Pajūrio naujienos
Help
2018 Spalis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną17°C debesuotumas 72 %
Naktį10°C debesuotumas 54 %
Apklausa

Ar politikų reitingai turi įtakos Jūsų apsisprendimui?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Vienuolyno sodininkas br. Serafinas Bikulčius su svečiu sode. XX a. 4-as deš.

Šiandien be pėdsakų išnykęs Kretingos pranciškonų vienuolyno sodas – legendinė miesto istorinė vieta, tarpukariu regėjusi daugybę to meto garsių asmenybių – dvasininkų ir pasauliečių bei jaunimo, vėliau Lietuvos ir užsienio lietuvių išeivijos veikloje palikusio didesnį ar mažesnį savo gyvenimo pėdsaką.

Vienuolyno sodas buvo įkurtas pietinėje vienuolyno pusėje, jį nuo miesto centro skyrė aukšta akmenų mūro tvora. Jame vienuoliai vykdė ūkinę veiklą: augino daržoves, vaisius savo reikmėms, o garsus bitininkas tėvas Jeronimas Pečkaitis (1885–1925 m.) 1917 m. įkūrė ir bityną, kuris sėkmingai gyvavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Nuo miesto triukšmo tvora atskirtas sodas buvo ir vienuolių bei klierikų susitikimų vieta, čia būdavo priimami ir garsūs svečiai, vykdavo įvairūs renginiai, bažnytinių ir katalikiškų organizacijų sambūriai. Sode buvo įrengtas Saulės laikrodis, veikė nesudėtingas fontanas, o ketvirto dešimtmečio pradžioje ant kalvelės pastatyta Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Ant neaukšto postamento įkurdinta baltos spalvos žiūrinti į miestą skulptūra vaizdavo Mariją visu ūgiu, vienplaukę, stovinčią ant pusrutulio, rankas sulenkusią per alkūnes ir delnais priglaudusią vieną šalia kitos prie krūtinės. Pilna dvasingumo skulptūra, žydintys ir kvepiantys vaismedžiai, rami aplinka sodo lankytojams teikdavo sielos ramybę, padėdavo palikti nuošalyje žemiškas problemas ir pailsėti po sunkių darbų. 1932 m. prie vienuolyno pastačius Šv. Antano kolegijos–pranciškonų gimnazijos pastatą, šį sodą pamėgo ir jos auklėtiniai – būsimieji klierikai – kunigai ir misionieriai bei pasauliečiai, čia mėgę fotografuotis su gimnazijos mokytojais ir savo dvasiniais globėjais.


Bronislava Kniežaitė-Šaučiulienė, patyrusi tremtinės dalią.

Bronislava gimė ir augo atokiame Peldžių kaime. Čia 1938 m. baigė pradinę mokyklą. Dirbo vedėja pieno supirkimo punkte, kuris dar tarpukario metais buvo įkurtas jos tėvų ūkyje.

Tėvai – Ona ir Juozas Kniežos. Buvo dori, tvarkingi ir darbštūs ūkininkai. Valdė beveik 30 ha ariamos žemės. Be to, turėjo dar nemažai pievų, ganyklų, jų sodyboje stovėjo aštuoni pastatai. Ypač didelis buvo gyvenamasis namas. Neatsitiktinai jame 1927 m. buvo įsteigta pradinė mokykla, kurioje iš pradžių buvo tik trys skyriai. Vėliau, pagausėjus mokinių skaičiui, buvo atidarytas ir ketvirtas skyrius.

Bronislava kilusi iš gausios šeimos – gimė dvylika vaikų. Užaugo dešimt: septynios seserys ir trys broliai. Bronislava – devintoji. Dvidešimt ketverių metų buvo areštuota kartu su mama Ona, broliu Feliksu ir jauniausia seserimi Birute. Tai buvo 1948 m. gegužės 22-oji diena. Ankstyvas šeštadienio rytas. Nubudusios pro aušrą, lakštingalos nedrąsiai virpino savo giesmes galingų, ką tik sulapojusių klevų viršūnėse. Prie senos kūdros, apsitraukusios maurais, žieduotas šakas svarino ievos.

Į pavasarinį džiaugsmą skubinosi melsvažiedės alyvos. Deja, tą pasakišką grožį netikėtai užgožė baisūs trenksmai į duris ir langus. Pašokę iš miego, pro langus pamatė kieme šmėžuojančius ginkluotus stribus. Motinai atšovus durų skląstį, uniformuoti vyrai bemat suvirto į vidų.


Kapela „Šalcinis“ (iš kairės): Gediminas Nevulis, Dalia Astrauskienė, Vitas Baliūnas, Vytautas Gavutis, Jonas Makauskas, Violeta Černelytė ir Robertas Balulis su sodybos šeimininke Gražina Baniene bei jos sūnumis Pijumi (dešinėje) ir Justu (viduryje) prieš iškeliaujant į Senosios Įpilties vasaros šventę.

Senojoje Įpiltyje įvykusioje vasaros šventėje pakviestų dalyvauti Punsko kaimo kapelos „Šalcinis“ saviveiklininkų savo jaukių namų terasoje Kretingoje pirmiausia sulaukė Gražina Banienė. Užplikė jiems arbatos, paruošė sumuštinių – priėmė kaip gimines, kiekvieną apkabino. „O kaip kitaip? Visus juos puikiai pažįstu, bet kada susiskambinam, aš tiesiog myliu šiuos žmones!“ – atviravo ji.

Prašė nevadinti lenkais

Tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją baigusi, už žemaičio, taip pat miškininko, Tomo ištekėjusi, Kretingos miškų urėdijoje miško želdinimo ir apsaugos inžiniere dirbanti Gražina pati yra kilusi iš Punsko krašto, Seinų miesto. Ten ir dabar dar tebegyvena ausiai maloniai dzūkuojantys jos tėvai, brolis, daug klasės draugų bei buvusių kaimynų, ten gyvuoja ir ši daug gerų emocijų teikianti liaudiška kapela.

Anot Gražinos, tik tie, kurie nežino istorijos, visus Punsko krašto žmones vadina lenkais. „Na, paklausykit, pakalbėkit su jais – kokie ten lenkai?! O nuvažiuokit – pamatysit ir Seinų kunigų seminariją, tą katedrą, kur palaidotas vyskupas, garsiąją poemą „Anykščių šilelis“ parašęs lietuvių poetas Antanas Baranauskas, ir to poeto vardu pavadinto fondo „Lietuvių namus“, propaguojančius lietuvišką dvasią“, – vardijo G. Banienė.

Į Kretingą kartu su „Šalcinio“ kapela atvykusi kultūros specialistė Dalia Astrauskienė kaip tik ir vadovauja „Lietuvių namams“. Be šios kapelos, juose yra susibūrusi vokalinė moterų grupė bei 3 liaudiškų šokių kolektyvai, kurių vienas šiemet dalyvavo Lietuvos 100-mečio garbei skirtoje Dainų šventėje Vilniuje. Visi kolektyvų vadovai dirba sutarčių pagrindu, o jų pareigybes finansuoja Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerija, kuriai kasmet teikiami projektai. „Lietuvių namai“ užsiima ne tik kultūrine, bet ir ūkine veikla – turi nedidelį viešbutį, iš kurio taip pat pinigų užsidirba.


Meilę Tėvynei įkvepia jos istorija

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-07-20
Kretingiškė Irma Vilutytė prisipažino, kad didelę įtaką jos pasaulėžiūrai padarė Lietuvos šaulių sąjunga, suteikusi proga pažinti save, įveikiant įvairius išbandymus ir sudomint Lietuvos istorija, kuri atsivėrė visu savo grožiu, gelme, perteikdama tautinį charakterį.

Vakar iš Vilniaus geležinkelių stoties buvo išlydėtos dvi „Misija Sibiras“ komandos, kurios išvyko į Kazachstaną – Karagandos, Džezkazgano bei Balchašo apylinkes, kuriose dalis lietuvių patyrė tremtį ir kalinimus. Būti šios ekspedicijos dalyve šįmet pretendavo ir 19 metų kretingiškė Irma Vilutytė.

Merginai meilė Tėvynei nėra tik skambūs žodžiai – ji prieš 5 metus tapo Lietuvos šaulių sąjungos narė, dabar tarnauja ir Krašto apsaugos savanorių pajėgose, imasi savanoriškų darbų nevyriausybinėse organizacijose ir net nesvarsto varianto emigruoti iš gimtinės, kurios istorija ji negali atsigrožėti.

I. Vilutytė pasakojo, kad atrankoje į ekspediciją „Misija Sibiras“ pirmą kartą dalyvavo dar besimokydama mokykloje – nors tąkart jai sėkmės pritrūko, mergina pabandė savo laimę ir šiemet. Šįkart iš beveik 970 žmonių, užpildžiusių anketas, I. Vilutytė pateko tarp maždaug 80 kandidatų, kurie buvo pakviesti į bandomąjį žygį.

„Tai buvo didelis išbandymas – per 2 dienas įveikėme daugiau kaip 50 km, teko eiti ir per miškus, brūzgynus. Tuo metu kaip tik vyravo karščiai. Nors buvo žmonių, kurie patys „atkrito“, neatlaikę sunkumų, tačiau dalyviai labai vieni kitus motyvavo, buvo draugiški ir dalinosi savo mintimis, patirtimi, žiniomis apie Lietuvos istoriją. Grupė buvo labai įvairi, joje – ir jaunimo, ir vyresnių žmonių“, – pasakojo I. Vilutytė, kuri kartu su kitais dalyviais per bandomąjį žygį taip pat sutvarkė partizanų brolių Bagdonavičių gimtosios sodybos vietas.

Po šio bandomojo žygio organizatoriai atrinko 20 dalyvių, kuriuos pakvietė dalyvauti ekspedicijoje. „Labai nenusivyliau, kad nepatekau tarp ekspedicijos dalyvių. Atvirai pasakius, žygyje nesijaučiau labai stipri, kartais žygiuojant kildavo minčių, kodėl aš save šitaip kankinu,“ – linksmai pasakojo nutrintas kojas ir nuovargį prisiminusi I. Vilutytė.

Be to, svarstė pašnekovė, gal ji pasirodė truputį pasyvesnė už kitus – Klaipėdos universitete radiologiją studijuojančios merginos kitą dieną laukė egzaminas, tad jai buvo sunku atsiduoti vien tik žygio nuotaikai.



P. Jurkus Vokietijoje apie 1950 m.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis kretingiškis Pranas Jurkus su JAV Holokausto memorialinio muziejaus darbuotoja Ina Navazelskis 2012 m. balandžio 30 dieną įrašė savo, tada keturiolikmečio paauglio prisiminimus ir liudijimus apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje. Šis anglų kalba darytas interviu tapo šio muziejaus žodinių liudijimų dalimi ir yra pasiekiamas internetu.

P. Jurkus gimė 1927 m. Onos (1895–1944 m.) ir Prano (1886–1958 m.) Jurkų šeimoje. Be jo, čia augo dar trys vaikai: Jadvyga (gim. 1924 m.), Adelė (gim. 1931 m.) ir Aldona (gim. 1937 m.). Šeima nuomojosi namą su žeme tuometinėje Kluonalių gatvėje, pietinėje miesto dalyje už dabartinio turgaus, toliau nuo miesto centro. Tėvas Pranas, kilęs nuo Jokūbavo, buvo nagingas dailidė ir statybininkas, Šiauliuose baigęs amatų mokyklą. Prie namų turėjo savo dirbtuves, nors daugiausia dirbdavo pas žmones, taip pat Kretingos pranciškonų vienuolyne. Nagingas dailidė pradžiugindavo šeimą ir darydamas įvairius medžio gaminius: dėžutes, indus, velykinius kiaušinius, kas tada buvo retenybė. Juos gaminant ir marginant dalyvaudavo visa šeima, juos noriai prieš šv. Velykas pirkdavo ir kretingiškiai. P. Jurkus savo šeimai buvo pagaminęs ir smuiką bei cimbolus, kuriais grodavo ir vaikai. Smuiko gaminimo paslapčių jį mokė labiau patyręs meistras žydų tautybės kretingiškis, vardu Motkis. P. Jurkus smuiko viduje buvo įrašęs ir savo pavardę. Po jo mirties muzikos instrumentai buvo perduoti Kretingos muziejui ir čia šiandien yra saugomi.


Tautos fondas, su Pranciškonų gimnazija bendradarbiaujantis nuo 2013 metų, jau šeštą kartą įteiks metines stipendijas šios mokymo įstaigos mokiniams.

Metine stipendija apdovanojami geriausio rašinio autoriai – šiais metais Tautos fondo inicijuoto rašinio tema „Per tikėjimą ir kančią į šimtmečio Lietuvą“.

Fondo atstovų teigimu, fondo ir gimnazijos bendradarbiavimas vyksta ištisus metus: rudenį paskelbus temą, mokiniai gilina istorijos, pilietiškumo, lietuvių kalbos ir literatūros žinias. Už parašytus rašinius skiriamos premijos, taip pat metinės stipendijos, už kurias padengiamos mokslo, uniformos ir rekolekcijų išlaidos. Stipendijos skiriamos, kai mokinys atitinka Tautos fondo numatytus kriterijus: atsižvelgiama į šeimos finansinę padėtį, šeimoje puoselėjamą patriotiškumą ir krikščioniškas vertybes, ar šeimoje buvo giminaičių, ištremtų į Sibirą arba dalyvavusių ginkluotame partizaniniame pasipriešinime prieš sovietinę okupaciją.

„Į stipendijų įteikimo iškilmes kviečiame ne tik mokinius, bet ir jų tėvus, mokytojus, bendruomenės narius“, – sakė Pranciškonų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vaiva Krikščiūnaitė-Buitvydė.

Šiemet stipendijų įteikimas vyks birželio 20 d. 14 val. Šv. Antano rūmų salėje. Įteikti stipendijų gimnazijos mokiniams iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvyks fondo administratorius Jonas Vainius. Šiemet, organizuojant stipendijų įteikimo iškilmes, rengiamas ir klasikinės muzikos koncertas, į kurį kviečiami muzikos klasikai ir mokinių pasiekimams neabejingi kretingiškiai.

Koncertuos žinomos Jungtinių Amerikos Valstijų muzikės – smuikininkė Linda Veleckytė ir pianistė Dalia Sakaitė. Į Kretingą jos atvyksta Tautos fondo ir Pranciškonų gimnazijos direktoriaus brolio Alvydo Virbalio kvietimu. Be Kretingos, viešnios koncertuos ir Vilniuje M. K Čiurlionio namuose. Programoje skambės Volfgango Amadėjaus Mocarto „Sonata g-moll“, Eduardo Balsio baleto „Eglė, Žalčių Karalienė“ fragmentai, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudai fortepijonui, Johano Bramso „Sonata FAE“, Cezario Franko „Sonata smuikui ir fortepijonui A-dur“.

Įėjimas į iškilmes ir koncertą – nemokamas.


Kazachai kretingiškį sutiko kaip draugą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-06-15
Atidarant G. Kasparavičiaus (iš dešinės) parodą dalyvavo Almatos kultūros skyriaus vedėja Hanzada Jesenova ir Lietuvos ambasadorius Kazachstane Darius Vitkauskas.

Senojoje Kazachijos sostinėje Almatoje personalinę gintaro juvelyrikos parodą surengęs kretingiškis menininkas Gražvydas Kasparavičius sakė niekur ligi šiol nejautęs tokio svetingumo, kokį patyręs šalyje, kurioje šiemet viešėjo antrąkart. „Kazachai turi posakį: pirmąkart atvykusį sutinkam kaip svečią, antrąkart – kaip draugą, o trečiąkart – kaip šeimos narį“, – tvirtino G. Kasparavičius.

Su menininkais nepolitikavo

Kelionę į tolimą Azijos šalį, kuri savo dydžiu prilygsta kone visai Europai, kretingiškis laiko didele dangaus dovana.

„Druskininkų folkloro šventėje priėjo mano darbais susižavėjusios 2 kazachės, viena iš jų buvo Almatos akimato, mūsiškai – merijos, kultūros skyriaus vadovė Hanzada Jesenova ir pakvietė atvykti apsižiūrėti, ar sutikčiau surengti parodą jų miesto Tūkstantmečio muziejuje ir vesti edukacinius užsiėmimus. O antrąkart į Almatą vykau su 150 savo darbų“, – apie viešnagės Kazachijoje tikslą pasakojo G. Kasparavičius.

Menininkas neslėpė įspūdžio, jog jį pasitiko ir kone dvi savaites kasdien pagal sudarytą programą rūpinosi Kazachijos meno ir kultūros žmonės. „Nuo pat lėktuvo trapo lydėjo kaip kokią žvaigždę, tik „paparacų“ ir betrūko, – juokavo pašnekovas. Perdien vykdavę po kelis susitikimus su menininkais, rašytojais, išvykos, aplankant krašto įžymybes. – Kitąkart tik pradedu gilintis, o jau veža kitur.“

Ši šalis laikoma autoritarine, nuo 1990-ųjų valdoma vienintelio prezidento Nursultano Nazarbajevo, tačiau apie politiką, tikino pašnekovas, jie visiškai nekalbėję: „Gal žinojo, kad esu meno žmogus ir man politika – tolimas reikalas, o gal tyčia vengė.“

Jis pastebėjo, kad gatvėse žmonės nedėvi nacionalinių rūbų, nes šie – itin brangūs, dažniausiai siuvinėti auksu ir yra šeimos palikimas. Tačiau kepurėlės „tiubeteikos“ tebėra populiarios.


Šv. Antano dienos centro kūrybinė grupė (iš kairės): Adomas Smalakys, Sima Vaitkevičiūtė, Ema Metrikytė, Rasa Lazdauskaitė, Gaivilė Tamašauskienė, Margarita Lizdenytė ir Rūta Kalnienė.

Nors tik rytoj per oficialią miesto šventės ceremoniją bus atidengti ir pristatyti miniatiūriniai devynių žinomiausių Kretingos pastatų maketai, tačiau jie jau dabar sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo. Daugelį kutena smalsumas, kaip gi gyvai atrodo gerokai sumažinti objektai, pro kuriuos galima kasdien praeiti ir kurie yra neatsiejami nuo Kretingos istorijos bei jos įvaizdžio. O visų įstabiausia yra tai, kad šias pastatų kopijas sukūrė patys kretingiškiai – bendram darbui jų susitelkė daugiau kaip šimtas.

Iššūkio ėmėsi ir Kretingos miesto istorinių objektų maketų projekte „Mano miestas“ dalyvavo devynios švietimo ir socialinių paslaugų įstaigos – jų atstovai praėjusių metų pabaigoje burtų keliu išsitraukė sau užduotis.

Taip Šv. Antano dienos centrui teko sukurti Evangelikų liuteronų bažnyčios maketą, Dienos veiklos centrui – Banko pastato (Vilniaus g.), Vydmantų gimnazijai – Grafų Tiškevičių koplyčios naujosiose kapinėse, Jurgio Pabrėžos universitetinei gimnazijai – Tėvo Ambrozijaus (Jurgio) Pabrėžos kapo ir Šv. Jurgio koplyčios, Marijono Daujoto pagrindinei mokyklai – Šv. Antano rūmų, Kretingos technologijos ir verslo mokyklai – istorinio namo, kuriame gyveno F. Janušis ir L. Janušytė (Kęstučio g.), Simono Daukanto progimnazijai – Pranciškonų ordino vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios pastatų komplekso, Kretingos meno mokyklai – Kretingos muziejaus su Žiemos sodu, Pranciškonų gimnazijai – Kretingos lurdo maketas.

Bažnyčią nulipdė iš vaško

Šv. Antano dienos centro kolektyvas ėmėsi ypač ambicingo sprendimo – Evangelikų liuteronų bažnyčios maketą nuliejo iš vaško.

„Vaško luitus tarkavome – tai buvo išties sunkus fizinis darbas, tada jį lydėme ir pylėme į formas, raižėme. Dirbo ir Šv. Antano dienos centro darbuotojai, ir savanoriai, ir vaikai. Tai buvo nemenkas iššūkis, nes niekas iš mūsų nieko panašaus nebuvome darę, tai mums buvo nauja patirtis“, – pasakojo meninių užsiėmimų vadovė Rasa Lazdauskaitė.

Pasak jos, rinkdamasi medžiagas, įstaigos komanda nutarė, kad vaškas yra ganėtinai tvirtas, bet tuo pačiu labai paslankus, prisiminta, kad ne be reikalo jis naudojamas vaškinėms žinomų žmonių figūroms daryti. „Vašką sulipdo bitės ir pagalvojome, kad tai yra simboliška galvojant ir apie bažnyčią, jos bendruomenę. Be to, vaškas yra natūrali medžiaga, jis skaniai kvepia, yra šiltas ir malonus prisiliesti“, – kalbėjo R. Lazdauskaitė.

Jos teigimu, sukurti maketą nebuvo lengva, nes paaiškėjo, kad išlikę tik bažnyčios pagrindo brėžiniai, o duomenų apie tai, kokie yra sienų, stogo matmenys – nebuvo, tad juos teko susižinoti, atliekant matavimus lazeriu. „Tai buvo proga geriau pažinti Evangelikų liuteronų bažnyčią, pro kurią dažnai praeinu – dabar teko ją atidžiai apžiūrėti iš visų pusių, susiskaičiuoti, kiek yra langų“, – kad projektas paskatino labiau pažinti savo miestą, teigė R. Lazdauskaitė.


Istorijos potėpiai

  • Mūsų žmonės
  • 2018-05-18

Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas