|
|
|
Vakarų LietuvaKretingoje LFF pristatė futbolo klubo struktūrą
Kretingoje apsilankęs Lietuvos futbolo federacijos (LFF) licencijavimo skyriaus vadovas Laurynas Zibolis su LFF licencijavimo vadybininke Diana Jonaitiene pristatė biudžetinių futbolo sporto mokyklų reorganizaciją –viešąsias įstaigas futbolo klubus. Kretingoje jau yra futbolo klubas „Kretingos Minija“, tačiau ši sporto šaka yra kultivuojama ir Kretingos sporto mokykloje. Taps konkurencingu? Dabar klubas „Kretingos Minija“ turi bendradarbiavimo sutartį su Kretingos sporto mokykla dėl vaikų grupių, tačiau nuo 2020 m. pavasario, kad klubas gautų LFF I lygos licenciją, to nepakaks. Jai gauti reikia atitikti penkis kriterijus: infrastruktūros, sportinius, teisinius, personalo ir finansų. Iki tada klubas turėtų turėti futbolo akademiją, arba vaikų komandas, savo viešosios įstaigos struktūroje. 2019 metai yra pereinamieji metai, kuomet kiekvienas klubas, norintis dalyvauti LFF I lygoje, turės sukurti visą klubo struktūrą – turėti vaikų, jaunimo komandas, išlaikant pagrindinę ir veteranų komandas. LFF licencijavimo vadovas pasiūlė Kretingos rajono savivaldybei bendradarbiauti su kitomis savivaldybėmis ir pasirinkti tinkamiausią modelį: „Tai yra svarbu, kad klubas ir toliau galėtų dalyvauti I lygoje, o gal net ir aukštesnėse lygose.“ Pagrindinės priežastys, kodėl tokių klubų atsiranda vis daugiau – tai užsienio valstybių pavyzdžiai, klubų licencijavimo reglamentavimas. „Pastebėjome, kad tai turi įvairiapusės naudos – tiek finansinės, tiek kiekybinės“, – įvardijo L. Zibolis. Sukurti visą klubo struktūrą „Kretingos Minijos“ klubui yra svarbu. „Minijos“ atžvilgiu – tai klubas, iš trečio diviziono kylantis aukštyn į rimtesnį sportą“, – kalbėjo L. Zibolis. Viešosios įstaigos „Kretingos Minija“ vadovas Vidas Burba pripažino, kad Kretingos sporto mokyklai nesutikus jungtis į vieną struktūrą, jie turėtų ir antrą variantą: „Norime raumenis užsiauginti ne sportine prasme, o pačioje struktūroje. Jeigu mums nepasiseks susitarti su Savivaldybe, Sporto mokykla, turime ir antrą variantą, kurio tikrai imsimės, – būsime konkurencingi ir patys į grupes rinksime vaikus.“ Pagrindinis prioritetas, kuriant viešąją įstaigą, – kad futbolo klubas turi augti nuo vaikų iki pagrindinės komandos, dar labai svarbu, kad Savivaldybė dalyvautų šiame procese ir užtikrintų klubų stabilumą. „Einant į I lygą federacija akcentuoja, kad klubas turi turėti ne mažiau kaip tris dalininkus, ir Savivaldybė gali būti vienas jų. Manome, kad Savivaldybės dalyvavimas yra pakankamai svarbus, kad būtų užsitikrintas tolesnės veiklos stabilumas“, – tvirtino L. Zibolis.
