Pajūrio naujienos
Help
2018 Birželis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se3101724
Orų prognozė
Dieną15°C debesuotumas 12 %
Naktį12°C debesuotumas 12 %
Apklausa

Ar rajono valdžia turėtų pasirūpinti vaikų vasaros poilsiu?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Veržbolauskų šeima apie 1936-uosius. Klaipėda

Sofija (1898–1972 m.) ir Pranas (1888–1969 m.) Kasperaičiai – tylieji Imbarės kaimo didvyriai, kuriems už jų herojišką veiklą nacistinės okupacijos 1941–1944 metais, gelbstint nuo genocido salantiškius Basią Abelmanaitę ir Rapolą Veržbolauską, 1991 m. suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai, jų pavardės iškaltos Jeruzalėje ant Teisingumo sienos, jų garbei Teisuolių alėjoje pasodintas medis, o Lietuvos valstybė šalies Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 2002 m. apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties).

Kas jis, Rapolas Veržbolauskas, ir kodėl jį reikėjo gelbėti?

R. Veržbolauskas gimė 1895 m. Naumiesčio miestelyje, įsikūrusiame Rytų Prūsijos pasienyje, Šešupės ir Širvintos upių santakoje. Carinės Rusijos pasienio miestelis oficialiai tuo metu vadinosi Vladislavovu, nors tarp vietinių gyventojų ir jų kaimynų vokiečių šis pavadinimas neprigijo. Iš savo tėvo paveldėjęs gana retą pavardę, kuri kildinama iš kaimyninio miestelio Virbalio, kurį lenkai ir rusai vadino „Veržbolovo“, pavadinimo. Vietinių žydų trijų vaikų šeimoje gimęs Rapolas čia išėjo pradinius ir vidurinius mokslus. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip visateisis carinės Rusijos gyventojas, buvo įtrauktas į jos kariuomenės materialinio aprūpinimo tarnybos gretas, vykstant karo veiksmams Rytų Prūsijoje arkliais kinkytais vežimais vežiojo maisto produktus ir amuniciją. 1915 m., Rusijos kariuomenei traukiantis į šalies gilumą, ten atsidūrė ir jis. 1918 metų vasarą į jau atsikūrusią Lietuvos valstybę kartu su kitais į Rusijos gilumą pasitraukusiais lietuviais grįžęs R. Veržbolauskas apsigyveno gimtajame Naumiestyje. Čia 1919 m. vasarą, normalizuojantis šalies gyvenimui ir kuriantis nepriklausomos Lietuvos valstybinėms tarnyboms, prie sienos su Vokietijos Rytų Prūsijos provincija buvo įsteigta viena pirmųjų muitinių, taip pat pasienio apsaugos tarnyba. Pagyvėjus prekybai tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos, atsirado verslių žmonių, kurie, gerai mokėdami vokiškai, ten gabeno maisto produktus, į Lietuvą atveždami pramoninių, tada vadintų kolonialiomis, prekių. Vienas jų buvo R. Veržbolauskas, kuriam šis verslas sekėsi gerai, atsirado ir pagalbininkų, buvo nupirktas ir lengvasis automobilis. Praturtėjęs, pakankamai išsilavinęs, keliomis užsienio kalbomis kalbantis R. Veržbolauskas tapo miestelio inteligentijos dalimi, dalyvavo jo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Jis kaip rangovas laimėjo ir naujos miestelio, kuriame 1923 m. gyveno 3 tūkst. 67 žmonės, iš jų 58,39 proc. lietuvių ir 32,31 proc. žydų, mokyklos statybos konkursą.



Lenkijos prezidentų šaknys – Žemaitijoje

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-04-20
Kretingiškis Juozas Pelionis atsekė garsių Lenkijos žmonių sąsajas su mūsų kraštu.

Susipažinęs su Kretingos katalikų bažnyčios ir vienuolyno įkūrėjo didiko Jono Karolio Chodkevičiaus gyvenimu Lenkijoje ir Ukrainoje, kretingiškis Juozas Pelionis taip pat atsekė daugybę lietuvių ir kaimyninių tautų istorijos sąsajų. Jį itin sudomino ir tai, kad dviejų garsių Lenkijos prezidentų Gabrieliaus Narutavičiaus ir Bronislavo Komorovskio kilmės šaknys siekia Žemaitiją.

Du broliai – didžiavyriai

J. Pelionio teigimu, Alsėdžiuose, Plungės r., gimė pirmasis atgimusios Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius ir jo brolis Stanislovas, kuris buvo 1918-ųjų vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, o, kai kurių istorikų manymu, – ir šio dokumento teksto autorius.

„Aplankiau Stanislovo Narutavičiaus kapą Alsėdžiuose: jis – itin kuklus, niekuo neišsiskiriantis. Pagal specialybę teisininkas, 1932 m. jis nusišovė Kaune. O inžinierius Gabrielius Narutavičius 1922-ųjų gruodį krito nuo žudiko kulkos, išbuvęs Lenkijos prezidentu vos kelias dienas, ir buvo garbingai palaidotas Varšuvos Šv. Jono katedros kriptoje“, – apie garsius brolius žemaičius bajorus ir jų likimus pasakojo J. Pelionis.

Abu broliai Narutavičiai augo Brėvikių ir Renavo dvare, prie Mažeikių. Jų mokytojas buvo garsus švietėjas Laurynas Ivinskis, tad jiedu anksti susidomėjo lietuvių tautosaka, platino lietuviškas knygas, dalyvavo visuomeniniame Lietuvos gyvenime.

Išvažiavęs gydytis į Šveicariją, G. Narutavičius baigė Ciuricho valstybinį institutą ir tapo žymiausiu šios šalies hidroelektrinių statybų vadovu, Šveicarijos elektrifikacijos pradininku ir jos ekspertu Europoje. Užmezgęs ryšius su lenkų atgimimo judėjimo atstovais, persiėmė maršalo Juzefo Pilsudskio idėjomis.

G. Narutavičių ir J. Pilsudskį siejo ne vien draugystė, bet ir giminingas ryšys: manoma, kad Stanislovo Narutavičiaus žmona buvo J. Pilsudskio pusseserė. Beje, J. Pilsudskio šaknys – taip pat Žemaitijoje: 3 iš 4 jo senelių kilę iš Žemaitijos, motina Marija Pilsudska-Bilevičiūtė užaugo Adomavo dvare, Šilalės r., o tėvas, taip pat Juzefas, Repšių dvare, Mažeikių r.


Palangos kurorto muziejaus ekspoziciją papuošęs atvirukas su Marijos Tiškevičiūtės parašu.

Palangos kurorto muziejui paskelbus įdomiausio eksponato konkursą „Palanga: istorijos atspindžiai“, tarp jų pateko ir autentiškas palangiškio fotografo Igno Stropaus 1927 m. išleistas atvirukas, kurio antrojoje pusėje – lenkų kalba grafaitės Marijos Tiškevičiūtės rašytas tekstas ir parašas. Šį eksponatą muziejui pateikė kretingiškė fotografė atvirukų kolekcionierė Rita Nagienė.

Muziejus, įvertinęs krašto praeitimi besidominčių žmonių pastangas praturtinti Palangos kurorto muziejaus erdves, už Marijos Tiškevičiūtės atviruką R. Nagienei skyrė trečią vietą. Palangiškės Jolantos Liutikienės batsiuvio įrankių kolekcija įvertinta antrąja vieta, pirmąja – vilniečio Dainiaus Raupelio išsaugotas Palangoje dirbusios pirmosios Lietuvoje moters fotografės Paulinos Mongirdaitės pirmasis Palangos vaizdų albumas.

Kad atvirukas su Palangos bažnyčios vaizdu yra tikrai pasirašytas grafaitės Marijos Tiškevičiūtės, įvertino Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, o muziejaus Archeologijos-istorijos skyriaus vedėja Jolanta Klietkutė išvertė grafaitės poniai Edmanovai rašytą laiškelį, kuriame išreiškiamas rūpestis ponios sveikata ir tuo, kad grafaitės nepasiekia iš jos jokia žinia. Dalies teksto įskaityti nepavyko.

R. Nagienė atvirukus, senas fotografijas kolekcionuoja nuo 2006 m. ir turi jų sukaupusi apie 3 tūkst. Tačiau pomėgis kolekcionuoti atėjęs iš seniau – dar iš paauglystės, kai su drauge tėvų skirtus pinigus pietums išleisdavo Kretingos pašte – į automatą sumetus kapeikų, buvo galima gauti naujų atvirukų. „Nesvarbu, kad jų niekam neparašydavome. Tiesiog buvo malonu liesti, turėti naują atviruką“, – prisiminė pašnekovė.

Kolekcijoje – atvirukai nuo praėjusio amžiaus 2-ojo dešimtmečio, I pasaulinio karo, tarpukario, II pasaulinio karo, pokario, nedidelė dalis – sovietinio laikotarpio atvirukai, išleisti įvairiomis progomis. „Sovietinio laikotarpio atvirukai turi mažesnę išliekamąją vertę, kadangi jų būdavo leidžiami dideli tiražai. Bet kadangi žmonės juos masiškai meta lauk, degina tuos atvirukus, ką gali žinoti, gal ateis laikas, ir jie įgis kitą vertę“, – pasvarstė R. Nagienė.


Budriškiai nusilenks broliams Mongirdams

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-04-20
Vieną Nausodžio gatvių pavadinę Vlado Mongirdo, šį pavasarį bendruomenės žmonės ir paminklu įamžins Lietuvai nusipelniusių šviesuolių Mongirdų atminimą. Nuotr. – vienas bendruomenės aktyvistų Vaidas Puidokas.

Budrių kaimo bendruomenė gegužės 5 dieną Mišučių kaimo prieigose atidengs paminklą iš čia kilusiems bajorams, lietuvių tautinio atgimimo veikėjams broliams Mongirdams: gydytojui, Lietuvos kariuomenės kūrėjui savanoriui Vladui ir teisininkui Sibiro kankiniui Vytautui.

Ieško bajorų šeimos palikuonių

Budrių bendruomenės pirmininkė Janina Lukauskienė sakė, jog paminklui lėšų skyrė Kretingos rajono savivaldybė, Lietuvos valstybės 100-mečio proga siekdama įamžinti jos kūrėjų kraštiečių atminimą. Akmenį paminklui iš savo laukų skyrė ūkininkas Audrius Lukauskas, o paminklą iškalė budriškis skulptorius Juozas Paulauskas.

„Norėtume pasikviesti Mongirdų giminaičių, – ieškome jų kontaktų. Buvusiame Mongirdų giminės Mišučių dvaro ūkiniame pastate dar gyveno Jadvyga Kuprelienė, bet senieji statiniai jau nugriauti, nebeliko ir Mongirdų tėviškės pėdsakų. Niekas iš senųjų bendruomenės žmonių nebeprisimena bajorų Mongirdų palikuonių, nes vedęs Vladas Mongirdas apsigyveno Aukštadvaryje ir jo ryšys su tėviške susilpnėjo, o Vytautą 1941 m. birželio 14-ąją suėmė Lukauskių dvare prie Budrių ir ištrėmė į lagerį, kur mirė išsekintas bado ir ligų“, – kalbėjo J. Lukauskienė.

Kretingos muziejaus istorikė Jolanta Klietkutė „Pajūrio naujienoms“ pateikė žinių, jog Aukštadvaryje gyvena Vlado Mongirdo proanūkis Viktoras su žmona Gražina. „Gražina Mongirdienė labai noriai atsiliepia į kvietimus, susijusius su giminės atminimo įamžinimu“, – patikino muziejininkė. Jos žiniomis, brolių Mongirdų giminaičių taip pat esama ir Panevėžyje.



Juozas Gedgaudas (centre) su talkininkais ir svečiais restauruojant Kretingos bažnyčią 1937 m. Antras iš kairės stovi bažnyčios klebonas Leonas Jocas, ketvirtas iš dešinės – Butkų Juzė.

Kretingoje 1933 m. Lietuvos pranciškonams įsteigus Pranciškonų ordino vyrų gimnaziją, jos vadovybė iš visos Lietuvos kvietėsi aukštos kvalifikacijos pedagogus, kurie, būdami katalikai, savo auklėtiniams turėjo diegti ne tik švietimo ir mokslo žinias, bet ir krikščioniškas vertybes. Vienas jų buvo žinomas Žemaitijos pedagogas Juozas Gedgaudas (1893–1949 m.).

J. Gedgaudas gimė 1893 m. rugsėjo 24 d. Kuliuose, dabartiniame Plungės r., gausioje 14 vaikų staliaus šeimoje. Vaikystėje patyrė vargą ir nepriteklius. Pradžios mokslus išėjo Plungėje, o baigė Liepojoje, kur, ieškodami darbo, buvo įsikūrę vyresnieji broliai ir seserys. 1905 m. jį į Peterburgą pasiėmė dvi vyresnės seserys, čia tarnavusios virėjomis. Jų išlaikomas ir remiamas įstojo į Šv. Kotrynos gimnaziją, kurią 1912 m. baigė aukso medaliu. Gabus, prie meno linkęs jaunuolis, tuo pat metu 1909–1912 m. mokėsi ir Peterburgo dekoratyvinio meno mokykloje, kurią baigęs įgijo pastatų dekoratoriaus kvalifikaciją. Kaip aukso medalininkas lengvai įstojo į Peterburgo medicinos akademiją, kurią, kaip pats rašė, už kelių mėnesių paliko „nepakeldamas darbo prie lavonų.“ Tuo metu nuo šiltinės mirus broliui Povilui, skaudžiai išgyvendamas jo netektį, 1912 m. lapkritį J. Gedgaudas nusprendė žengti dvasininko keliu ir buvo priimtas į Kauno kunigų seminarijos II kursą. Bet ir dvasininko kelias netapo jo gyvenimo profesija, nes 1915 m. balandžio mėn., būdamas penktame kurse, dėl pašaukimo stokos iš jos buvo atleistas. Nusprendęs žengti pedagogo keliu ir dirbti dėl savo krašto, kuriam labai reikėjo išsilavinusių žmonių, persikėlė į Šiaulius, kur kartu su keletu lietuvių 1915 m. rugsėjo mėn. pradėjo darbą jų įkurtoje lietuviškoje progimnazijoje, kurią okupacinė kaizerinės Vokietijos valdžia po metų uždarė. Pradėjęs dirbti Šiaulių burmistro įstaigoje, 1917 m. rugsėjo 18–22 d., kaip Šiaulių apygardos atstovas, dalyvavo Vilniaus konferencijoje, kuri numatė Lietuvos valstybės atkūrimą, steigiamojo Seimo sušaukimą bei įkūrė Lietuvos Tarybą. 1917 m. rudenį, vėl įsisteigus Šiaulių gimnazijai, čia pradėjo dirbti mokytoju, tais pačiais metais sukūrė šeimą su šiauliete Sofija Bielskyte (1893–1969 m.). 1918 m. vėl dirbo miesto valdyboje, kur 1919 m. rudenį buvo pakviestas steigti gimnaziją Plungėje, kuri buvo pavadinta „Saulės“ vardu. Jos direktoriumi išbuvo iki 1923 m., kai dėl nesutarimų su „Saulės“ draugijos skyriaus valdyba ją paliko ir tais pačiais metais pradėjo vadovauti Skuodo progimnazijai. Čia dirbo iki 1926 m. gruodžio mėn., kai išvyko į Joniškį ir iki pat 1936 m. tęsė pedagoginį darbą vietos progimnazijoje. 1936 m. vasarą pakviestas mokytojauti Kretingos pranciškonų gimnazijoje čia atvyko su šeima: žmona Sofija bei sūnumis Eugenijumi (gim. 1924 m.) ir Edmundu (gim. 1933 m.), kai vyresnieji vaikai Viktoras (gim. 1917 m.), Irena (gim. 1919 m.) ir Stefa (gim. 1920 m.) jau gyveno atskirai, mokėsi įvairiose šalies švietimo įstaigose.


„Žemaičių vyskupystei“ – 170 metų

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-03-16
Muziejui Nasrėnuose dovanotą knygą puošia paties vyskupo Motiejaus Valančiaus įrašas.

Dar nebūdamas vyskupu Motiejus Valančius prieš 170 metų, 1848-aisiais, parašė ir Juozapo Zavadskio spaustuvėje 1,5 tūkst. egzempliorių tiražu išleido dviejų dalių istorinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“. Dvitomis šio svarbaus krašto kultūrai leidinio saugomas ir Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrėnuose.

Muziejaus direktorės Violetos Čėsnienės teigimu, ši vyskupo knyga nepraranda aktualumo ir šiandien: ji parašyta ir išleista lietuviškai ir skirta tam tikrai bažnytinei teritorijai – Žemaičių vyskupijai – nagrinėti. „Lietuviškai parašytas mokslinis istorinis darbas daugiausia buvo skirtas besiformuojančiai lietuviškajai inteligentijai, o knygos tiražo skaičius parodo gan didelį apsišvietusių, lietuviškai skaitančių ir rašančių inteligentų skaičių“, – pastebėjo muziejaus direktorė.

„Žemaičių vyskupystės“ I tomą 2012 m. Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejui padovanojo mūsų kraštietė poetė Marija Meilė Kudarauskaitė. Iki tol muziejuje Nasrėnuose buvo eksponuojamas Kretingos muziejui priklausantis leidinio egzempliorius.

Poetės dovanotąją knygą puošia paties autoriaus 1864 m. lotynų ir lenkų kalbomis užrašyti žodžiai, leidžiantys pasidžiaugti kaligrafine vyskupo rašysena.

Pati poetė Marija Meilė Kudarauskaitė atsimena tokią knygos jų šeimoje atsiradimo istoriją: „1948 m. mūsų šeima gyveno Dusetose.


Ko Kretinga nežino apie miesto įkūrėjus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-03-16
Domėtis Chodkevičių giminės istorija Juozas Pelionis sakė pradėjęs dar studijų metais, kai į jo rankas pateko garsusis Motiejaus Valančiaus leidinys „Žemaičių vyskupystė“.

Krašto istorija besidomintis 61-erių Juozas Pelionis sukaupė itin gausiai žinių apie Kretingos miesto įkūrėją Joną Karolį Chodkevičių: prieš dešimtmetį jis dviračiu leidosi į piligriminę kelionę Chodkevičių giminės pėdsakais iki Ukrainos, po to įniko tyrinėti dokumentus apie šią garsiąją Lietuvos didikų šeimą.

Vadina mūsų Romeo ir Džuljeta

„Šiąnakt beveik nemiegojau: studijavau 1627 m. gotišku šriftu senąja lenkų kalba išspausdintą dominikonų dvasininko Fabijano Birkovskio pamokslą, pasakytą laidojant Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių“, – susitikimo pradžioje prasitarė J. Pelionis. Medžiagos, jis sakė, randąs Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos muziejų ir bibliotekų suskaitmenintuose archyvuose.

Kretingiškį ypač domina J. K. Chodkevičiaus ir jo pirmosios žmonos Sofijos Mieleckaitės asmenybės ir jų indėlis, kuriant Kretingos miestą, įtvirtinant jo gerovę, o taip pat – sutuoktinių tarpusavio santykiai. „Italų tauta turi savo Romeo ir Džiuljetą, o Kretingos miestui tokios įkvepiančios meilės liudininkai galėtų būti jo statytojai Jonas Karolis ir Sofija Chodkevičiai. Skaičiau jų laiškus: jie kupini meilės, švelnumo, yra netgi intymių užuominų. Jonas Karolis vadino savo žmoną Zosele, širdele, vienintele savo paguoda.

Susirašinėdavo jiedu lenkiškai, tačiau intarpuose būdavo užkoduoto teksto, nes Jonas Karolis prašydavo, kad konfidencialią informaciją žmona užrašytų tik jiedviem žinomu šriftu. Ir ligi šiol tie tekstai tebėra neiššifruoti“, – kalbėjo J. Pelionis.

Istorikų pastebėjimu, Sofija, kuri buvo Radvilos Juodojo anūkė, kaip ir dauguma to laikmečio didikių moterų, nebuvo labai raštinga, – ji darydavo daug gramatinių klaidų, o vyras užsimindavo, kad daugelio jo pavartotų lotyniškų posakių ji nesupras.

Kreipsis dėl Garbės pilietės vardo

Sofija buvo ne tik didžiojo Lietuvos etmono gyvenimo meilė, bet ir jo bendramintė: „Jiedu sykiu aptardavo statybų rėmimo, labdaros, vaikų auklėjimo klausimus. Ji dažnai lankydavosi vyro karo stovyklose, ligoninėse, kur buvo gydomi mūšiuose sužeisti kariai“, – tvirtino J. Pelionis.

O Kretingos miestui, įsitikinęs jis, Sofija nusipelnė netgi daugiau, negu pats Jonas Karolis, stačia galva paniręs į karo reikalus. „Sofija rūpinosi švietimu, labdara, ji įsteigė pirmąją miesto špitolę, kuri, manoma, stovėjo dabartinės vietoje. Abu buvo labai pamaldūs: etmonas kas šeštadienį eidavo išpažinties, o prieš kiekvieną mūšį būdavo aukojamos šv. Mišios. Dalį savo asmeninių pajamų jiedu kasmet skirdavo išlaikyti pačių Kretingoje įkurtą pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią. Jiedu taip pat įsteigė Kražių jėzuitų bažnyčią ir kolegiją“, – pasakojo J. Pelionis.

Pareigą tėvynei jiedu laikė būtinybe ir taip auklėjo sūnų Joną Jeronimą Krizostomą, kuris, beje, mirė labai jaunas, būdamas vos 14-kos. „Sofija rašė: sūnau, gerai mokykis, kad galėtum naudingai ir ištikimai tarnauti tėvynei. Kažin, ar daug motinų šiandien Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją taip kalbėjosi su savo vaikais“, – pasvarstė pašnekovas.

Todėl dėl S. Mieleckaitės-Chodkevičienės nuopelnų, jis sakė, ketinąs kreiptis į rajono tarybą, kad ši moteris, kaip ir jos vyras, būtų įtraukta į Kretingos rajono Garbės piliečių sąrašą.


Atgimę pirmieji, šiandien nebeskamba

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-02-16
Statytojų brigada prie pačių nulietų varpų: antras iš kairės – A. Stonys, ketvirtas – P. Šoblinskas, viduryje – klebonas B. Burneikis.

Kretingiškį 73-jų Povilą Šoblinską galėtume vadinti paskutiniuoju Kretingos bažnyčios varpų liejiku-mohikanu: jis mano belikęs vienintelis iš tos komandos, kuri kone prieš keturis dešimtmečius, vadovaujama klebono Broniaus Burneikio, Kadagynės kaime įsirengė fabriką ir vienintelė Sovietų Sąjungoje ryžosi lieti varpus Lietuvos bažnyčioms.

Tačiau P. Šoblinskas apgailestauja, kad Kretingos bažnyčios varpai, kurie tarsi laisvės šaukliai buvo nulieti pirmieji, jų kūrėjams nebijant galimų represijų, šiandieną nebylūs. Jie nepateko tarp 100 Lietuvoje skambančių varpų į Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio proga kūrėjų komandos rengiamą projektą „Gloria Lietuvai“.

Svajonė – 6 tonų varpas

Pirmuosius tris varpus, sveriančius 900 kg, pusantros ir dvi tonas, kretingiškiai išliejo savajai bažnyčiai. O per dešimtmetį – nuo 1982-ųjų iki 1991-ųjų – meistrai suspėjo iš viso nulieti apie 20 varpų, kurie buvo įkelti ne tik į Kretingos, bet ir į – Klaipėdos Marijos Taikos karalienės, Skuodo rajono Lenkimų, Raseinių raj. Nemakščių bei kitas bažnyčias.

„Tose bažnyčiose ir šiandien tebeskambina mūsų varpais, išskyrus – Kretingos. Nuo svambalų dūžių neva įtrūkę du didieji varpai. Pranciškonai vietoj jų pasirinko elektroninius varpus, kurie dūzgia tarsi pravažiuojantys traukiniai“, – apmaudo dėl nebeskambančių varpų neslėpė P. Šoblinskas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas