Pajūrio naujienos
Help
2017 Kovas
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną7°C debesuotumas 4 %
Naktį3°C debesuotumas 2 %
Apklausa

Ar Brexit'as sugrąžins tautiečius į Lietuvą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Kolekcionuoja ginklus – neria į istorijos gelmes

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-01-20
Laikydamas 1864 m. Anglijoje pagamintą šautuvą, kolekcininkas Alvydas Kačinauskis juokėsi, kad ginkluotis žmonija pradėjo nuo Adomo ir Ievos laikų, kai užgimė neapykanta, – kuokos ir vėzdai šalto ginklo užuomazgos.

Nacionalinės senovinių ginklų kolekcininkų asociacijos įkūrėjas ir jos vadovas 56-erių palangiškis Alvydas Kačinauskis jau keturis dešimtmečius domisi įvairių šalių bei epochų šaltaisiais ginklais – kardais ir durklais. O išvien ir jų istorija – kokioje šalyje pagamintas, kam priklausė, kokios buvo įvairių laikmečių karybos tendencijos.

Kardas mena Bonaparto laikus

Kilnodamas įsigytus kardus bei durklus, A. Kačinauskis galėjo apie kiekvieną iš jų žerti žinias lyg iš gausybės rago. Trečiojo reicho paradinis policininko ilgasis durklas. Vermachto karininko vardinis ginklas, su tokiais pat inicialais ant makšties. Paradinis I pasaulinio karo vokiečių karininko kardas su paauksuota rankena – liūto galva. 1900-aisiais pagamintas šveicarų kardas, puoštas raudonu kutu.

Dauguma palangiškio sukauptų ginklų datuojami XIX a. pabaiga – XX a. pradžia, – jie buvo naudoti Europoje. Į kolekciją pakliuvo ir argentinietiškas, bet pagamintas Vokietijoje. Mat, pašnekovo žodžiais, stambiausia Europoje ginklų gamintoja ir buvo Vokietija, o šaunamųjų ginklų – Belgija ir Čekija.

Patys brangiausi tarp ES šalių kolekcininkų, tvirtino pašnekovas, yra prūsiški, Napoleono Bonaparto laikų bei carinės Rusijos laikotarpio ginklai. „Prūsai mėgo kariauti ir ginklus gamino milijonais. Sukurti modeliai buvo slepiami, jų teisės – saugomos. Tai buvo ištisas mokslas, nes ginklų paskirtis – skirtinga: tiksliai apskaičiuota mušamoji, duriamoji, kertamoji jėga“, – pasakojo kolekcininkas. „Kai kurie šautuvų durklai po I pasaulinio karo buvo pripažinti antihumaniškais, nes jais išdraskytos žaizdos negydavo“, – vartydamas šveicarišką keturbriaunį durklą, patikino palangiškis.

Išskirtinis A. Kačinauskio kolekcijoje yra Bonaparto laikus menantis kardas, pagamintas 1882 m. „Napoleonui pralaimėjus, rusai paėmė daug trofėjų ir nukopijavo. Dar yra to paties modelio švediškos ir norvegiškos kopijos. Ir jeigu kolekcininkas turi jas visas, jo kolekcija yra labai vertinama“, – atviravo pašnekovas.


„Žygiuojantis lapinas“ iš Salantų įveikė Himalajus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2016-12-23

Salantiškį 43-jų Mindaugą Ivanauską daugelis pažįsta kaip mini zoologijos sodo savo tėvų sodyboje įkūrėją. Tačiau gyvūnų mylėtojas dega ne mažesne aistra kalnams, – dar sovietmečiu, jis tikino, išmaišęs Kaukazą, Tian Šanį, Pamyrą, vėliau – Alpes, Tatrus, Norvegijos kalnagūbrius, neseniai jis grįžo iš legendinių Himalajų, o vasarį ketina šturmuoti Užpoliarę Suomijoje.


Gobelenų pavydėtų Valdovų rūmai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2016-12-23

Šį rugsėjį Kretingos muziejus sulaukė itin vertingos dovanos – dviejų senovinių gobelenų. Jau vien pamačiusi nuotraukas Vilniaus dailės akademijos dailės istorikė, garsiausia šalies senosios tekstilės ekspertė, profesorė Ieva Kuizinienė atpažino braižą ir spėjo, jog gobelenai galėjo būti sukurti XVI a. olandų dailininko Bernardo van Orlėjaus, dirbusio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare.


Juozo Statkevičiaus kolekcijoje – su močiutės juostomis

  • Viktorija PUIDOKĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2016-12-23

Įvairiausiais atgarsiais apipinta naujausia Juozo Statkevičiaus kolekcija, susiejusi tautinį paveldą ir šiuolaikišką požiūrį į rūbą, tapo ypatinga palangiškių Žulkų šeimai – pasipuošęs savo močiutės, tautodailininkės Teresės Žulkienės, austa juosta podiumu žengė jos anūkas, 27-erių anglų kalbos mokytojas Justas Žulkus.


Į Naujuosius įžengė pro istorines duris

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2016-12-23

Šiandien, kartu su prieššventiniu „Pajūrio naujienų“ numeriu, skaitytojai gauna dovanų tradicinį laikraščio kalendorių. Nesikeičia ir tradicija kalendoriaus herojais pakviesti tuos krašto žmones, kurie savo darbu, visuomenine veikla kuria jo gerovę.

Taigi 2017-ųjų „Pajūrio naujienų“ kalendoriaus veidą kūrė: Kretingos katalikų parapijos klebonas Antanas Blužas, pedagogas rajono tarybos narys Vilius Adomaitis, Kūlupėnų bendruomenės pirmininkė Jūratė Mačernienė, verslininkas uždarosios akcinės bendrovės „Terekas“ įkūrėjas ir vadovas Juozas Maksvytis, pedagogė Kretingos meno mokyklos akordeono mokytoja Kretingos r. kultūros centro Rūdaičių skyriaus meno vadovė Sigita Šimkutė bei jos auklėtiniai Rugilė Staponkutė ir Ovidijus Miežetis, akcinės bendrovės Lietuvos paštas Salantų skyriaus laiškanešė Leliūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Ingrida Velykienė bei Kretingos ligoninės vyriausioji gydytoja Ilona Volskienė. Visi jie į Naujuosius įžengė pro unikalias Kretingos katalikų bažnyčios duris, menančias 400 metų bažnyčios bei krašto istoriją. Simboliška, jog šios durys atsivėrė pranciškonų brolijos atsiradimo Kretingoje 400 metų jubiliejaus išvakarėse.

Tradiciškai kalendoriaus herojų „Pajūrio naujienos“ paklausė, kokie jiems buvo šie, 2016-ieji, metai ir ko jie norėtų palinkėti mūsų laikraščio skaitytojams.

Antanas BLUŽAS: „Popiežiaus Pranciškaus paskelbtieji Gailestingumo metai buvo išskirtiniai savo renginių gausa visos Lietuvos mastu. Juose dalyvavo ir mūsų parapijos žmonės, jaunimas, ir šie įvykiai susiję su giliais įspūdžiais bei gerais atsiminimais. Su parapijiečiais šiemet vykome ir į Šventąją žemę, su jaunimu dalyvavome Pasaulio jaunimo dienose Krokuvoje, o metų pradžioje įvykusi brolių pranciškonų kapitula įnešė pasikeitimų – vieni broliai išvyko iš parapijos, kiti – atvyko, o man buvo patikėta dar trejus metus būti klebonu. Metai buvo labai intensyvūs, nes didelį tempą diktuoja ir kasdienė veikla, susijusi su parapijos reikalais.

Kai tarnauji žmonėms, kunigui iškyla pavojus – kad pats neliktum be dvasinio gyvenimo. Jo semiuosi per maldą ir per bendrystę su žmonėmis – mane atgaivina bendruomeniškumas, man Dievo meilė pasireiškia per žmonių meilę. Mano palinkėjimas Kretingos krašto žmonėms būtų laibai konkretus – kad jie atsivertų naujiems dalykams, kad jie negyventų pagal principą „kaip radome, taip ir paliksime“. Labai norėtųsi, kad visi atsivertų toms dovanoms, kurias jiems parengė Dievas“.



1941 metų birželio 22 dieną nacistinės Vokietijos armijai įžengus į Sovietų Sąjungos 1940 metais okupuotą Lietuvą, netrukus pradėtos vykdyti makabriškos, genocidu virtusios represijos prieš Lietuvos piliečius žydus.


Lietuviams dovanojo 90 minučių neblėstančio įkvėpimo

  • Viktorija VAŠKYTĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2016-11-18

Visą Lietuvą pravirkdęs, įkvėpęs ir meile sau bei kiekvienam žmogui spinduliavęs vyras be galūnių – Nikas Vujičičius – gal ir toliau būtų likęs tik tolima ekranų žvaigžde, jei ne kretingiškė Aistė Jonauskienė, trejus metus kartu su vyru Dariumi dirbusi tam, kad N. Vujičičių lietuviai vis dėlto išvystų Kauno „Žalgirio“ arenos scenoje.


Nepaliauja stebinti geros energijos užtaisu

  • Viktorija VAŠKYTĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2016-11-18

Jubiliejinius, 35-uosius, gyvavimo metus švenčiantis Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriaus folkloro kolektyvas „Žemčiūga“ – gyvas laimės receptas: meile žemaitiškai dainai besidalinantys vydmantiškiai nestokoja nei entuziazmo, nei energijos.


Pažįstanti žirgų kūno ir sielos kalbą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2016-11-18
Viktorijai Puidokaitei norisi, kad žmonės į žirgą žvelgtų ne kaip į pramogos objektą, o giliau pažintų šį nuostabų gyvūną.

Paramedikė ir studentė menininkė – būsimoji kultūros politikė. Fotografė ir žirgų mylėtoja, ne tik fotografuojanti šiuos gyvūnus, bet ir besidominti jų kūno kalba ir psichologija. Sukūrusi fotografijų ciklą „Kanados žirgai“ ir turinti nuosavą žirgą Relaksą, kuris jai tapęs kone šeimos nariu. Tokia oficiali 25-erių kretingiškės Viktorijos Puidokaitės dosjė.

Susidomėjo paauglystėje

Vilniaus dailės akademijoje kultūros vadybą ir politiką studijuojanti V. Puidokaitė pasakojo, jog žirgais susidomėjo dar vaikystėje: „Buvau trylikametė, kai draugė pasiūlė važinėti į Žibininkuose veikusį jodinėjimo klubą. Užsiėmimai buvo brangūs, bet mudviem pasisekė, – už tai, kad leido mokytis jodinėti, reikėdavo atsilyginti darbu: šukuodavom žirgus, kuopėm arklides“.

Žirgai – privatūs, klubo nariai jais rūpindavosi. Ši veikla merginą taip įtraukė, kad visas laisvas laikas po pamokų, savaitgaliai ir šventės prabėgdavo klube. „Ten pat buvo virtuvė, dušas. O mes – smagi 10 jaunų žmonių komanda – žirgus laikėme savo draugais, jodinėdavome, rūpindavomės lyg savais“, – V. Puidokaitė pasakojo, kaip jos gyvenime atsirado žirgai.

Netrukus septyniolikmetė mergina susidomėjo ir fotografija, – dalyvaudavo įvairiuose socialiniuose projektuose. Akį pro objektyvą vėlgi traukė žirgai, nes buvę labai ekspresyvūs ir fotogeniški.

„Žirgai turi labai gilų žvilgsnį, spinduliuoja didelį gėrį ir išmintį. Labai gera būti šalia žirgo ir įdomu fiksuoti šį nuostabų gamtos kūrinį“, – kalbėjo žirgų mylėtoja.







chat
Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas