Pajūrio naujienos
Help
2017 Balandis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną7°C debesuotumas 12 %
Naktį-2°C debesuotumas 68 %
Apklausa

Ar einate į Kretingos turgų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Į dvarą sugrįžo Tiškevičių asmeniniai daiktai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-02-17

Kretingos muziejaus ekspozicija neužilgo pasipildys 19 itin vertingų asmeninių grafų Tiškevičių daiktų, kuriuos už 27 tūkst. eurų jie nupirko iš privataus asmens. Tai – sidabro kryželiai, indai bei stalo įrankiai, raktų ryšulys, lagaminai, vaistinėlė. Tačiau pačiu vertingiausiu tarp jų muziejininkai laiko grafienės Sofijos dienoraštį.


Sprendžia, kaip Palangoje bus įamžintas Stasys Povilaitis

  • Viktorija PUIDOKĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-02-17
Praėjusią savaitę maestro Stasio Povilaičio įamžinimui pasiūlytus projektus Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje galėjo įvertinti ir palangiškiai. Kalbinti žmonės neslėpė, jog artisto kelią atspindinčiose idėjose labiausiai pasigedo S. Povilaičio žmogiškosios asmenybės pusės atspindėjimo.

Kad laukia idėjų maestro atminimui įamžinti, Palangos miesto savivaldybė paskelbė pernai rugpjūtį, tačiau spalį nusprendė konkurso terminą pratęsti dar trims mėnesiams, mat iki tol pateikti ir vertinti šeši konkurso sąlygose numatytus reikalavimus atitikę projektai komisijos neįtikino – suabejota, ar konkurso dalyviai turėjo pakankamai laiko parengti idėjos projektus. Antrajame konkurso etape projektų sulaukta jau kur kas daugiau – jame dalyvauja penkios pirmajame konkurso etape pasiūlytos idėjos ir penkiolika naujų.

Pasėdėti ausyje ar pabūti kūrėju

Anot konkurso koordinatorės, Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės Kristinos Litvinienės, bene daugiausia diskusijų visuomenėje sukėlė projektas „Pabūkim laimingi“, kuriame Lietuvos estrados legendos S. Povilaičio atminimo įamžinimui siūloma įrengti bronzinę skulptūrą-suolelį. Palangos miesto bibliotekoje visus projektus galėję apžiūrėti palangiškiai ir miesto svečiai stebėjosi šio projekto autorių pasirinktu simboliu – ausimis, kurios kai kuriais rakursais primena besisukančios žmonių figūras, susikibusias šokiui. Pagal sumanymą, viena iš ausų skulptūrinėje kompozicijoje turėtų kuo tiksliau atkartoti maestro ausies formą, o pats sumanymas, kurio išpildymą projekto autoriai mato Meilės alėjoje, jo sumanytojų nuomone, yra būtent toks, koks buvo ir pats S. Povilaitis – originalus, šmaikštus ir elegantiškas.

„Anot projekto autorių, lankytojai, jaukiai įsitaisę „ausyse“, jų centre ras ir QR kodą-nuorodą. Jį nuskaitę savo išmaniuoju įrenginiu, pateks tiesiai į S. Povilaičio dainų archyvą“, – projektą, kurio vertė 85 tūkst. eurų, komentavo K. Litvinienė.

Kito originalaus projekto „Maestro Stasys“ sumanytojai siūlo interaktyvią skulptūrinę kompoziciją, fiksuojančią studijoje besimezgančios draugystės etapą, kurį išgyvena pats jos autorius. Kompozicijos elementai – stovas, portretas, radijo imtuvas, patogus krėslas ir stalas.

Palangiškiams ar miesto svečiams siūloma S. Povilaitį patirti pabūnant kartu kūrybinėje pauzėje tarp muzikos ir dailės: užsukti, prisėsti ant fotelio ir paieškoti individualaus santykio su maestro. Projekto vertė – 30 tūkst. eurų.


Ana Frank mokykloje Amsterdame 1940.

Vokietijos žydų mergaitė Ana Frank (1929–1945), kurios dienoraštį skaitė daugybė žmonių visame pasaulyje, – viena iš 6 milijonų žydų – nacizmo aukų, o jos dienoraštis, išverstas į 70 pasaulio kalbų, – iškalbingas Holokausto liudijimas, tapęs vienu skaitomiausių to laikotarpio dokumentų.

A. Frank, gyvenusi Vokietijoje, kartu su savo šeima, 1933 metais Adolfo Hitlerio vadovaujamiems naciams atėjus į valdžią, pasitraukė į Olandiją. O 1940 metais Vokietijai ją okupavus ir iškilus grėsmei būti suimtiems ir išvežtiems į mirties stovyklą, 1942 metais Frankų šeima pasislėpė Amsterdamo mieste, slėptuvėje, įrengtoje viename iš namų, kur buvo įsikūrusi šeimos galvos Oto Franko prekybos įmonė. Ana slėptuvėje daugiau negu 2 metus rašė dienoraštį, kol 1944 metų rugpjūtį slėptuvė buvo surasta ir visi jos gyventojai išvežti į koncentracijos stovyklas. Ten išgyventi pavyko tik O. Frankui, kai jo žmona ir dvi dukros 1945 metais mirė nuo bado ir ligų. Šiandien Amsterdame įsikūręs A. Frank muziejus yra vienas žinomiausių ir lankomiausių visoje Olandijoje.

Lietuva turi savo dar neatrastą A. Frank – Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę darbėniškę Esterą Kverelytę, taip pat rašiusią ir po savo žūties palikusią nebaigtą dienoraštį. Tik skirtingai nuo A. Frank, jai likimas leido jį rašyti tik kelis nacių okupacijos mėnesius. Kas ji, E. Kverelytė – svajinga poetiškos sielos mergaitė, kurios vienintelė kaltė buvo tai, kad į šį pasaulį ji atėjo žydų šeimoje. Darbėnai – vienas iš daugelio nedidelių Lietuvos miestelių, kuriuose nuo seno gyvenę žydai sudarė nemažą gyventojų dalį. Čia 1924 ar 1925 metais Batios (1904–1941) ir Jošua (1898–1941) Kverelių šeimoje ir gimė jų pirmagimė dukra, pavadinta Esteros vardu. Jos tėvai vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę, buvo vieni iš turtingesnių Darbėnų miestelio žydų. Estera, baigusi Darbėnų pradžios mokyklą, toliau mokslo siekė Kretingoje, kur 1939 metų rudenį nacistinei Vokietijai nuo Lietuvos atplėšus Klaipėdos kraštą, Šv. Antano rūmuose atvėrė duris Pranciškonų gimnazijos mergaičių I, II ir III klasės, kuriose mokėsi apie 100 iš Klaipėdos krašto pasitraukusiųjų bei Kretingos ir jos apylinkių mergaičių.


Paauglystės pomėgį pavertė profesija

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-01-20

Kretingiškis 31-erių Andrius Kaubrys kelerius metus praleido užsienyje – Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Pastarojoje šalyje išmoko kurti kompiuterines architektūros vizualizacijas ir, grįžęs į Lietuvą, savarankiškai ėmėsi šio verslo.


Knygoje – apie kretingiškius, kovojusius už Lietuvą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-01-20

Prieš Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas visuomenei pristatys naujai išleistą savo knygą „Kretingiškiai kovose dėl Lietuvos valstybingumo“. Medžiagą knygai, kurioje apžvelgiamas kretingiškių laisvės kelias ir indėlis į Nepriklausomybę, 56-erių muziejininkas rinko kone du dešimtmečius.


Kolekcionuoja ginklus – neria į istorijos gelmes

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-01-20
Laikydamas 1864 m. Anglijoje pagamintą šautuvą, kolekcininkas Alvydas Kačinauskis juokėsi, kad ginkluotis žmonija pradėjo nuo Adomo ir Ievos laikų, kai užgimė neapykanta, – kuokos ir vėzdai šalto ginklo užuomazgos.

Nacionalinės senovinių ginklų kolekcininkų asociacijos įkūrėjas ir jos vadovas 56-erių palangiškis Alvydas Kačinauskis jau keturis dešimtmečius domisi įvairių šalių bei epochų šaltaisiais ginklais – kardais ir durklais. O išvien ir jų istorija – kokioje šalyje pagamintas, kam priklausė, kokios buvo įvairių laikmečių karybos tendencijos.

Kardas mena Bonaparto laikus

Kilnodamas įsigytus kardus bei durklus, A. Kačinauskis galėjo apie kiekvieną iš jų žerti žinias lyg iš gausybės rago. Trečiojo reicho paradinis policininko ilgasis durklas. Vermachto karininko vardinis ginklas, su tokiais pat inicialais ant makšties. Paradinis I pasaulinio karo vokiečių karininko kardas su paauksuota rankena – liūto galva. 1900-aisiais pagamintas šveicarų kardas, puoštas raudonu kutu.

Dauguma palangiškio sukauptų ginklų datuojami XIX a. pabaiga – XX a. pradžia, – jie buvo naudoti Europoje. Į kolekciją pakliuvo ir argentinietiškas, bet pagamintas Vokietijoje. Mat, pašnekovo žodžiais, stambiausia Europoje ginklų gamintoja ir buvo Vokietija, o šaunamųjų ginklų – Belgija ir Čekija.

Patys brangiausi tarp ES šalių kolekcininkų, tvirtino pašnekovas, yra prūsiški, Napoleono Bonaparto laikų bei carinės Rusijos laikotarpio ginklai. „Prūsai mėgo kariauti ir ginklus gamino milijonais. Sukurti modeliai buvo slepiami, jų teisės – saugomos. Tai buvo ištisas mokslas, nes ginklų paskirtis – skirtinga: tiksliai apskaičiuota mušamoji, duriamoji, kertamoji jėga“, – pasakojo kolekcininkas. „Kai kurie šautuvų durklai po I pasaulinio karo buvo pripažinti antihumaniškais, nes jais išdraskytos žaizdos negydavo“, – vartydamas šveicarišką keturbriaunį durklą, patikino palangiškis.

Išskirtinis A. Kačinauskio kolekcijoje yra Bonaparto laikus menantis kardas, pagamintas 1882 m. „Napoleonui pralaimėjus, rusai paėmė daug trofėjų ir nukopijavo. Dar yra to paties modelio švediškos ir norvegiškos kopijos. Ir jeigu kolekcininkas turi jas visas, jo kolekcija yra labai vertinama“, – atviravo pašnekovas.


„Žygiuojantis lapinas“ iš Salantų įveikė Himalajus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2016-12-23

Salantiškį 43-jų Mindaugą Ivanauską daugelis pažįsta kaip mini zoologijos sodo savo tėvų sodyboje įkūrėją. Tačiau gyvūnų mylėtojas dega ne mažesne aistra kalnams, – dar sovietmečiu, jis tikino, išmaišęs Kaukazą, Tian Šanį, Pamyrą, vėliau – Alpes, Tatrus, Norvegijos kalnagūbrius, neseniai jis grįžo iš legendinių Himalajų, o vasarį ketina šturmuoti Užpoliarę Suomijoje.


Gobelenų pavydėtų Valdovų rūmai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2016-12-23

Šį rugsėjį Kretingos muziejus sulaukė itin vertingos dovanos – dviejų senovinių gobelenų. Jau vien pamačiusi nuotraukas Vilniaus dailės akademijos dailės istorikė, garsiausia šalies senosios tekstilės ekspertė, profesorė Ieva Kuizinienė atpažino braižą ir spėjo, jog gobelenai galėjo būti sukurti XVI a. olandų dailininko Bernardo van Orlėjaus, dirbusio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare.


Juozo Statkevičiaus kolekcijoje – su močiutės juostomis

  • Viktorija PUIDOKĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2016-12-23

Įvairiausiais atgarsiais apipinta naujausia Juozo Statkevičiaus kolekcija, susiejusi tautinį paveldą ir šiuolaikišką požiūrį į rūbą, tapo ypatinga palangiškių Žulkų šeimai – pasipuošęs savo močiutės, tautodailininkės Teresės Žulkienės, austa juosta podiumu žengė jos anūkas, 27-erių anglų kalbos mokytojas Justas Žulkus.


Į Naujuosius įžengė pro istorines duris

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2016-12-23

Šiandien, kartu su prieššventiniu „Pajūrio naujienų“ numeriu, skaitytojai gauna dovanų tradicinį laikraščio kalendorių. Nesikeičia ir tradicija kalendoriaus herojais pakviesti tuos krašto žmones, kurie savo darbu, visuomenine veikla kuria jo gerovę.

Taigi 2017-ųjų „Pajūrio naujienų“ kalendoriaus veidą kūrė: Kretingos katalikų parapijos klebonas Antanas Blužas, pedagogas rajono tarybos narys Vilius Adomaitis, Kūlupėnų bendruomenės pirmininkė Jūratė Mačernienė, verslininkas uždarosios akcinės bendrovės „Terekas“ įkūrėjas ir vadovas Juozas Maksvytis, pedagogė Kretingos meno mokyklos akordeono mokytoja Kretingos r. kultūros centro Rūdaičių skyriaus meno vadovė Sigita Šimkutė bei jos auklėtiniai Rugilė Staponkutė ir Ovidijus Miežetis, akcinės bendrovės Lietuvos paštas Salantų skyriaus laiškanešė Leliūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Ingrida Velykienė bei Kretingos ligoninės vyriausioji gydytoja Ilona Volskienė. Visi jie į Naujuosius įžengė pro unikalias Kretingos katalikų bažnyčios duris, menančias 400 metų bažnyčios bei krašto istoriją. Simboliška, jog šios durys atsivėrė pranciškonų brolijos atsiradimo Kretingoje 400 metų jubiliejaus išvakarėse.

Tradiciškai kalendoriaus herojų „Pajūrio naujienos“ paklausė, kokie jiems buvo šie, 2016-ieji, metai ir ko jie norėtų palinkėti mūsų laikraščio skaitytojams.

Antanas BLUŽAS: „Popiežiaus Pranciškaus paskelbtieji Gailestingumo metai buvo išskirtiniai savo renginių gausa visos Lietuvos mastu. Juose dalyvavo ir mūsų parapijos žmonės, jaunimas, ir šie įvykiai susiję su giliais įspūdžiais bei gerais atsiminimais. Su parapijiečiais šiemet vykome ir į Šventąją žemę, su jaunimu dalyvavome Pasaulio jaunimo dienose Krokuvoje, o metų pradžioje įvykusi brolių pranciškonų kapitula įnešė pasikeitimų – vieni broliai išvyko iš parapijos, kiti – atvyko, o man buvo patikėta dar trejus metus būti klebonu. Metai buvo labai intensyvūs, nes didelį tempą diktuoja ir kasdienė veikla, susijusi su parapijos reikalais.

Kai tarnauji žmonėms, kunigui iškyla pavojus – kad pats neliktum be dvasinio gyvenimo. Jo semiuosi per maldą ir per bendrystę su žmonėmis – mane atgaivina bendruomeniškumas, man Dievo meilė pasireiškia per žmonių meilę. Mano palinkėjimas Kretingos krašto žmonėms būtų laibai konkretus – kad jie atsivertų naujiems dalykams, kad jie negyventų pagal principą „kaip radome, taip ir paliksime“. Labai norėtųsi, kad visi atsivertų toms dovanoms, kurias jiems parengė Dievas“.







chat
Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas