|
|
|
Mūsų žmonėsBermanų ir Levy šeimynos namas, kuriame gaminti pirmieji lūpdažiai kretingiškėms
Rotušės aikštės skvero kampe priešais prekybos centrą „Maxima“ iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo vienas seniausių ir aukščiausių Kretingos mūrinių namų. Tai vyskupo Igno Jokūbo Masalskio nurodymu 1771 m. pradėti statyti užvažiuojamieji namai, kurie XIX a. virto privačia pirklių Bermanų, vėliau – Levy, šeimos rezidencija. Tarpukariu kretingiškiai šiame name galėjo įsigyti vaistų, ūkinių, kosmetikos prekių, keptų duonos gaminių, išgerti arbatos, nusifotografuoti, gauti advokato patarimą, apsilankę miesto savivaldybės valdyboje susitvarkyti savo reikalus. Pastačius 1609–1621 m. Kretingos miestą, jo įkūrėjo, Lietuvos didžiojo etmono ir Žemaičių seniūno, grafo Jono Karolio Chodkevičiaus valia pavadintą Karolštatu, turgavietės šiaurės vakariniame pakraštyje, aikštės ir bernardinų bažnyčios link vedančios Bažnyčios gatvės (dabartinė važiuojamoji Rotušės aikštės dalis tarp prekybos centro „Maxima“ ir J. K. Chodkevičiaus gatvės, nuo XIX a. iki 1930 m. vadinta Vienuolyno gatve) kampe buvo pastatyta smuklė. Ji buvusi skirta į turgų ir prekymečius atvykusiems, pro Kretingą iš Žemaičių seniūnijos į Klaipėdą ir atgal keliaujantiems prekeiviams apsistoti. Smuklę pamėgo ir kretingiškiai, rinkdavęsi joje užkasti, pasilinksminti ar aptarti įvairių reikalų. Smuklė priklausė magistratui, t. y. miesto tarybai. Magdeburgo teisės Kretingai suteikimo 1609 m. privilegija draudė mieste gyventi ne krikščionims, todėl magistratas smuklę nuomojo katalikų arba evangelikų liuteronų tikėjimo smuklininkui. Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio valdymo laikais (1765–1794 m.) toleruojant žydų kūrimąsi mieste smuklę buvo leidžiama išsinuomoti ir judėjų tikėjimo smuklininkui. Kretingos grafystės 1771 m. inventorius liudija, kad tuo metu šiame pastate šeimininkavo žydas Leiba Mejerovičius. Smuklės pastatas nesiskyrė nuo aplinkinių gyvenamųjų namų. Jis buvo medinis, vienaukštis, su valminiu arba pusvalminiu ilginiais šiaudais dengtu stogu. Medinį miestą nuolat siaubiant gaisrams, smuklė ne sykį degė ir vėl buvo atstatoma. Kretingos dvaro savininkui vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui nutarus Kretingą paversti mūriniu miestu, pagal 1771 m. parengtus Kretingos grafystės valdymo nuostatus nauji namai aplinkui turgaus aikštę ir prie reprezentacinės Bažnyčios gatvės turėjo būti statomi mūriniai, suderinus būsimo namo eskizą su dvaro valdytoju.
Kretingoje užgimęs „Tėvynės sargas“
Šiemet sukanka 128-eri metai, kaip Kretingos bernardinų vienuolyne kunigo Felicijono Lelio (1870–1949) ir jo bendraminčių jaunų kunigų pastangomis, pradėtas leisti katalikiškas mėnesinis žurnalas „Tėvynės sargas“. Nuo pat 1-ojo 1896 m. sausio mėnesį Juliaus Šenkės spaustuvėje Tilžėje išspausdinto žurnalo numerio stengtasi suvienyti pasauliečių ir dvasininkų inteligentų jėgas, skleidžiant lietuvišką žodį, kovojant dėl spaudos grąžinimo, siekiant, kad katalikų bažnyčia taptų tvirtu lietuvybės ir tautinio atgimimo pamatu. Šį vienuolyną po 1831 m. sukilimo carinė valdžia buvo pavertusi jai nusikaltusių kunigų atgailavimo vieta, kur jie buvo uždaromi dvejiems metams, draudžiant jiems atlikti dvasininko prievoles. Vienuolyno vadovai, bauginant juos vienuolyno uždarymu, valdžios nurodymu turėjo vykdyti šių dvasininkų kontrolę, tačiau to nebuvo griežtai laikomasi. F. Lelis, gimęs 1870 m. Pumpėnuose prie Pasvalio valstiečių šeimoje 1883–1888 m. mokėsi Minsko gimnazijoje, ją baigęs įstojo į Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją Kaune. Mokydamasis įsitraukė į Šv. Kazimiero draugijos – slapto seminarijos klierikų būrelio, besirūpinusio lietuviškų tikybos raštų leidyba, – veiklą. 1892 m. įšventintas į kunigus Kaune tarnavo vikaru, nuo 1894 m. Kauno karinės įgulos kapelionu.
Už tai, kad ragino katalikus karius dalyvauti kunigų seminarijos inspektoriaus kun. Eduardo Barausko laidotuvėse, ką karinė vadovybė laikė politiniu nusikaltimu, jis 1894 m. buvo dvejiems metams uždarytas Kretingos bernardinų vienuolyne. Po 1863 m. sukilimo carinei valdžiai uždraudus lietuvišką žodį, siekiant lietuvius surusinti ir juos paversti stačiatikiais, lietuviškas religinės bei pasaulietinės literatūros spausdinimas buvo organizuotas Prūsijai priklaususioje Mažojoje Lietuvoje, daugiausia Tilžės mieste. XIX a. 9-ojo deš. pradžioje iškilo būtinybė leisti ne tik lietuviškas knygas, bet ir periodinę spaudą.
Parodą paskyrė Pasaulio tautų teisuoliams atminti
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje iki vasario 18 d. galima apsilankyti parodoje „Pasaulio tautų teisuoliai. Nebijoję mirti, tapo nemirtingais“, kuri parengta bibliotekai bendradarbiaujant su Pasaulio tautų teisuolių ainiais ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, taip pat architektu Tauru Budziu. Jis 2018 m. savo iniciatyva pradėjo projektą, skirtą įamžinti Pasaulio tautų teisuolių atminimą, – vienodu atminimo ženklu Tauras žymi teisuolių kapavietes, kenotafus ir atminimo įamžinimo vietas. Kretingos rajone šiuo ženklu 2019-aisiais T. Budzys pažymėjo Zofijos ir Prano Kasperaičių kapą Gargždelės, arba Salantų miesto, kapinėse, 2022 m. – Marijos Savickienės kapą senosiose Kretingos miesto kapinėse. Per kelerius pastaruosius metus atminimo ženklu architektui pavyko įprasminti daugiau kaip 300 žydų gelbėtojų atminimą visoje Lietuvoje. Ant antkapinių paminklų T. Budzio paliekamas atminimo ženklas yra žalvario lydinys, kuriame pavaizduotos susikibusios rankos, simbolizuoja pagalbą vienas kitam. Ženklo viziją sukūrė pats T. Budzys: 74 mm skersmens ir 4 mm storio ženkle, pagamintame iš specialaus žalvario lydinio, be pavaizduotų susikibusių rankų, iškaltos raidės A. A. (amžiną atilsį), taip pat lietuvių, anglų ir jidiš kalbomis užrašas, informuojantis apie čia palaidotą Pasaulio tautų teisuolį. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vakar vakare atidarytos parodos idėja kilo iš noro padėkoti žmonėms, kurie Lietuvoje gelbėjo žmogiškumą. Parodoje „Pasaulio tautų teisuoliai. Nebijoję mirti, tapo nemirtingais“ pristatyti 22 žmonės, apie kiekvieną jų yra pateiktas pasakojimas, koks tai žmogus, kuo užsiėmė, kiek žmonių išgelbėjo. Pagrindinis informacijos šaltinis – Yad Vashem instituto, pasaulinio Holokausko atminimo centro Izraelyje, duomenys. Parodoje pristatyti Pasaulio tautų teisuoliai – Lietuvos piliečiai, savo elgesiu įrodę, kad vienintelis svarbus dalykas yra moralė.
Dainų šventės užkulisiai ir prasmė kraštietės akimis
„Šimtmetis yra puiki proga įsivardyti savo esmę“, – tokią koncepciją atskleidžia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, vienas pagrindinių šimtmetį mininčios birželio 29–liepos 6 dienomis įvyksiančios Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ organizatorių. Tarp jų – ir mūsų kraštietė šio centro Mėgėjų meno kūrybos skyriaus choreografijos specialistė Živilė Adomaitienė, savo profesinį kelią pradėjusi Kretingoje. Simboliška tai, kad šventės organizatorių sumanytasis specialių renginių ciklas „Dainų šventės žygis per Lietuvą“ naujų metų išvakarėse taip pat prasidėjo Kretingoje. „Dainų šventės žygio“ renginiai iki balandžio aplankys 11-a šalies savivaldybių ir šventės laukimo nuotaika turėtų užkrėsti visą Lietuvą. Jie buria ne tik vietos bendruomenes, bet ir aplinkinius dainų švenčių tradicijos puoselėtojus, koncertams telkia šventei besirengiančius kolektyvus. Vienas pasirengimo 100-mečio dainų šventei akcentų – Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas šiuos, 2024-uosius, paskelbti Dainų šventės metais. – Kaip nuteikė šis Seimo sprendimas, ar tai ir Dainų šventės 100-metis kuo nors įpareigoja? – „Pajūrio naujienos“ paklausė Ž. Adomaitienės, kuri yra Dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ Šokių dienos meninės dalies vyriausioji koordinatorė, baletmeisterė. – Tai – ir gražu, ir organiška, žinoma, ir tam tikras dėmesys. Dar vienas 100-mečio Dainų šventės apsektų – didelis sujudimas, kuris apie Dainų šventę privers išgirsti ir tuos, kurie apie ją negirdėję. O jubiliejinė Dainų šventė įpareigoja dėl vieno – švęsti ją kuo plačiau, skleisti tą žinią, kad lietuviai tokias šventes pradėjo švęsti dar prieš 100-ą metų, ir tradicija – gyva, nenutrūkstanti, nežiūrint įvairių istorinių aplinkybių. Kad jubiliejus būtų kuo įspūdingesnis, jam ir rengtis pradėjome gana anksti. – Kada tas anksti ir kas vyksta Dainų šventės užkulisiuose, ko tikrai nepamato žiūrovas? – Prieš dvejus metus, 2022-aisiais, turėjusi suskambėti Dainų šventė neįvyko, ji persikėlė į šiuos metus. Pandemija apskritai iškėlė daug klausimų: ar kas nors dar vyks, ar išliksime. Kadangi planai buvo vienokie, tad ir Dainų šventei pradėjome rengtis dar 2020 m. Iš tiesų tas pasirengimo Dainų šventei procesas yra labai ilgas ir sudėtingas: skelbiami konkursai, jie vyksta etapais, formuojama bendra šventės koncepcija, reikia parinkti temą, rūpintis sklaida, daug energijos ir laiko atitenka bendravimui su lietuvių diaspora užsienio valstybėse. Žiūrovas, atėjęs pasiklausyti dainų, pasigrožėti šokiais mato tik rezultatą, o kiek iki jo buvo nuveikta, kiek visko vyko, tikrai lieka pasirengimo Dainų šventei užkulisiuose. Vien ką reiškia repeticijos ir per jas patirta nemiga, dulkės, lietus ar vėjas, nervai, baimė pasiseks nepasiseks. Iki tikrojo rezultato tenka įveikti labai daug kliūčių, ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad dirbti su kolektyvais ir juos sutelkti yra daug paprasčiau. Pasirengimas Dainų šventei yra nenutrūkstamas procesas. Be dainos ir šokio, yra dar tokia sudėtinė šventės dalis, kaip stadionai, aikščių markiravimai, autobusų maršrutai, apnakvydinimas, viešieji pirkimai ir sutartys, kiti organizaciniai rūpesčiai, atimantys daug laiko. Tačiau šią problemą padeda išspręsti šventės organizatorių įdirbis.
Kretingos grafų Tiškevičių koplyčiai – 130 metų
Šiemet sukanka 130 metų, kai iškilo vienas gražiausių romantizmo laikotarpio Kretingos miesto architektūros statinių – neogotikinė grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus. Tai buvo pirmasis švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano sakralinės architektūros statinio projektas, parengtas jo autoriui persikėlus dirbti į Rusijos imperiją. Koplyčia kapinėse, o ne dvaro sodyboje šalia rūmų, buvusi pastatyta ne atsitiktinai. Šioje vietoje priešais senąsias parapijos kapines plytėjusioje bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyno žemėje rusų valdininkai 1873 m. sumanė statyti stačiatikių cerkvę. Kol jie derino statybos klausimus, parapijos klebonas ir vienuolyno gvardijonas T. Feliksas Rimkevičius, palaikomas Kretingos dvarą iš stačiatikių grafų Zubovų nuomojančio kataliko grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891), teritoriją aptvėrė medine tvora, pašventino joje naująsias parapijos kapines ir pradėjo laidoti mirusiuosius. Todėl rusų valdininkams teko cerkvei ieškotis naujos vietos. Įsigijęs iš Zubovų Kretingos dvarą, Juozapas Tiškevičius jame 1878–1883 m. įsirengė šeimos rezidenciją, kurią su bernardinų bažnyčia ir Kretingos miestu sujungė nauja, 1883–1884 m. nutiesta gatve, einančia tarp senųjų ir naujųjų parapijos kapinių. Palei gatvę buvo paklotas pirmasis mieste šaligatvis, kuriuo dvariškiai galėjo pėsčiomis patogiai pasiekti kapines ir bažnyčią.
Kaip mes sodinome medžius
Kone kasdien girdint apie plynus miškų ir pavienių brandžių medžių miestuose kirtimus, prisiminkime tuos žmones, kurie juos sodino. 1929 m. garsus Lietuvos miškininkas Marijonas Daujotas (1891–1975) sakė: „Lietuvos miškai yra brangus tautos turtas, tad ne tik miškininkai, bet ir visa visuomenė turi rūpintis, kad miškas ne nyktų, ne skurstų, bet augtų ir klestėtų. Visų turi būti vienas obalsis: Lietuvos miškų gerovė – Lietuvos gerovė.“ 1918 m. atsikūrusi Lietuvos valstybė po kaizerinės Vokietijos okupacijos paveldėjo sugriautą miškų ūkį, kai, per karą iškirtus apie ketvirtadalį miškų, šalies miškingumas sumažėjo iki 17 proc., tad negausiems diplomuotiems miškininkams ir iš Rusijos sugrįžusiems ten mokslus baigusiems specialistams teko sunkus miškų atkūrimo darbas, prie ko aktyviai prisidėjo ir visuomeninės organizacijos bei šalies gyventojai. Viena jų buvo prelato Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) ir jo bendraminčių 1921 m. iniciatyva įsteigta „Lietuvai pagražinti draugija“, kurios vienas tikslų buvo puošti Lietuvą medžiais. Šios draugijos nariai energingai pradėjo savo veiklą, ragindami Steigiamąjį Seimą išleisti atskirą įstatymą, kuriuo nuo kirtimo būtų apginami palei kelius ir vieškelius augę medžiai, o savo pirmajame draugijos susirinkime ragino šalies švietimo ministeriją įvesti mokyklose medžių sodinimo šventę – moksleivių auklėjimo priemonę. Pirmąją tokią šventę draugija surengė 1921 m. spalio 1 d. Joje dalyvavo 8-ios Kauno mokyklos, kai vėliau medžių sodinimo pavasarinės talkos tapo kasmete tradicija. Šios draugijos iniciatyva – pasodinti ilgametį tvarų medį išskirtinėse kaimų ir miestų vietovėse, suteikti jam Lietuvos istorijai svarbų vardą, paplito visoje šalyje ir ne vienoje vietoje taip susiformavo istorinės aplinkos erdvė ar valstybinių ir istorinių švenčių vieta.
Mokslininkai Jurgį Ambraziejų Pabrėžą prilygino žemaičių daktarui Faustui
Vilniaus universiteto leidykla, bendradarbiaudama su Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincija, šią vasarą išleido knygą „Žemaičių daktaras Faustas: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bibliotekos kilmė, raida ir paveldas“. Šios, 312 puslapių apimties, knygos autoriai yra ilgametė Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkė Nijolė Raudytė ir Vilniaus universiteto profesorius dr. Arvydas Pacevičius. Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje jau įvyko knygos pristatymas, o Kretingos krašto žmonėms, patikino N. Raudytė, ji bus pristatyta kitąmet. – Gerb. Nijole, apibūdinkite šį mokslinį leidinį, koks jo tikslas? – Knygoje labiausiai koncentruojamasi į Jurgio Pabrėžos kauptą biblioteką: rašoma apie jos kilmę, kaupimo būdus ir raidą, pobūdį ir tematiką, jos paveldo reikšmę šiandienai. Leidinyje atskira dalimi publikuotas šios bibliotekos katalogas, aprėpiantis po įvairias atminties institucijas ir kolekcijas išblaškytas knygas, – jis leidžia pažinti dar neatskleistą kunigo pranciškono J. A. Pabrėžos gyvenimo ir veiklos pusę, jo ryšius, bibliotekos komplektavimo būdus, šaltinius, dydį, pobūdį, turinį, knygos kultūros ypatybes. Sumanymas identifikuoti ir suregistruoti po įvairias Lietuvos atminties institucijas pasklidusius J. A. Pabrėžos rinkinio leidinius nėra naujas. Šis sunkus darbas buvo pradėtas tarpukariu Kretingos vienuolyne tėvo Augustino Dirvelės ir kitų brolių pranciškonų iniciatyva, pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais tęstas Kaune – Vaclovo Biržiškos, vėliau – Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojų. Dabar pagaliau jau turime publikuotą katalogą, kuriame užregistruoti 207 pavadinimai, arba 233 vienetai spaudinių: iš jų yra išlikę 204 ir rekonstruoti 30 vnt. spaudinių. – Kaip kilo sumanymas rengti šią knygą? Kas buvo sunkiausia? Iš kur paimti šaltiniai? – Sumanymas rengti šią knygą kilo, siekiant pagerbti ir paminėti J. A. Pabrėžos 250 metų gimimo jubiliejų ir LR Seimo paskelbtus jo vardo metus. Būtent vienintelė iš kunigo pranciškono paveldo buvo likusi neištyrinėta jo turtinga ir laikoma viena įdomiausių XIX a. pradžios bibliotekų Lietuvoje. Nors įžymaus kunigo pranciškono asmenybė, veikla ir palikimas nuolat traukia mokslininkų, istorikų dėmesį, vis dėlto jo asmeninė biblioteka išsamių, visapusiškų tyrimų iki šiol nebuvo sulaukusi. Todėl nuspręsta ją ištyrinėti ir įamžinti atskiroje knygoje. Parengiamieji darbai prasidėjo jau gerokai anksčiau, tačiau vėliau tyrimą bibliotekose ir archyvuose apsunkino karantinas ir kovido pandemija. Tyrinėjimo šaltiniai buvo išlikę ir neišlikę J. A. Pabrėžos bibliotekos spaudiniai, kurie pagal šaltinius kataloge buvo rekonstruoti. Išlikę spaudiniai, kurių yra 204 fiziniai vienetai, šiandien saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Kauno technologijos universiteto bibliotekoje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Krokuvoje Čartoriskių bibliotekoje, Kretingos muziejuje, Tomo Petreikio rinkinyje, o kai kurių buvimo vieta liko nežinoma. Kataloge rekonstruota 30 neišlikusių knygų.
Pirmosios Lietuvos elektrinės statytojai
Šiemet sukanka 140 metų, kai grafo Juozapo Tiškevičiaus Kretingos dvare buvo pastatyta pirmoji Lietuvos vandens ir šiluminė elektrinė, nuo 1883 m. rudens tiekusi elektros šviesą dvaro parkui ir Žiemos sodui apšviesti. Restauruotas dvaro elektrinės pastatas išliko iki šių dienų. Jame veikia Kretingos muziejaus etnografinė ekspozicija „Saulės ratu“, o elektros stoties gamybinėse patalpose – saldainių dirbtuvės-kavinė „Dvaro saldaininė“. Iki šiol oficialiai buvo laikomasi nuomonės, kad pirmoji Lietuvos elektrinė atidaryta 1892 m. kunigaikščio Bogdano Oginskio Rietavo dvaro lentpjūvėje. Tačiau likus trejiems metams iki jos įkūrimo, 1889 m. Kaune išleistoje „Kauno gubernijos informacinėje knygoje 1890 metams“ jos sudarytojas Konstantinas Gukovskis rašė, kad Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus žiemos sode „vakare įsižiebia elektros lemputės.“ Abiejų dvarų didikai Kretingos grafas Juozapas Tiškevičius ir Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis buvo geri bičiuliai, dideli naujovių mėgėjai, nuolat sekę naujausius mokslo ir technikos pasiekimus ir stengęsi juos pritaikyti savo dvaruose. Dar iki įkuriant pirmąją elektrinę jiedu 1882 m. nutiesė pirmąją Lietuvos telefono ryšio liniją, sujungusią Rietavo, Plungės, Salantų, Darbėnų, Grūšlaukės (Pesčių) ir Kretingos dvarus. XIX a. 8–9 deš. energetikos technikoje buvo padaryta labai svarbių išradimų, atvėrusių galimybę naujai energetikos rūšiai – elektros energetikai vystytis. Naujo tipo energijos gamybos mašina – elektros generatorius ir universalus šiluminis variklis – garo turbina buvo svarbiausi energetikos technikos pasiekimai, kurie sukėlė revoliuciją energetikos istorijoje. Sukūrus elektros srovės generatorių pavyko realizuoti elektros apšvietimo idėją. Pirmosios hidroelektrinės buvo pastatytos 1876–1881 m. Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o pirmoji elektrinė su garo mašinomis – 1882 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš pradžių elektros energija daugiausia naudota tik apšvietimui. Tuo metu elektra neturėjo strateginės reikšmės, todėl elektrifikacija rūpinosi ne valstybė, o pramonininkai ir didikai. Lietuvoje pirmasis tai padaryti sumanė vienas turtingiausių krašto didikų Kretingos grafas Juozapas Tiškevičius, o planus jam įgyvendinti padėjo ištikima jo gyvenimo palydovė ir šeimos biudžeto tvarkytoja žmona Sofija Horvataitė-Tiškevičienė.
Architektas, atnešęs į Kretingą dalelę Krokuvos
Kad 1619 m. pastatyta Kretingos katalikų bažnyčia šiandieną yra trinavė, kurioje gali sutilpti ne tik parapijiečiai, bet ir visi norintieji, turime būti dėkingi jos 1908–1912 m. rekonstrukcijos organizatoriams, vykdytojams ir rėmėjams. Vienas jų – Krokuvoje gyvenęs lenkų architektas, restauratorius Slavomiras Odživolskis (Slawomir Odrzywolski, 1846–1933).
Gimęs kilmingoje bajorų šeimoje, 1860–1866 m. mokėsi Krokuvos technikos institute, jį baigęs 1866–1869 m. mokslus tęsė Berlyno Bauakademijoje, kurioje buvo rengiami aukštos kvalifikacijos statybos inžinieriai-architektai. Nuo 1878 m. apsigyvenęs Krokuvoje, 1878–1909 m. buvo Krokuvos technikos instituto profesorius, 1887–1913 m. – vienos Lenkijos pietinių sričių – Galicijos architektūros paminklų apsaugos architektas, įvairių architektūros, meno ir paminklų apsaugos draugijų narys. Iki šiol daugiausia Krokuvoje ir jos apylinkėse išlikę šio architekto projektuoti daugiabučiai gyvenamieji namai, bažnyčios, visuomeniniai pastatai. Jo žymiausias paminklų restauratoriaus darbas – 1885–1904 m. vykęs Vavelio katedros Krokuvoje vidaus ir išorės restauravimo projektas. Pagal jo projektus 1890 m. pagamintas poeto Adomo Mickevičiaus (1798–1855) iš Paryžiaus parvežtiems palaikams skirtas sarkofagas, virš Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos (1260–1333) sarkofago rekonstruotas baldakimas, o 1895–1898 m. pagal jo projektą iškilo Žygimanto bokšto-varpinės viršutinė dalis, turinti savyje įvairių architektūros stilių elementų. Šioje stilingu, virš Krokuvos senamiesčio besistiebiančiu bokštu papuoštoje varpinėje skamba 5 varpai, iš kurių žymiausias – Žygimanto varpas. Šis beveik 13 tonų su jo elementais sveriantis varpas nulietas 1520 m.
Palanga kviečia į atsinaujinusį burmistro Jono Šliūpo muziejų
Palangoje, greta Birutės parko, Vytauto gatvės gilumoje, po kapitalinio remonto šį lapkritį duris lankytojams vėl atvėrė Jono Šliūpo muziejus, priklausantis Lietuvos nacionaliniam muziejui. Įsikūręs istorinėje medinėje kurorto viloje, pastatas vertingas ne tik kaip kultūros paveldas, bet ir vieta, skirta nušviesti ir įamžinti J. Šliūpo – įžymaus Lietuvos aušrininko, publicisto, gydytojo, humanitarinių ir teisės mokslų garbės daktaro, pirmojo Palangos miesto burmistro – šios pareigos prilygsta dabartinei mero pareigybei – gyvenimą ir veiklą.
Atkūrė bendromis pastangomis Ši dar XIX a. pabaigoje grafų Tiškevičių statyta medinė vila 1930–1944 metais tapo pagrindiniais daktaro J. Šliūpo, jo žmonos Grasildos bei judviejų sūnaus Vytauto namais. Vėliau pastato paskirtis keitėsi – pokariu čia veikė kultūros namai, vaikų darželis, švietimo įstaiga. Senoji pastato dalis išliko nepakitusi.
Pastato renovacija truko vienerius metus, kol sulaukta džiugaus momento – jo atidarymo iškilmių, į kurias perkirpti juostelę šio muziejaus vadovė Nijolė Laužikienė pakvietė Nacionalinio muziejaus generalinę direktorę Rūtą Kačkutę, Palangos miesto merą Šarūną Vaitkų ir kultūros ministrą Simoną Kairį. Meras Š. Vaitkus pasidžiaugė, kad atkurtoji J. Šliūpo vila priklauso XIX a. kurorto mediniam paveldui, kuris šiandieną išgyvena renesansą ir jį dar labiau praturtins greta jau atkurtų Kurhauzo, Anapilio pastatų. Ir išvien su R. Kačkute gyrė kokybišką šiuos objektus atkūrusių restauratorių – bendrovės „Pamario restauratorius“ – darbą. R. Kačkutė akcentavo, kad bendromis pastangomis, įskaitant Kultūros ministeriją ir Palangos miesto savivaldybę, pavyko atkurti istorinį pastatą, kur visuomenei atverta dar viena kultūrinė erdvė pažinimui ir bendrystei – galimybė lankytis parodose, renginiuose, pokalbiuose. Tam skiros edukacinės erdvės antrame pastato aukšte, į kurias naujai įrengtu liftu gali patekti ir neįgalūs žmonės.
|
|