Batikos darbuose – etnologijos ženklai
Priekulėje prieš kelerius metus įsikūrę menininkai iš Aukštaitijos Kristina ir Povilas Šoriai sakė pajutę ypatingą pamario krašto žmonių ryšį su gamta – jūros vėjais, erdvėmis, protėvių tradicijomis, ir visa tai atsispindi mįslingoje Kristinos batikos darbų parodoje „Simbolių batika“. Paroda šiuo metu eksponuojama Kretingos muziejuje. Kone dvi dešimtys batikos technika – piešiant įkaitintu vašku ant drobės – atliktų darbų yra apskritimo formos, kuris simbolizuoja baltiškąjį Rėdos ratą. Šią formą menininkė pasirinko neatsitiktinai: tai – judėjimo, išsukimo jėgos, ryto-vakaro, pavasario-rudens, nesibaigiančios amžinybės simboliai. O tarp dinaminio gūsio kūrėja įkomponuoja etnologinius simbolius – Elnią devyniaragį ir Gyvybės medį, už kurių slypi juntama žmogaus esybė. Neužilgo gamtoje susivienodins diena ir naktis, gamta pasipuoš žaluma. Visas prabėgusių ir būsimų švenčių ratas suaugęs su žmogaus gyvenimu. Visa tai, sakė profesionali tekstilininkė K. Šorienė, ir atspindi jos batikos darbų ciklas „Simboliai batikoje“. „Tai paroda su tėkme. Noriu, kad tai, ką perteikiau savo darbuose, tarsi protėvių palikimo tąsa, tekėtų, vystytųsi ir toliau“, – kalbėjo batikos meistrė. Pristatydama parodą K. Šorienė teigė, kad šie darbai gimę iš jos pasaulėžiūros, kurią suformavo bendrystė su žmonėmis, ieškančiais ryšio su gamta ir protėvių tradicijomis, jų pajautimu. Šis pažinimas į ją atkeliavęs atsitiktinai: „Sykį eidama per tiltelį, išgirdau kankliavimą, ir kažkas viduje suvibravo: lyg būčiau pajutusi nematomą, bet gyvą mus supantį protėvių ryšį. Ateina metas, kai užduodi sau klausimą – kodėl tai ataidi iš praeities, gal tai postūmis pažvelgti giliau į tradicijas ir eiti su jomis išvien. O šį pojūtį ypatingai sustiprino tai, kad gyvenimas po studijų Vilniaus dailės institute mano šeimą nubloškę į pamarį“, – kalbėjo menininkė. Palangoje atidarytas modernus baseinas
Penktadienį Palangoje atidarytas tarptautinius standartus atitinkantis baseinas su sveikatingumo centru tarnaus kurorto gyventojams ir svečiams bei profesionaliems sportininkams. Statyba neužsitęsė Bendrovė „Conresta“ Palangos baseiną pastatė per pusantrų metų. Baseinas kainavo per 6 mln. eurų. Pusė lėšų statybai skyrė Palangos miesto savivaldybė, kita jų dalis buvo gauta iš Valstybės investicijų programos. Baseino atidarymo šventėje dalyvavęs Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis akcentavo rekordiškai trumpą statybos laiką bei tai, kad šis projektas įgyvendintas skaidriai panaudojant jam skirtą finansavimą. „Palanga gero stebuklo miestas. Čia viskas daroma pigiai, greitai ir užtikrintai“, – sakė Premjeras. Atitinka FINA reikalavimus Naujasis Palangos baseinas yra 25 m ilgio, turi 8 plaukimo takus. Baseine sukomplektuota ir įdiegta sportinė įranga (laiko fiksavimo sistema su atskira švieslente ir lietimo panelėmis, plaukimo lynai su bangų gesinimo įranga, starto bokšteliai šuoliams į vandenį su integruotais sensoriais ir kt.) atitinka tarptautinės plaukimo federacijos (FINA) reikalavimus, todėl baseine bus galima vykdyti įvairias plaukimo varžybas, tarptautines irgi. Baseinų zonoje yra 150 vietų žiūrovų tribūnos, kabinetai treneriams, medicinos personalui bei teisėjams. Šalia sportinio baseino įrengtas 13 m ilgio 2 takelių vaikams mokytis plaukti baseinas. Baseinas įsikūręs strategiškai patogioje vietoje – Kretingos gatvėje, šalia dviejų Palangos mokyklų. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu, baseine vyks nemokamos kūno kultūros pamokos Savivaldybės mokyklų mokiniams, vaikai čia bus mokomi saugiai elgtis vandenyje, plaukti bei tobulinti plaukimo įgūdžius.
Atvėrė erdves kameriniam Dvaro teatrui
Kretingos dvaro Ūkvedžio name surengus teatralizuotą vakarą, kurio metu buvo skaitoma dar nebaigta kraštiečio publicisto Juozo Pociaus pjesė „Oranžerijos stiklo paveikslėliai“, atidarytos naujos kamerinio dvaro teatro erdvės. Jose ir toliau bus tęsiami renginiai iš ciklo „Atgimstančios Kretingos grafų Tiškevičių dvaro istorijos ir legendos“. Pjesėje – atkurta didikų šeimos istorija Pjesę skaitė pats jos autorius išvien su klaipėdiete aktore Virginija Kochanskyte, – jiedu jau kelerius metus per Kretingos muziejaus rengiamus Dvaro menų festivalius „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“ įsikūnija į Grafą ir Grafienę. Jiems taip pat talkino buvęs ilgametis Kretingos rajono vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ režisierius Algimantas Verbutas. Skaitymus muzikiniais intarpais papildė Kretingos meno mokyklos pedagogės: fleita grojo Dainora Pazdrazdienė, klavinola – Rita Pukelytė-Retkienė. „Ši pjesė dedikuota didikams Sofijai ir Juozapui Tiškevičiams. Renku istorinę medžiagą ir įvelku į siužetą, suteikdamas jam dramos formą. Panaudojau grafienės Sofijos laiškus, grafo Juozapo testamentą, įvairius kitus dokumentus. Didžioji dalis pjesės jau suguldyta, tačiau žinau, jog muziejus pasipildė nauja istorine medžiaga – Sofijos dienoraščiu iš kelionės po Europą, taip pat Darbėnų žydų bendruomenės užuojauta mirus grafui bei kitokiais dokumentais. Todėl ligi Dvaro šventės šį rugpjūtį pjesę ketinu užbaigti“, – kalbėjo J. Pocius. Pjesę „Oranžerijos stiklo paveikslėliai“ ketinama suvaidinti ant būsimos Kretingos dvaro rūmų verandos, kurią, kaip ir daugumą nuniokotų dvaro pastatų, muziejus pasiryžęs atstatyti. O per Šv. Antano atlaidus ir Kretingos miesto šventę birželį J. Pocius tikisi dabartinį pjesės variantą suvaidinti išvien su garsiu šalies lėlininku Vitalijumi Mazūru.
Į Panamą – susitikti su pasaulio jaunimu
Tarp grupės piligrimų, savanorių, skautų bei pranciškoniškojo jaunimo atstovų, šį sausį vykusių į Pasaulio jaunimo dienas Panamoje Centrinėje Amerikoje, dalyvavo ir iš Kretingos kilusi, Vilniuje slaugytoja dirbanti 28-erių Justina Žiaušytė. Išgirdo Popiežius siųstą žinią Mergina sakė, jog į Pasaulio jaunimo dienas ji vyko jau trečiąkart – anksčiau yra pabuvojusi Ispanijoje ir Lenkijoje. Ir šįkart išvien su bendraminčiais iš Bernardinų parapijos pradėjusi ruoštis ir į šį masinį krikščioniškojo jaunimo susitikimą: „Taupiau, nes kelionė brangi – už bilietus reikėjo patiems susimokėti“, – sakė J. Žiaušytė. Panamos respublikos sostinę Panamą, kur Sičio parke, talpinančiame per 200 tūkst. piligrimų, įvyko Pasaulio jaunimo dienos, lietuvaičiai pasiekė dviem skrydžiais per Frankfurtą ir Niujorką. „Nors jau anksčiau teko būti tokiuose susitikimuose, šįsyk įspūdis buvo labai stiprus todėl, kad atvyko labai motyvuoti, tikėjimo vedami žmonės – juk reikėjo įveikti tokius tolius“, – akcentavo kretingiškė. J. Žiaušytei įstrigo į Pasaulio jaunimo dienas atvykusio Popiežiaus Pranciškaus žodžiai, jog gyventi turime šia diena – dabar, o ne rytoj daryti gera kitam, dirbti ir kurti geresnį pasaulį. Pontifikas taip pat nemažai dėmesio skyrė skurdo mažinimui. „Popiežius, siųsdamas vilties žinią, tarsi siekė priartėti prie jaunų žmonių, prie tų, kurie kenčia“, – sakė piligrimė.
„Light House“ – analogų Lietuvoje neturinti erdvė
Praėjusį savaitgalį Klaipėdoje, buvusiame faneros fabrike, buvo atidarytos renovuotos modernios patalpos – pirmoji Baltijos šalyse bendradarbystės erdvė „Light House“. Šios erdvės skirtos žmonėms, kuriuos vienys mokslo ir verslo inovacijų bei partnerystės siekis su kitomis strateginėmis uostamiesčio įmonėmis. Po vienu stogu – darbas ir poilsis Visą parą veikiantis „Light House“ po vienu stogu jungia modernius šiuolaikiškus darbo kabinetus, konferencijų sales, susitikimų bei individualių pokalbių, terapijos, meditacijos bei jogos kambarius, sporto salę, kavines, laisvalaikio bei kūrybos erdves, virtuvės zoną. Bendradarbystės erdvėje įrengta 200 darbo vietų, kurios pritaikytos dirbti ir individualiai, ir komandomis. Veikia loftai, miego kapsulės, – naktį čia iš viso gali likti ilsėtis 30 žmonių. Kartu su Lietuvos startuoliu „Pingin“ įdiegta skaitmeninė pastato valdymo sistema. Naujoje bendradarbystės erdvėje jau įsikūrė startuoliams skirta nemokama verslumo ir eksporto plėtros agentūros „Versli Lietuva“ Lietuvoje populiarėjanti erdvė „Spiečius“, Baltijos skaitmeninių inovacijų centras, Karinių jūrinių inovatyvių technologijų centras. „Light House“ – tai Klaipėdoje vystomo didžiulio „Baltijos technologijų parko“ dalis, kuris kuriasi buvusio faneros fabriko Liepų gatvėje teritorijoje. „Baltijos technologijų parko“ miestelis, pasako jo sumanytojo viešosios įmonės „Baltijos technologių parkas“ vadovo Šarūno Butkaus, vystosi keturiais etapais, – kol kas užbaigtas tik pirmasis etapas ir atidaryta 6,1 tūkst. kv. m ploto erdvė. Likusius tris etapus planuojama įgyvendinti iki 2021-ųjų pabaigos.
Baldų gamyboje madų nesivaiko
„Dvidešimt metų diena po dienos gaminame baldus, – mes nesame tie, kurie atnešame naujų dizaino vėjų, užtat mūsų baldai yra patikimi. Pagrindinis mūsų dizaineris yra pirkėjas, ir mes einame paskui jį“, – tvirtino Bajoruose Kretingoje įsikūrusios parduotuvės „Senoji baldinė“ savininkas 46-erių Rimantas Miceika. Nebrangus - o tarnauja ilgai Palangoje gyvenantis verslininkas tikino, jog tuomet, kai prieš 19 metų įsigijo pastatą, jame jau veikė baldų fabrikėlis, kuriame ir prekiauta baldais. Dėl to jiems nebereikėję sukti galvos, kaip pavadinti savo įmonės parduotuvę, – pavadinimas ir liko toks, kaip buvo įpratę vadinti kretingiškiai – „Senoji baldinė“. Nusipirkę pastatą, jame iškart pradėjo prekiauti baldais: dalį jų pasigamina patys, kitą dalį įsiveža iš užsienio. „Perkame baldus iš viso pasaulio, daugiausiai iš Europos – Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos, Lenkijos, Latvijos, atsivežame ir iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kinijos. Išsikėlėme sau pagrindinį reikalavimą – kad baldas nebūtų brangus, o tarnautų ilgai. Nevežame išskirtinių, itin prabangių baldų, nes mūsų pirkėjas – vidutines ar mažesnes pajamas gaunantis žmogus, kokių šiandien Lietuvoje – dauguma. Todėl ir orientuojamės į paprastus, praktiškus baldus. Kur jūs gausite lovą už 70 eurų? Ji tarnaus ilgai ir bus gaila išmesti“, – patikino R. Miceika. Jis sakė, jog savų meistrų sukurti baldai – dažniausiai nestandartinių dydžių lovos, spintos, spintelės. „Meistrai pagamina tai, ko žmogus pageidauja, tarkim – įvairių dydžių spinteles į nišas, jaunimas – ilgesnių lovų“, – įmonės darbo lankstumą akcentavo jos savininkas.
Vyrų krepšinio rinktinė „Kretinga“ – jaunuolių ateičiai
Šiais metais Kretingos vyrų krepšinio rinktinė „Kretinga“, treniruojama Arimanto Mikaločiaus ir žaidžianti Regionų krepšinio lygos A divizione, paminės savo komandos įkūrimo 20-metį – rudenį komanda pradės savo 20-ąjį sezoną, kuriam rengtis pradėjo jau dabar. Ir to priežastis – Kretingoje statomas naujas sporto kompleksas. „Turėsime sporto areną, vadinasi, krepšinio aistruolius galėsime pakviesti ne tik į rungtynes, bet ir į pramogų nestokojantį renginį“, – vylėsi vyriausiasis „Kretingos“ treneris. Šiuo metu Regiono krepšinio lygos A divizione „Kretinga“ tarp 16-komandų užima V–VI vietas. Ar kretingiškius tenkina tokia pozicija? „Prieš sezoną gal ir būtų tenkinę, bet dabar jau matau, kad tų pralaimėjimų, kuriuos patyrėme, galėjo ir nebūti – tuos susitikimus galėjome ir laimėti, tada ir aukštesnėje vietoje būtume atsidūrę, – kalbėjo treneris. – Tačiau galimybių „įšokti“ į stipriausiųjų ketvertą dar turime – reguliariajame sezone liko sužaisti 10 rungtynių, tad laiko pasitempti yra.“ „Kretingos“ komandą Regionų krepšinio lygoje galima pavadinti išskirtine komanda – tarp 15 jos narių 9 yra Kretingos sporto mokyklos auklėtiniai nuo 16 iki 18 metų. A. Mikaločiaus teigimu, komanda ir jos vadovai išlaiko prieš kiekvieną sezoną duodamą pažadą, kad rajono rinktinė ir yra tam, kad joje jauni krepšininkai turėtų galimybę pradėti savo sportinę karjerą ir kad joje žais būtent vietos jaunimas. „Iš esmės tuos žmones rengiame jų pačių ateičiai. Jaunuoliai, baigę ne tik sporto, bet ir bendrojo lavinimo mokyklas, išvyksta studijuoti – tokių komandoje yra visi 99 proc. – į Vilnių, Kauną, nes jų netraukia uostamiesčio mokymo įstaigos. Tuo pačiu jie turi galimybę patekti į aukštesnes krepšinio lygas ir tęsti sportinę karjerą“, – A. Mikaločius pripažino, jog jam šiek tiek gaila, kad vietos komanda praranda čia išugdytus krepšininkus, bet – toks gyvenimas, kuris lemia ir tai, kad komanda jau kurį laiką neturi vyresnio amžiaus krepšinio žaidėjų – juos įpareigoja atsakomybė šeimai, darbas, kai kuriems dėl to tenka ir emigruoti.
Gyvenimo namuose – gyvenimas be kaukių
Iš Kretingos kilęs ir pranciškono pašaukimą gimtajame mieste pajutęs, bet broliu netapęs, šiandieną 4 vaikų tėvas 47-erių Rimantas Ramonas vadovauja prie Vilniaus, Čekoniškių kaime, įkurtai „Betzatos bendruomenei“, kur veikia Gyvenimo namai bei Lobių dirbtuvės – čia žmonės su intelekto negalia atranda savo namus ir mėgstamą veiklą. R. Ramono vykdomus misionieriškus darbus įvertino ir LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė – 2017 m. jis buvo apdovanotas ordinu už nuopelnus Lietuvai. Apsikeičia vertybėmis R. Ramono žodžiais, pernai „Betzatos bendruomenė“ tapo tarptautinės „Arkos“ bendruomenės, kurios įkūrėjas Žanas Vanjė iš Prancūzijos lankėsi ir pas juos, tikraisiais nariais ir įgyvendina misiją – kurti bendrystės santykį su proto negalią turinčiais asmenimis, mažinti jų šeimų kančią bei socialinę atskirtį. „Mūsų bendruomenės prioritetas – bendrystė su tais negalią turinčiais asmenimis, kurie likę be tėvų ir neturi, kur gyventi, arba tie, kurių tėvai – jau senyvo amžiaus ir nebepajėgūs rūpintis savo suaugusiais vaikais. Dauguma žmonių su negalia – taip pat jau brandaus amžiaus, jiems po 40–50 metų, tačiau savarankiškai gyventi jie negali. Todėl pas mus jie atranda namus, kur po vienu stogu su jais gyvena asistentai, o Lobių dirbtuvėse jie suranda įdomių veiklų“, – „Betzatos bendruomenę“ apibūdino R. Ramonas. Jis tikino, jog bendruomenės namuose vieni su kitais apsikeičia vertybėmis: čia dirbantys ir savanoriaujantys žmonės iš neįgaliųjų išmoksta nuoširdumo, tikrumo, tačiau sulaukia ir manipuliacijų, nes žmogus su negalia turi visą paletę tų pačių jausmų. „Jo jausmai yra tikri: šviesa-tamsa, šiluma-šaltis, bet santykyje nėra kaukių, – pabrėžė pašnekovas. – Antra vertus, tie žmonės taip pat yra Dievo apdovanoti: per juos galime giliau pamatyti ir pažinti save, kartais net – padėti sau sveikti.“
Pajūry gyva muzikinė Eduardo Balsio dvasia
„Dėkoju Klaipėdai: Balsys čia ne sugrįžo, – jis iš čia nė nebuvo išėjęs. Pajūrio kraštas visuomet buvo artimas mano tėčiui“, – iš Vilniaus atskubėjusi į savo tėvo kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-mečio renginių ciklo pradžiai Klaipėdos muzikinio teatro skirtą konferenciją sakė jo duktė pianistė profesorė Dalia Balsytė. Atkūrė pradingusią smuiko partiją Kompozitoriaus duktė dėkojo Klaipėdos muzikinio teatrui, kuris šiuos metus paskelbė E. Balsio metais, bei organizaciniam komitetui, tėvo mokiniams, E. Balsio menų gimnazijai už tai, kad ėmėsi iniciatyvos paminėti 100-ąjį gimimo jubiliejų ir ta proga atgaivinti kūrinius, kurių dauguma beskambėjo prieš kelis dešimtmečius, jos tėvui dar gyvam esant. Vienas tokių – iškilmingas koncertas, kuriame nuskambės 1954 m. E. Balsio parašytas Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui, – juo sausio 15-ąją Žvejų kultūros rūmuose ir prasidės jubiliejinių metų minėjimas. Šį kūrinį atliks jauna, Austrijoje studijas baigusi klaipėdietė smuikininkė Lina Marija Songailė bei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas Tomo Ambrozaičio. Konferencijoje abi muzikantės – D. Balsytė ir L. M. Songailė – atviravo, jog noras atgaivinti šį kūrinį prilygo didelei avantiūrai, mat, per laiką buvo visiškai susidėvėjusi smuiko partitūra. Tačiau didžiulėmis pačios D. Balsytės pastangomis smuiko partija buvo surasta ir atkurta. Prioritetų viršūnėje – šeima D. Balsytė pabrėžė, jog marinistinis aspektas dominavo jos tėvo kūryboje. Tačiau jūrą jis traktavo ne kaip gamtos jausmą, stichiją, – ji jam asocijavosi su amžinybe ir laiku. „Pažiūrėkit: mūsų nebuvo – ji buvo, mūsų nebus – ji bus. Jūra, o ne kosmosas, jam buvo amžinybė“, – kalbėjo ji. Profesorės žodžiais, jau 35-eri metai, kai jos tėvo nebėra: per tą laiką išsigrynina mintys, išnyksta smulkmenos, lieka tik esmė. „Galvoju, kad per gyvenimą mano tėvą vedė 4 esminiai dalykai: principingumas, atsakingumas, profesionalumas ir darbštumas. Pagrindinė jo gyvenimo pozicija buvo nukreipta ne į darbą ir kūrybą, – prioritetų skalės viršuje jam buvo šeima“, – pabrėžė D. Balsytė. Ji prisiminė savo tėvą buvus mažakalbį. „Jis visuomet mums, vaikams, sakydavo – nepadarykit gėdos šeimai. Šeima jam – ne tik žmona ir vaikai, bet ir tėvai, seneliai – visas giminės medis, iš kurio išaugome. Anksti netekęs tėvų, pradėjo ieškoti draugų, kuriuos vadino gimine, susiskaldžiusius Kompozitorių sąjungos narius siekė suburti į šeimą. Šeimos autoritetu jis rėmėsi ir tuomet, kai jam siūlė stoti į partiją, – bet jis nebuvo komunistas, ir tai retas reiškinys, užimant vadovaujančias pareigas. Sakė – mūsų šeimoje nebuvo politikų, jei aš negaliu vadovauti, būdamas nepartinis, man šios pareigos nereikalingos“, – tėvo principingumą pabrėžė kompozitoriaus duktė.
|
|
