|
|
|
Mūsų žmonėsKultūrų kaita Lietuvoje: nuo komercijos iki vertybinių pokyčių
Lietuvos kultūra, kaip ir bet kuri kita gyva tradicija, nėra sustingusi – ji nuolat kinta: atsiranda naujų elementų, įgyjančių skirtingas prasmes. Kaip kitų kultūrų papročiai, naujovės randa vietą mūsų kasdienybėje, kokias prasmes žmonės suteikia šventėms šiandien ir kodėl vieni papročiai prigyja greičiau negu kiti, paaiškino etnologė, Vytauto Didžiojo universiteto mokslo darbuotoja Eglė Aleknaitė-Škarubskė. Nuolat kintantis reiškinys Pasak etnologės, kultūros kaita yra natūralus ir neišvengiamas procesas. Į visuomenę nuolat atkeliauja naujų tradicijų, idėjų ar simbolių, o kartu keičiasi ir pačių žmonių poreikiai, požiūriai. „Kultūros visur – tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje – yra nuolat kintantis dalykas. Jos sąveikauja tarpusavyje, o ir pati kultūra gali keistis atsirandant naujiems akcentams ar pakitus visuomenės poreikiams“, – tvirtino E. Aleknaitė-Škarubskė. Šalies kultūra gali kisti dėl dviejų dalykų: įsiveržia kitų šalių kultūros, arba pokyčiai atsirado jos pačios viduje, pavyzdžiui, pakitus vertybėms, visuomenės požiūriui. Specialistė pateikė vieną pavyzdžių – Kalėdas. Anot jos, Lietuvoje visuomenė tapo mažiau religingesnė, todėl ir pakito šventės pobūdis: „Kalėdos, kurios kadaise visų pirma buvo religinė šventė, šiandien daugeliui lietuvių jau įgavo pramoginį pobūdį. Tai lėmė mažėjantis visuomenės religingumas, daugiau galimybių, informacijos srautai ir natūralus globalizacijos poveikis.“ Pramoginiai elementai per didžiąsias metų šventes išryškėjo tarpukariu. Kaip vieną pramoginių elementų etnologė įvardino kalėdinę eglę, kuris išpopuliarėjo tuo laikotarpiu ir taip pat anuomet sulaukė pasipriešinimo: „Ji išpopuliarėjo tarpukariu, pirmiausia miesto kultūroje, o vėliau paplito ir kaimuose. Prieš tarpukarį eglutė buvo menkai žinoma ir net sulaukdavo pasipiktinimo kaip įnešta naujovė. Tik vėliau pradėta ieškoti jos sąsajų su senaisiais archainiais simboliais, siekiant ją pateisinti.“ Manoma, kad eglė atkeliavo iš vokiečių kultūros, tačiau, kaip akcentavo pašnekovė, svarbiau ne tiek kilmė, kiek tai, kaip tradicija įsitvirtino Lietuvos kultūroje: „Įdomiau yra tai, kad šis elementas yra labiau išpopuliarėjęs miestų kultūroje. Pastaroji apskritai būna tarptautiškesnė, labiau priima įvairius naujus elementus, ir šiuo atveju matome, kad tarpukariu tai buvo tarptautinių idėjų srautas atkeliavęs į Lietuvą ir pasiūlęs naują elementą.“
Gimęs būti vairuotoju
Senieji kretingiškiai dar mena Vytauto gatvės Kretingoje senbuvį Povilą Sabaliauską (1906–1975) sovietmečiu dirbusį gaisrinės ir ligoninės automobilių vairuotoju, bet tik retas jų žino, kad tarpukariu tai buvo vienas garsiausių ir šauniausių Kretingos „šoferių“, ne tik vairavęs, bet ir remontavęs įvairių užsieninių markių automobilius ir autobusus. Gimęs 1906 m. Kluonalių kaime, ūkininkų Jono Sabaliausko ir Karolinos Zastartaitės šeimoje, kurioje augo 4 broliai ir 2 seserys, nuo mažens buvo pratinamas prie ūkio darbų, nes turimi 25 ha žemės reikalavo daug darbo rankų. Dar paauglystėje regėtas keliu riedantis automobilis Povilui padarė didžiulį įspūdį, tad jo svajone ir siekiu tapo noras išmokti jį vairuoti. 1923 m. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi, jis be tėvų sutikimo ten ir patraukė, kad būtų arčiau automobilių ir galėtų siekti savo svajonės, nes Klaipėdoje automobilių buvo gerokai daugiau negu Kretingoje, kur 1922 m. buvo užregistruotas tik vienas automobilis. Pas vietinį verslininką, kelių automobilių savininką išmokęs ne tik juos prižiūrėti, bet ir valdyti, vos tik sulaukęs pilnametystės Povilas išlaikė egzaminus ir įgijo teisę vairuoti automobilį, nors Lietuvoje jų 1926 m. buvo užregistruota tik 424. Nepriklausomoje Lietuvoje pirmosios eismo taisyklės buvo patvirtintos 1920 m. ir turėjo tik 12 skirsnių. Nors ir netobulos, bet tai buvo pirmasis toks lietuviškas dokumentas, vėliau kelis kartus taisytos ir papildytos. 1925 m. buvo išleistos „Plentais važinėti taisyklės“, kuriose nustatytas transporto priemonių judėjimas plentais ir vieškeliais, apibrėžti techniniai reikalavimai, atsirado ir registracijos numeriai, nors kokie jie turi būti, nenurodyta. Tik 1931 m. išėjus „Autovežių įstatymui“, atsirado prievolė transporto priemones įregistruoti išduodant leidimus ir valstybinius numerius, o „šoferiais“ galėjo būti ne jaunesni negu 18 m. asmenys, išlaikę vairuotojo egzaminus ir turintys „šoferio“ knygelę. Kretingos apskrityje registruotos transporto priemonės turėjo valstybinio ženklo seriją Kr, kaimyniniame Klaipėdos krašte – KM.
„Šv. Pranciškaus varpelis“ – nešęs šviesą kelioms kartoms
„Pajūrio naujienų“ redakciją pasiekė Vilniuje gyvenančio Arvydo Ignatavičiaus laiškas, kuriame – greičiausiai 1935 m. Pranciškonų vienuolyno išleistas žurnalas „Šv. Pranciškaus varpelis“. Tikslų numerį ir leidimo datą nustatyti sunku, kadangi žurnalas per ilgą kelionę laiku liko be viršelio ir be paantraštinių duomenų. Emocijų kėlė visą vaikystę „Šį žurnalą, dar būdamas kokių 9-erių metų vaikas, radau močiutės pasoginės komodos apatiniame stalčiuje. Man tai buvo išskirtinis atradimas – žurnalas ir jo turinys man padarė didžiulį įspūdį, ypač – straipsnis apie Kretingą ir čia įsikūrusius brolius pranciškonus, vienuolyną, lurdą“, – kalbėjo 66-erių A. Ignatavičius, papasakojęs, kad pas senelius Marijoną ir Juozą Burokus jis su tėvais iš Šiaulių važiuodavęs į Kupiškio rajone esantį Girvalakių kaimą, anuomet priklausiusį Skapiškio valsčiui. Pašnekovas prisipažino, kad tą žurnalą jis kiekvieną vasarą vartydavęs ir skaitydavęs iš naujo, o apie Kretingą susidaręs įspūdį, kad tai – ypač jaukus ir švarus miestas. Anot A. Ignatavičiaus, seneliai buvo tikintys žmonės, senelis, išgyvenęs 86-erius metus, prie carinės valdžios buvo baigęs keturias klases, močiutė, kuri mirė sulaukusi 75-erių, taip pat mokėjo skaityti ir rašyti. „Su jais man pavyko išlaikyti glaudų ryšį ir suaugus – važiuodavau padėti prie šieno, kitų ūkio darbų. Dalgis ir grėblys buvo kaimo kasdienybė, technikos gi nebuvo jokios“, – A. Ignatavičiaus pastebėjimu, kaime nedaug kas turėdavęs spaudinių, o jo seneliai per laikmečio kataklizmus – karą, pokarį, sovietmetį – sugebėjo išsaugoti maldaknyges, „Šv. Pranciškaus varpelį“ ir vaikiškas pasakų knygas, iš kurių skaitydavo anūkui. Pats A. Ignatavičius tapo pedagogu, pastaruosius 7-erius metus dirbo su autizmo spektrą turinčiais vaikais, su skirtingų gebėjimų vaikais jis dirba ir dabar. „Iš Šiaulių persikėlėme į Vilnių, tad teko atsisveikinti su daugeliu daiktų, tarp jų – ir su vaikystėje pamėgtais leidiniais“, – kodėl jam mielas žurnalas „Šv. Pranciškaus varpelis“ su prašymu perduoti jį vienuolynui arba muziejui atsidūrė Kretingoje, paaiškino vyras.
Muziejus iškiliai atvėrė duris į Kalėdas
Kretingos muziejus, pirmasis mūsų mieste nušvitęs šventiškai, pradėjo Kalėdų laukimo laikotarpį: muziejaus bičiuliai buvo sukviesti paminėti muziejaus veiklos 90-metį ir buvusio rūmų šeimininko grafo Juozapo Tiškevičiaus 190-ąjį gimtadienį. Svečius pasitikęs Kretingos muziejaus vadovas Romandas Žiubrys akcentavo, kad šie metai muziejui ypatingi – sukanka 90 jo gyvavimo metų: „Jo veikla prasidėjo nuo mažo muziejaus ir išsiplėtojo iki rūmų erdvių. Per tą laiką muziejus subūrė gausų bičiulių būrį. Labai tikiuosi, kad jūs tapsite jo ambasadoriais, atvykusius savo svečius kviesite į muziejų ir pasakosite jo istoriją.“ Ta proga svečiai buvo pakviesti dalyvauti loterijoje, kurioje galima buvo laimėti Draugo kortelę, leisiančią nemokamai lankytis muziejuje visus ateinančius metus. R. Žiubrys už darbą ir iniciatyvas taip pat padėkojo muziejaus kolektyvui ir geradariams, kurie muziejui padovanojo eksponatus: „Vienas žmogus negalėtų padaryti to, kuo įstaiga didžiuojasi šiandieną.“ Kretingos muziejui, vadovo žodžiais, šie jubiliejiniai metai buvę ypatingi: į Tiškevičių rūmus sugrąžinta pokariu išsibarsčiusi paveikslų kolekcija, įsigyta vertingų grafų šeimos relikvijų ir krašto istoriją liudijančių eksponatų. Svečiai buvo pakviesti į Baltąją salę apžiūrėti pačius naujausius, per praeinančius metus muziejui dovanotus eksponatus: senųjų liaudies meistrų rankomis sukurtas vertybes iš Laukžemės ir Kalnalio bažnyčių, kretingiškio bajoro Jotvingių kryžiaus ordino riterio Leopoldo Eduardo Rimgailos šeimos relikvijas, kaunietės Rasos Eugenijos Čižinauskaitės dovanotą sidabrinį šaukštą su grafų Tiškevičių monograma ir kitas iš privačių asmenų įsigytas vertybes.
Kviečia į filmo peržiūrą
Spalio 28 d. 14 val. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su Palangos žydų bendruomene kviečia į dokumentinio filmo „Jėgerio ataskaitos pėdomis“ peržiūrą ir diskusiją su istoriku dr. Stanislovu Stasiuliu. Filmo peržiūra ir susitikimas vyks Palangos kurhauzo teatro salėje (Grafų Tiškevičių alėja 1). Renginys skirtas Vakarų Lietuvos regiono mokykloms, Tolerancijos ugdymo centrų bendruomenėms – pedagogams ir mokiniams. Į šio filmo peržiūrą kviečiami visi besidomintieji Holokausto problematika Lietuvoje. Filmo kūrybinė grupė iš Izraelio: režisierius Boris Maftsir, vaizdo režisierius Rony Katzenelson. Filmo siužetas paremtas nacių karininko Karlo Jėgerio ataskaita, kurią šis karininkas rengė organizuodamas Lietuvos žydų išžudymą. Šiame filme Boris Maftsir leidžiasi į kelionę po Lietuvos miestelius, bandydamas suprasti gilų istorinį lūžį: kodėl Lietuvoje – šalyje, turinčioje turtingą, giliai susipynusią žydų ir lietuvių istoriją, – daugelis lietuvių po 1940 m. sovietų okupacijos ėmė laikyti žydus išdavikais? Kaip šis suvokimas išsivystė į varomąją jėgą, lėmusią Lietuvos žydų persekiojimą ir masines žudynes po vokiečių invazijos 1941 m. birželio 22 d.? Kaip šimtmečius gyvuojanti litvakų istorija vos per kelis mėnesius žiauriai baigėsi masinėse kapavietėse? Filmo peržiūroje dalyvaus Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, istorikas dr. Stanislovas Stasiulis, kuris pakomentuos filmo tematikos klausimais. Renginį organizuoja Palangos žydų bendruomenė kartu su Tarptautine komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Renginio partneris – Palangos miesto savivaldybė. Renginys – nemokamas. Apie dalyvavimą pranešti el. p. ingrida.vilkiene@lrv.lt .
„P. n.“ informacija
Prisiminė Palangos žydų žudynes Kunigiškių miške
Pagerbtas tragiškas Palangos žydų – moterų, vaikų ir pagyvenusiųjų – prieš 84-erius metus įvykdytų žudynių Kunigiškių miške atminimas. Žudynių ir kapo vietoje Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas kartu su Palangos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus specialistais, vedėju Robertu Trautmanu ir Janina Baluže uždegė atminimo žvakes ir padėjo akmenėlius. XIX a. pab. žydai Palangoje gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą. Palangos žydai savo veiklos kryptimi mažai skyrėsi nuo kitų regiono štetlų žydų – užsiėmė prekyba ir amatais, tačiau dėl Palangos – miesto prie Baltijos jūros – specifikos Palangos žydų prekeiviai ir amatininkai pradėti glaudžiai sieti su gintaro apdirbimu ir pardavimu. Tarpukariu žydai užėmė pareigas Palangos valsčiaus taryboje, vėliau ir miesto administracijoje. Palangoje veikė žydų smulkaus kredito bankas, hebrajų pradžios mokykla, religinė mokykla – chederis, Didžioji ir Mažoji sinagogos, žydų restoranas „Košer“. Žydai Palangoje buvo ir kurortinių verslų, tokių, kaip nuomos, gydyklų, pensionų pirmeiviai. 1941 m. birželio 22 d. Palangą užėmus Trečiojo Reicho karinėms pajėgoms, tą pačią dieną nukentėjo vaikų pionierių stovyklą, kurioje didžioji dalis buvo žydų vaikai. Birželio 26 d. moterys, vaikai ir pagyvenusieji buvo kalinami vienoje Palangos sinagogų. Po kelių dienų jie perkelti į buvusį Valteriškės, dabartinį Vilimiškės kaimą, kuriame buvo įkurtas laikinasis getas. Vienas brolis Lietuvą valdė, kitas Kretingoje akmenis skaldė
Akmenuotas Kretingos kraštas buvo ne tik palankus steigti kalėjimus ir priverčiamojo darbo stovyklas, bet jis iš visos Lietuvos traukė ir akmenskaldžius, tarp kurių garsiausias buvo šalies prezidento Antano Smetonos (1874–1944) brolis Motiejus Smetona (1864–1943). Jis gimė 1864 m. Ukmergės valsčiaus Užulėnio kaime smulkių ūkininkų Jono Smetonos ir Julijonos Kartanaitės šeimoje. Joje augo 7 vaikai, iš kurių labiausiai pagarsėjo pats jauniausias Antanas, nuo pat mažens buvęs smulkaus sudėjimo, bet pats išmokęs skaityti, tad buvo nuspręsta jį leisti į mokslus. Kaip savo dienoraštyje rašė M. Smetonos dukra Elena, jos tėvui neteko mokytis, nes tik 10 ha turinti ūkininkų šeima 2 vaikų leisti į mokslus neišgalėjo, tačiau fiziškai stiprus jaunuolis buvo didelė parama šeimai ūkio darbuose. Kadangi ūkis buvo numatytas palikti vyriausiam sūnui Ignui, Motiejus, pasiėmęs 3 rublius ir atsisveikinęs su savo artimaisiais, išvyko laimės ieškoti į Liepoją, augantį Latvijos uostą ir pramonės miestą, į kurį tuo metu ieškodami darbo traukdavo nemažai lietuvių. Nuvykęs į jam nežinomą miestą Motiejus nepasimetė, rado ne tik pastogę, bet ir darbą. Pradėjęs nuo sunkaus darbo karštyje metalo liejykloje, jis pabandė ir iš karto pamėgo akmenskaldžio darbą gryname ore, kuris tapo jo gyvenimo profesija. Liepojoje jis sutiko ir savo gyvenimo laimę, iš Telšių apskrities Morkiškių kaimo kilusią Barborą Ginčiauskaitę (1853–1955), darbščią ir stiprią gyvenimo negandų užgrūdintą moterį, su kuria susilaukė 5 vaikų: anksti mirusio Motiejaus, Adomo (gim. 1901 m.), Elenos (gim. 1903 m.), Emilijos (gim. 1905 m.) ir Antano (gim. 1908 m.). Pats jauniausias Antanas buvo pavadintas brolio, kuriuo Motiejus visą gyvenimą didžiavosi, vardu. Šešiolikmetis Antanas 1890-aisiais buvo atvykęs pas savo brolį į Liepoją ir čia norėjo mokytis, bet jo į gimnaziją nepriėmė, todėl jis 1891–1893 m. mokėsi Palangos progimnazijoje.
Būti birutiete – garbė ir atsakomybė
Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjunga, vienijanti 6 regionų – Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus – draugijas, šiemet švenčia gyvavimo ir veiklos 100-metį. Birutietės rūpinasi Lietuvos karių šeimomis, globoja sužeistus ir ligotus karius, puoselėja tradicijas, užsiima labdara ir švietimu, ugdo jaunimą. „Labai branginame šį vardą: būti birutiete mums yra didžiulė garbė ir atsakomybė“, – „Pajūrio naujienoms“ tvirtino Klaipėdos draugijos atstovės: jos pirmininkė klaipėdietė Sigita Stonkienė, vydmantiškė Birutė Trakimienė ir kretingiškė Boneta Baltrūnienė. Veikla – savanorystės principu B. Trakimienė dirba Vydmantų gimnazijos bibliotekoje, B. Baltrūnienė – šeimos gydytoja, S. Stonkienė yra verslo srities žmogus. Į draugiją jos susibūrė panašiu laiku – prieš 15 metų, Klaipėdoje besikuriant jų organizacijai. Birutiečių veikloje moterys – karininkės, karininkų žmonos ir dukterys – dalyvauja savanorystės principu. Kuo pašnekoves sužavėjo ir įtraukė šios draugijos veikla? B. Baltrūnienė sakė, kad apie šią organizaciją dar paauglystėje sužinojusi iš savo močiutės šviesaus atminimo Onos Radavičienės: „Ji pasakodavo, kaip Smetonos laikais, o ir pokariu karininkija buvo labai svarbus visuomenės sluoksnis, kad jų žmonos burdavosi pagelbėti sužeistiems kariams, slaugydavo juos, paremdavo jų šeimas. Tačiau būti karininko žmona tarpukariu buvo tarsi privilegija, nes dauguma jų nedirbo, o dabar reikia derinti ir darbą, ir laiką, atiduodamą šiai savanoriškai veiklai.“ Su savo būsimu vyru puskarininkiu Vytautu, dabar – pulkininku leitenantu, ji susipažino kai, pirmąkart neįstojus į medicinos studijas, teko dirbti raštvede Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje. Kitąmet ji įstojo į tuometinę Kauno medicinos akademiją, o Vytautas – į Karo akademiją. „Ištekėjusi tapau karininko žmona, bet galvojau, kad tam, jog tapčiau birutiete, reikia nusipelnyti, nes ne bet kam ši garbė tenka“, – atviravo B. Baltrūnienė.
Karinio laivo „Prezidentas Smetona“ pėdsakai Šventojoje
Minėdami Lietuvos karinio laivyno įkūrimo 90-metį, prisiminkime pirmojo mokomojo karo laivo „Prezidentas Smetona“ 1939–1940 m. buvimą Šventosios uoste ir čia jo paliktus pėdsakus. 1935 m. rugpjūčio 1 d. kariuomenės vado pulkininko Stasio Raštikio (1896–1985) įsakymu buvo įsteigtas Lietuvos karinis laivynas, kurio pirmuoju laivu tapo „Prezidentas Smetona“. 1927 m. liepos mėn. už 289 tūkst. litų Vokietijoje nupirktas buvęs minų gaudytojas buvo pastatytas 1917 m., jo vandens talpa 525 t, ilgis 60 m, dvi po 1 tūkst. AJ galingumo garo mašinos buvo kūrenamos akmens anglimi, kuro atsargos 120 t. Didžiausias išvystomas greitis siekė 17 jūrmylių per valandą, laivo grimzlė iki 2,5 m, įgulą sudarė apie 70 jūreivių. Po remonto ir išbandymų laivas buvo perduotas pakrančių apsaugai, ne kartą dalyvavo pavojingose Lietuvos teritorinius vandenis pamėgusių kontrabandininkų sulaikymo operacijose. Dėl brangaus išlaikymo ir jo garo mašinų leidžiamų juodų dūmų ir garso, kas leisdavo kontrabandininkams iš toli jūroje pastebėti ar išgirsti laivą ir pabėgti, 1932 m. pasienio policijai įsigijus naujus modernius katerius, jis buvo perkeltas į rezervą. Po atliktų remonto darbų 1935 m. spalio 26 d. laivo bandomasis reisas į jūrą tapo istoriniu, nes ant jo stiebo pirmą kartą buvo iškelta Lietuvos karinio laivyno vėliava. Jos pagrindu buvo paimta tautinė vėliava, kurios viduryje raudonas skydas su aukso spalvos Vyčio kryžiumi. Laivo vadu buvo paskirtas majoras Antanas Kaškelis (1879–1944), iki tol buvęs ir jo vadas (1927–1932), ir jo prižiūrėtojas (1932–1935). Patyręs, dar carinės Rusijos laivyne tarnavęs ir ten patirties įgijęs, savo vešlia barzda išsiskyręs jūrininkas, buvo visų gerbiamas ir vertinamas.
Suskaitmenino kone 500 metų Lietuvos pranciškonų istoriją
Klaipėdietis istorikas humanitarinių mokslų daktaras 67-erių Vacys Vaivada ėmėsi didžiulio darbo – per dvejus metus jis suskaitmenino milžiniškos apimties užatlantės pranciškonų kunigo Viktoro Vinco Gidžiūno (1912–1984) Krokuvoje surinktą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pranciškonų kone 500 metų – nuo XV iki XIX a. – istorijos archyvą ir skaitmeną perdavė Kretingos pranciškonų vienuolynui. „Tai, ką šiandieną turi Kretinga, yra istorinė brangenybė“, – akcentavo profesorius V. Vaivada. Atliko titaniškus darbus Klaipėdos universiteto afilijuotas (priklausantis mokslo įstaigai, – red. pastaba) profesorius V. Vaivada gavo Kretingos pranciškonų parapijos klebono Pauliaus Sauliaus Bytauto rūpesčiu išvien su kitais broliais iš JAV į Lietuvą pargabentą medžiagą – kunigo V. V. Gidžiūno nufotografuotą ir ant plono popieriaus išleistų 15,5 tūkst. tekstų nuotraukų. Šią itin gausią archyvų medžiagą V. Vaivada suskaitmenino galingu Klaipėdos universiteto skeneriu ir atliko tai dviem režimais: vieną – paprastesnį, o kitą techniškai pajėgesnį – 600 taškų, kad prireikus galima būtų atkurti „išplaukusias“ fotografijų vietas. Viena skaitmena liko Klaipėdos universitete, jeigu, pasak V. Vaivados, studentai norėtų tęsti LDK bernardinų istorijos tyrinėjimą, o kita elektroniniu pavidalu grįžo pas brolius pranciškonus. Kretingos parapijos klebono P. S. Bytauto žodžiais, V. Vaivada atliko ne tik Lietuvos pranciškonų, bet ir visos Lietuvos istorijai itin svarbų darbą, – beje, dirbdamas savanoriškai, be jokio atlygio. Tačiau profesorius gana kukliai tevertino savo indėlį, jis sakė, kad patį juodžiausią darbą atliko nežinomu išlikęs šviesuolis archyvaras, kuris Krokuvoje kruopščiai atrinko ir kunigui V. V. Gidžiūnui pateikė susistemintą didžiulę teritoriją apimančios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pranciškonų brolijos medžiagą. V. Gidžiūnas ją nufotografavo į 400 juostelių. „Įsivaizduokit, koks tai turėjo būti ilgas ir kruopštus darbas, naršant po milžiniškus archyvus ir atrenkant tai, kas esminga. Manau, kad tai turėjo trukti kelerius metus“, – pasvarstė pašnekovas.
|
|
