prisiminimams apie nacių žiaurumus ir beviltišką Kauno geto žydų padėtį.
Ir išgelbėjo jų ne vieną, tai yra ne tik Miriamą Rest – vokiečių okupacijos metais mokytoja M. Savickienė yra išgelbėjusi iš Kauno geto 8 žydų vaikus, paslėpusi juos, parūpinusi jiems globėjus. Paskutiniąją išgelbėtą mergaitę – 1941 m. rugsėjo 3 d. Kauno gete kalinių Restų šeimoje gimusį vaiką (gete gimdyti buvo griežtai draudžiama, o jeigu taip nutikdavo – naciai kūdikius iškart atimdavo iš motinų, tačiau Restams pavyko kūdikį nuslėpti) – ji įsidukrino, tačiau vėliau atidavė tėvui, nors, pagal Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus projekto „Išsigelbėjęs vaikas“ medžiagą, Marija ir Jonas Savickai, netekę savo dvimečio sūnaus, norėjo įsivaikinti mažylį ir 1943-aisiais priglaudė Miriamą Rest su sąlyga, kad ji vaiko niekada nebeatiduosianti. Savo įdukrai M. ir J. Savickai davė Nijolės vardą. Mergaitės motiną Dorą Rest ir vyresniąją seserį Henę nužudė vokiečiai. Tėvui Hileliui Restui pavyko pabėgti, kai jį vežė darbams į Vokietiją, o pasibaigus karui, mažylės tėvas parsirado gyvas ir sveikas. Nors ir labai skaudu buvo Marijai skirtis su mergaite, dukterį jam atidavė. „Kaip neatiduosi, – sakė ji žurnalistei. – Juk nieko gyvo iš jo artimųjų nebuvo likę. Tik vienintelė dukrelė...“ Knygos bendraautorė rašo: „Atsiklaupė tada Hilė Restas ant kelių prieš mokytoją, neatpažįstamai suvargęs po geto kančių ir pabėgėlio klajonių, ir nepajėgė žodžio pratarti. Tik bučiavo jos rankas... O šalia stovėjo penkiametė jo dukra, nepažįstanti savo tėvo. Juk ją dar mažytę, vos gyvą iš bado, mokytoja parsinešė paslėptą maišelyje. Ji stovėjo ir vis klausė: „Kodėl šitas dėdė klūpo? Kodėl verkia? Mama, pasakyk, kad neverktų...“ Kad mažajai nebūtų didesnės dvasinės traumos, mokytoja nieko neaiškino... Paslėpusi ašaras, palaimino dukrą ir, papuošusi gražiausiais drabužėliais, išruošė į ilgą nežinios kelią. Tai buvo pati sunkiausia diena mokytojos gyvenime: per keletą metų, kol Nijolė paaugo, mokytoja ją ne tik pamilo, ji nejautė, kad tai ne jos pačios gimdytas kūdikis. Su mažąja Nijole tarytum išvažiavo namų džiaugsmas ir viltis.“
Gyvenęs laisvos tėvynės dvasia
Ne vienas tarpukariu užaugęs ir meilės savo tėvynei dvasia gyvenęs jaunuolis priešinosi Lietuvos valstybės okupacijai, nepriklausomai nuo to, kokios spalvos ji buvo. Kretingiškis Jonas Grudzinskas (1912–1992) užaugo aktyvaus kretingiškio politiko ir visuomenininko, provizoriaus Vlado Grudzinsko (1868–1936) šeimoje, kuri šiaurinėje Viešosios aikštės dalyje nuo 1914 m. turėjo savo namą su jo pirmame aukšte veikusia vaistine. J. Grudzinskas buvo antras vaikas šeimoje, nuo pat mažens pasireiškęs kaip aktyvus moksleivis. Būdamas paauglys jis priklausė skautų organizacijai, o sulaukęs pilnametystės 1930 m. tapo Šaulių sąjungos nariu, žengdamas savo tėvo, kuris buvo pirmasis šaulys Kretingoje, pėdomis. Šaulių sąjunga nepriklausomoje Lietuvoje atliko didžiulį darbą, mokant jaunimo ne tik pilietiškumo ir meilės tėvynei, bet ir jos gynimo nuo potencialių priešų įgūdžių. 1931 m. baigęs Klaipėdos lietuvių gimnaziją, J. Grudzinskas pasirinko inžinieriaus kelią, 1932 m. rudenį įstojęs į Kauno universiteto technikos fakultetą. Čia jis netrukus įsiliejo į studentų šaulių būrį, o 1933 m. tapo ir studentų korporacijos „Plienas“ nariu. 1936–1937 m. jis buvo jaunesniųjų narių vadas, kai 1939 m. buvo išrinktas ir visos studentų korporacijos, kurios siekis buvo savo narius išauklėti gerais inžinieriais ir dorais valstybės piliečiais, vadu. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nariai, šauliai, kariškiai buvo paskelbti sovietinio režimo priešais, kuriuos reikėjo izoliuoti nuo visuomenės, vėliau juos fiziškai sunaikinant sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose.
Paskutiniojo Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus šeimos likimai
Paskutinysis Kretingos grafas Aleksandras Tiškevičius su žmona Marija Puslovskaite susilaukė gausios šeimynos – dešimties vaikų. Iš jų užaugo visi keturi sūnūs ir penkios dukros, o vyriausioji duktė anksti iškeliavo amžinybėn. Daugiausia žinių turime apie vyriausiųjų vaikų Stanislovo, Juozapo, Aleksandros ir kretingiškių atminty išlikusio Kazimiero gyvenimą. Apie kitų Kretingoje gimusių ar užaugusių grafaičių likimus žinome labai nedaug. Vyriausias sūnus Stanislovas Juozapas Marijonas (1888–1965) gimė Lentvario dvare, o pakrikštytas buvo abiejų senelių ir motinos garbei. Baigęs Liepojos ir Peterburgo gimnazijas, studijavo teisę Tartu universitete. Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo Rusijos armijos Sibiro kazokų brigados štabo puskarininkiu, 1915 m. Lvove vedė aristokratę Mariją Milevską. Po karo apsigyveno Varšuvoje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, 1935–1944 m. buvo Varšuvos prezidento atstovas miesto Pietų rajone. Antrasis sūnus Juozapas (1890–1967) gimė Kretingos dvare, o jo krikštatėviu tapo senelis Juozapas Tiškevičius (1835–1891), kurio garbei kūdikis ir buvo pakrikštytas. Mokėsi Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje, studijavo Jogailos universitete Krokuvoje. Vedęs buvo du sykius: 1914 m. susituokė su grafaite Marija Terese Potocka, mirusia po ketverių bendro gyvenimo metų, o 1933 m. antrąsyk vedė iš bajorų luomo kilusią vilnietę Aldoną Kristiną Daugirdaitę. Iš tėvo paveldėjo Vilniaus gubernijoje buvusį Dunilovo dvarą, iš kurio 1939 m., Vilniaus kraštą okupavus Raudonajai armijai, persikėlė į Lodzę. Trečiasis vaikas – vyriausioji duktė Marija gimė 1891 m., o pakrikštyta buvo motinos garbei. Vaikystę leido Lentvaryje ir Vilniuje, o apie 1893 m. su šeima persikėlė į tėvo paveldėtą Kretingos dvarą. Tėvams tvarkant Kauno gubernijoje paveldėtų valdų dokumentus, šeima dažnai lankėsi Kaune. Būtent šio miesto fotografo Vladislovo Zatorskio fotoateljė 1895 m. buvo padarytos vienintelės išlikusios nuotraukos, kuriose Marija įamžinta su abiem vyresniaisiais broliais ir tėvais. Naująja šeimos rezidencija su nuostabiu Žiemos sodu Marija džiaugėsi neilgai, nes 1896 m. kovo 14 d. mirė nuo ūmaus smegenų uždegimo. Tėvai dukrą pašarvojo dvaro rūmuose, o kitą dieną, parsivežę sarkofagą, – Žiemos sode. Šermenų nuotraukos liudija, kad velionė buvo aprengta ilga balta suknele, puošta ties juosmeniu į mazgą surištomis šilkinėmis juostomis, paguldyta baltuose pataluose. Ant kairiosios rankos riešo buvo užvyniotas perlamutrinis rožinis, o į rankas įdėtas medinis kryželis su kauline Nukryžiuotojo figūrėle.
Kretingiškės žinia per škaplierius – Marijos abito simbolį
Kretingiškė menininkė kūrybos ženklo „Plunksnos linija“ įkūrėja 34-erių Rasa Statkuvienė šias Kalėdas pasitinka itin džiaugsmingai – ji pripažinta tautinio paveldo kūrėja, gaivinanti senovinę škaplierių kūrimo tradiciją. Jos sukurti originalūs, aukso, sidabro ir spalvotais siūlais siuvinėti škaplieriai tapę meno kūriniais – šeimų relikvijomis ir kolekcionierių geidžiamais daiktais. Idėja – iš piligriminės kelionės R. Statkuvienė neslėpė, kad tautinio paveldo kūrėjos statuso ji siekė pastaruosius dvejus metus: tam pirmiausiai ją paskatino Savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotoja Asta Pocienė. Reikėjo ne vien idėjos ir sumanymo kurti škaplierius, bet ir įgyti gilių žinių apie jų istoriją ir tradicijas Lietuvoje per pastarąjį šimtmetį. O „užsidegė“ škaplieriais, sakė, prieš kelerius metus, po piligriminės kelionės į Ispaniją, kai su Aušros vartų Marijos ir Šv. Teresėlės karmelitėmis vyko švęsti šv. Teresės Avilietės 500-ąjį gimimo jubiliejų. „Lankydamasi karmelitiškojo dvasingumo vienuolynuose ir bažnyčiose, matydavau Mergelės Marijos atvaizdus paveiksluose, skulptūrose, jos gilų ir mąslų žvilgsnį. Rankose ji visuomet laikydavo škaplierių – rudo audeklo gabalėlį“, – pasakojo R. Statkuvienė. Grįžtant iš šios kelionės, ji ir panoro parsivežti namo prasmingą suvenyrą – škaplierių. Menišką, skoningą, atspindintį karmelitiškąją tradiciją, tačiau pamatė daugiau prekybinio kičo, blizgučių, o ne – autentikos. Ir grįžus į Lietuvą, Rasos neapleido mintys apie škaplierius, jų svarbą Bažnyčiai, o škaplieriuose pamatyti krikščioniški simboliai jos prisiminimuose atgimė iš vaikystėje matytų siuvinėtų prosenelės staltiesių.
Kretinga nuo Pelėdos kalno
Nuo senų laikų keliaujantieji į Kretingą nuo Klaipėdos ir Palangos atsidurdavo ant Pelėdos kalno, kur susikerta iš ten ateinantys keliai, nuo kurio atsiverdavo miesto, išsidėsčiusio Akmenos upės slėnyje, panorama. Nenuostabu, kad seniausioje išlikusioje apie 1888 m. darytoje Kretingos miesto nuotraukoje Palangoje gyvenusi ir dirbusi pirmoji Lietuvos moteris fotografė Paulina Mongirdaitė (1865–1924) ir įamžino miesto panoramą nuo Pelėdos kalno. Joje matyti malūno link tekanti užtvenktos Akmenos upės atšaka, nuo tilto į Pelėdos kalną kylantis vieškelis ir jos kairiajame krante išsidėstę pastatai, virš kurių iškilę katalikų, pravoslavų ir evangelikų liuteronų bažnyčių bokštai, bylojantys, kad Kretingoje tuo metu draugiškai sugyveno įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės. Evangelikų liuteronų bažnyčia šioje nuotraukoje kitokia, negu yra šiandien, nes čia įamžintoji sudegė per 1889 m. gaisrą, kai dabartinė buvo pastatyta 1899 m. P. Mongirdaitė netrukus po savo meninės fotografijos salono Palangoje atidarymo geros kokybės ir meninės vertės nuotraukomis patraukė Palangoje savo vasaros rezidenciją turėjusio Kretingos dvaro valdytojo grafo Juozapo Tiškevičiaus (1831–1891) dėmesį – grafas pakvietė ją tapti rūmų fotografe.
Pranciškonų vienuolijos atgaivintojas Pranciškus Bizauskas
Šiemet sukanka 420 metų, kai Kretingoje buvo įkurtas bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynas. Rusijos valdžia XIX a. II pusėje pasmerkė jį sunaikinimui, tačiau kunigo Antano Bizausko – tėvo Pranciškaus OFM (Ordo Fratrum Minorum – Mažesniųjų brolių ordinas – red. past.) prieš 110 metų vienuolynas buvo atgaivintas ir tapo veiklą Lietuvoje atkuriančių bernardinų dvasiniu ir administraciniu centru. Rusijos carų valdžia siekė iš socialinio krašto gyvenimo išstumti Katalikų bažnyčią ir jos organizacijas. 1832 m. ji uždraudė bernardinams palaikyti ryšius su ordino generolu, o 1842 m. panaikino provinciją. Kretingos vienuolynas buvo perduotas Žemaičių vyskupijos priežiūrai. Į jį stoti galima buvo tik gavus rusų valdžios leidimą. 1864 m. pradėjus uždarinėti katalikų vienuolynus, į Kretingą buvo perkelti sielovadiniam darbui parapijose nebetinkantys senyvo amžiaus ar neįgalūs vienuoliai kunigai iš panaikintų Lietuvos vienuolynų. Be to, vienuolyne buvo apgyvendinami carinei valdžiai prasikaltę dieceziniai kunigai, kurie į Kretingą buvo siunčiami atgailauti už nelegalų vaikų mokymą lietuviškai ir uždraustos katalikiškos spaudos platinimą. Jie turėjo dvejus metus gyventi neišeidami iš vienuolyno, atskirti nuo visuomenės. Valdžiai neleidžiant priimti naujokų, XX a. pr. vienuolyne liko keli garbaus amžiaus vienuoliai, kuriems buvo sunku tvarkytis savo ūkyje ir aprėpti parapijos reikalus. Todėl Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis klebonui tėvui Jeronimui Beržanskiui į pagalbą 1900 m. spalio 20 d. vikaru paskyrė energingą diecezinį kunigą Antaną Bizauską. Antanas Bizauskas gimė 1861 m. liepos 16 (naujuoju stiliumi – 28) d. Joniškėlio parapijos Vildūnų kaime. Apsisprendęs tapti kunigu, 1882 m. įstojo į Kauno dvasinę seminariją. Ją baigęs, 1886 m. liepos 6 (18) d. priėmė kunigystės šventimus, tarnavo vikaru Gaurėje ir Obeliuose, nuo 1888 m. kunigavo Kuršo gubernijos parapijose, buvo Kuršo ir Rygos apygardų karo kapelionas.
Tarp vertingų senųjų knygų – ir graždanka
Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos saugykloje saugoma keliolika vertingų XIX a. knygų, išspausdintų lietuviškos spaudos draudimo laiku (1864–1904 m.), tarp jų – vienintelis graždankos egzempliorius, taip pat mokslininko vienuolio Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos parašyta knyga „Pakratimas saužinės“. Apie retų knygų vertę, istorines jų sukūrimo aplinkybes ir kelią į mūsų biblioteką papasakojo Kraštotyros ir informacijos skyriaus vedėja Laima Jonauskaitė. Šiandien skaitoma lyg egzotika L. Jonauskaitė džiaugėsi, kad dar šiemet senųjų spaudinių lentyną papildė kelios skaitytojų padovanotos knygos: dvi jų vasarą atnešė savo giminės šaknų Kretingoje ieškanti Olena Rudomiotkina, atvykusi iš Chersono Ukrainoje. Ji padovanojo dvi savo giminaitės vienuolės Onos Petreikytės nuo Kartenos išsaugotas ir jos motinai perduotas religinio turinio knygas, išspausdintas 1857 m. ir 1865 m., viena jų – graždanka. Graždanka (rusiškai – graždanskij šrift, pasaulietinis šriftas) – tai rusiškais rašmenimis užrašytas lietuviškas tekstas. Šiandieną atrodantis egzotiškai, skaitomas įdomiai, bet ir sunkiai. Gal dėl to, svarstė L. Jonauskaitė, jos nebuvo populiarios, o, kita vertus, lietuviai ir lenkai puoselėjo tautiškumą ir tai, kas rusiška, kas primesta, nebuvo priimtina. Mūsų krašte graždanka gyvavo 40 metų. L. Jonauskaitė priminė, kad, caro Petro I iniciatyva, 1708 m. graždanka buvo pradėta naudoti Rusijoje pasaulietinio turinio knygoms spausdinti, bet Lietuvoje, carinei Rusijai uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis, visoms knygoms – tiek religinio, tiek ir pasaulietinio turinio. O. Rudomiotkinos dovanotoji graždanka perteikia atskiroms savaitės dienoms parašytas Evangelijas. „Tokių knygų teturi vos viena kita šalies biblioteka, nes jų išlikę mažai todėl, kad po 1940-ųjų sovietai visas religinio turinio knygas pašalino iš bibliotekų, jos išsaugotos tik Kauno ir Vilniaus bibliotekų specialiuosiuose fonduose. Jeigu dabar bibliotekos turi graždanka spausdintų leidinių, tai jie yra žmonių išsaugoti ir dovanoti arba nupirkti“, – akcentavo L. Jonauskaitė.
PRAEITIS KALBA ATEIČIAI |
|
|
Džiaugsmingai sutikę Lietuvos nepriklausomybę, Aldona ir Eugenijus Valatkos visada buvo aktyvūs tremtinių bendruomenės nariai.
|
Visos tremtinių šeimų istorijos labai panašios. Tačiau būdamos vienodai skausmingos jos sudėlioja didžiulį lietuvių tautos likimo paveikslą, kurio jokiais būdais jau nebeištrinsi iš istorinio Lietuvos atminimo. Kretingiškis tremtinys 77-erių Eugenijus Valatka šiandien jau suaugusio žmogaus vertinimu sakė esąs įsitikinęs: trėmė, nes okupacinei sovietų valdžiai reikėjo darbščių ūkininkų užgyvento turto. „O kaip kitaip būtų tvėręsi kolūkiai?“ – retoriškai klausė jis.
E. Valatka paties trėmimo nelabai ir atsimena. „Gyvuliniame vagone man tada sukako „garbingas“ jubiliejus – treji metai“, – šmaikštavo jis, neslėpdamas, kad vis dėlto viena detalė – vagono grindyse išpjauta skylė gamtiniams reikalams atlikti – vaiko atminty išliko.
Ištrėmė dvi gimines
Valatkų šeimos iš Užpelkių istorija glaudžiai persipynė su Navickų giminės, į kurią suėjo trys Valatkos ir trys Navickai: mat du Valatkos vedė Navickaites, o vienas Navickas – Valatkaitę, ir, kai 1948 m. gegužės 22 dieną trėmė Valatkas, tremties neišvengė ir Navickai.
Eugenijaus tėvas Pranas Valatka (gim. 1914 m.) ir motina Petronėlė Navickaitė Valatkienė (gim. 1917 m.) ūkininkavo Užpelkiuose, turėjo 12 ha žemės, nors visa žemė buvo forminta senosios Barboros Valatkienės, našle likusios 1926-aisiais, vardu – kai vienas sūnų vesdavo, gaudavo savo dalį. „Tokias gavo ir mano tėvo broliai Steponas, Kazys, Jurgis. Kai dabar galvoji, buvo lyg ir mažažemiai, bet kadangi visa žemė priklausė močiutei, matyt, niekas ir nebesigilino, juolab kad ir turėdami 12 ha žmonės gebėdavo prakusti – mano tėvas turėjo kuliamąją, gyvulių, tvarkingus namus. Be abejo, kad visa tai knietėjo perimti kolūkiui“, – pasvarstė E. Valatka. Be jo, ištrėmė 7-erių seserį Jeronimą, 5-erių Praną, o mažiausiąją 8 mėnesių mergytę Zitą motinai pavyko perduoti giminaitei Onai Žilienei, kuri ją ir užaugino. Paskui, jau būdama 14-os metų sesuo į Sibirą atvažiavo pasimatyti su šeima...
Sibire Eugenijaus tėvams dar gimė mergaitė Regina, kuri mirė būdama 9 mėnesių. Tai nebuvo vienintelė netektis – 1964-aisiais motinos akyse Chuitūno upėje nuskendo brolis Pranas. „Motina žiūrėdama pro langą akimis lydėjo sūnų iki upės. Jis sirgo epilepsija – ko gero, ištiko priepuolis, o kol pašaukė pagalbą, buvo per vėlu“, – jautriai kalbėjo E. Valatka, apgailestaudamas, kad atšiauri Sibiro gamta atėmė net ir artimųjų kapus: patvinus Irkuto upei, vanduo išplovė kapines, jeigu vieną kitą išplautą karstą ir sugavo žmonės, visus palaidojo į bendrą kapą. „Kai atsirado galimybė iš Irkutsko pervežti artimųjų palaikus, mes iš esmės neturėjome, ko beperlaidoti. Taip ir liko ten brolis, sesuo, bočius Navickas...“, – vardino Eugenijus.
|
|
K. Kontrimas šią savo nuotrauką, skirtą jų bendro darbo Kretingos vartotojų bendrovėje prisiminimui, 1942 m. balandžio 4 dieną savo ranka užrašė Akvelinai Šikšniauskaitei-Pliuškienei.
|
1952 m. spalio 30 d. Smeltės kaime, netoli Grūšlaukės, žuvęs Kardo rinktinės vadas Kazimieras Kontrimas-Montė (1913–1952), kaip ir visi pokario rezistentai, turėjo ir kitokį gyvenimą, kuris išliko jo amžininkų ir giminių prisiminimuose, senose nuotraukose. K. Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kniežų kaime, Barboros ir Jono Kontrimų šeimoje, kurios gražiai tvarkoma sodyba stovėjo kelio Grūšlaukė–Vaineikiai kairėje pusėje. Gausioje šeimoje augo 16 vaikų: 6 sūnūs ir 10 dukterų. Ji valdė 29 ha žemės, tėvai stengėsi, kad jų vaikai gautų vienokį ar kitokį išsilavinimą, ugdė juos tėvynės meilės ir tautiškumo dvasia.
K. Kontrimas, baigęs Grūšlaukės pradžios mokyklą, mokslus tęsė Skuodo gimnazijoje, kur baigė 4 gimnazijos klases. Vėliau jis įstojo į Plinkšių žemės ūkio mokyklą, kurią 1934 m. rudenį Plinkšių dvaro rūmuose, netoli Mažeikių, įsteigė juos įsigijusi Lietuvos žemės ūkio ministerija. Po jos baigimo atlikęs karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, jis į tėvų sodybą ūkininkauti negrįžo – pradėjo dirbti Kretingos vartotojų bendrovėje, kuriai nuo 1923 m. vadovavęs gabus ir energingas vadovas, Lietuvos kariuomenės savanoris Juozas Pabrėža (1884–1944) stengėsi suburti jaunų, išsilavinusių darbuotojų kolektyvą, sugebėjusį sėkmingai dirbti sudėtingomis rinkos sąlygomis. Jo artimas bičiulis ir bendradarbis karys savanoris Stasys Piktuižis (1896–1945), bendrovėje pradėjęs dirbti nuo 1924 m. ir 1930 m. tapęs bendrovės parduotuvės Kretingoje vedėju, buvo gimęs Dirgalio kaime netoli Grūšlaukės, todėl netoliese gyvenusią Kontrimų šeimą jis pažinojo ir jauną, išsilavinusį, patriotiškai nusiteikusį Kazimierą rekomendavo bendrovės vadovui. Kretingos vartotojų bendrovė XX a. 4-ą deš. tapo didžiausiu Žemaitijos kooperatyvu, iš ūkininkų supirkinėjusiu žemės ūkio produkciją, ją realizavusiu kitiems prekybininkams, o taip pat parduodavusiu savo parduotuvėse ne tik Kretingoje, bet ir Darbėnuose, Salantuose, Jokūbave, Kartenoje ir Budriuose. 1931 m. Rotušės aikštės ir Vytauto g. kampe buvo pastatytas naujas 3-jų aukštų pastatas su prekybos salėmis, sandėliais, administracinėmis ir gyvenamosiomis patalpomis bendrovės darbuotojams.
