|
|
|
KuprinėPranciškonų gimnazijos pradinukų stovykla „VasarAUK“
Kasmet, pasibaigus mokslo metams, Viešosios įstaigos Pranciškonų gimnazijos pradinio ugdymo mokytojos organizuoja dienos stovyklą 1–4 klasių mokiniams. Kiekvienais metais surandama nauja tema, naujos pramogos, taip gimsta vis kitoks stovyklos pavadinimas. Šiemet stovykla vadinosi „VasarAUK“. Džiugu, kad šios kasmetinės veiklos su gimnazijos pradinių klasių mokiniais jau tapo tradicija ir vyksta šeštus metus iš eilės. Sužinoti, išbandyti ir patirti naujų dalykų, kartu auginti kūrybines ir fizines galias, teigiamas emocijas ir dar labiau sustiprinti draugystę – tokie buvo šių metų stovyklos „VasarAUK“ siekiai. Filmas „Lilo ir Stičas“, karate treniruotė, šešėlių teatro dirbtuvės, pažintis su teatro „Lino lėlės“ lėliškojo pasaulio stebuklais, virtuali kelionė M. K. Čiurlionio paveikslais, išvyka prie jūros, Didžioji medžioklė su skautais išpildė visus vaikų lūkesčius. O prie laužo išmokta skautiška dainelė „Iki pasimatymo!“ suteikė vilčių susitikti stovykloje ir kitais metais.
Grįžęs į Lietuvą ėmėsi kirpėjo profesijos
Neseniai kirpėjo profesiją pasirinkęs 25-erių kretingiškis Karolis Gricius keliaudamas įgijo vertingos patirties, taip pat atrado ir išbandė save. Su „Kuprinės“ skaitytojais jaunuolis pasidalino, su kokiais sunkumais susidūrė tapęs naujoku kirpėjo profesijoje. Save atranda gimtinėje Pabaigęs Pranciškonų gimnaziją jaunuolis išvyko svetur, kad galėtų įgyti patirties. „Pirmiausia išvykau į Daniją – norėjau išbandyti gyvenimą užsienyje, pamatyti, kaip sekasi gyventi savarankiškai“, – prisiminė jis. Vis dėlto Karoliui Danija nepatiko, nepritapo nei prie aplinkos, nei prie gyvenimo tempo. Tačiau grįžęs į Lietuvą jis sulaukė pasiūlymo nuvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Tai jam pasirodė puiki proga, todėl šį pasiūlymą priėmė ir šioje šalyje praleido dvejus metus. Įsitvirtinti kitoje šalyje nėra lengva, ypač pradžioje. „Viskas nauja, reikia išmokti kalbą, prisitaikyti prie kitokios kultūros. Pradžioje jautiesi svetimas, viską tenka pradėti nuo nulio“, – patirtimi dalijosi K. Gricius, atskleidęs, kad svetimoje šalyje jis ilgėjosi artimųjų. Amerikoje jam sekėsi gan neblogai. Darbas – stabilus, gyvenimo sąlygos – geros. Tačiau ilgainiui jis pradėjo jaustis vienišas, trūko šeimos, artimų draugų, gimtosios kalbos ir galiausiai pačios Lietuvos atmosferos: „Taip supratau, kad noriu kurti savo gyvenimą čia, Lietuvoje, kur jaučiuosi savas.“ Kol kas dabar išvykti iš Lietuvos Karolis neplanuoja. Vaikinui kilo noras susikoncentruoti į savo tikslus gimtojoje šalyje. Čia jis jaučiasi gerai, mato perspektyvą, nori augti ir įsitvirtinti. Tačiau pašnekovas užsiminė, kad niekada nesako niekada, nes gyvenimas gali netikėtai pasisukti. Paklausus, kodėl, jo manymu, jauni žmonės išvažiuoja į užsienį, pašnekovas atsakė, kad dažnai dėl geresnių finansinių galimybių ir noro pakeliauti po pasaulį. „Kai kurie tiesiog nori pabėgti nuo rutinos ar nežino, ką tiksliai nori veikti gyvenime – tai tarsi laikinas sprendimas“, – svarstė jis. Dauguma vaikino bendraamžių išvyko į užsienį. Kai kurie po mokyklos, kiti vėliau. Tačiau šiuo metu yra ir grįžusių. Ypač grįžta tie, kurie nori kurti šeimą Lietuvoje ar pradėti savo verslą. „Atrodo, kad vis daugiau jaunų žmonių supranta, kad Lietuvoje irgi galima rasti savo vietą“, – teigė Karolis.
Ne per seniausiai Šiaurės šalių ministrų tarybos biuro jaunųjų patarėjų tarybos veikloje dalyvauti pradėjo ir kretingiškė Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos auklėtinė Evelina Beržanskytė. Šešiolikmetei ši patirtis dar visai nauja, tačiau ji pasidalino, su kokiais iššūkiais susiduria ir ko ši bendruomenė siekia ateities kartoms. Pradžia ir organizacijos veikla Eveliną dalyvauti Jaunųjų patarėjų tarybos veikloje paskatino noras atstovauti jaunimo balsui ir pamatyti, kaip realiai veikia sprendimų priėmimas. „Norėjosi ne tik kalbėti apie problemas, bet ir prisidėti prie jų sprendimo arba bent skleisti žinią apie jas“, – sakė mergina. Jos, kaip Jaunųjų patarėjų tarybos narės, kasdienybę dar sunku nusakyti, ji remiasi patirtimi ir būsimais planais. Tačiau kol kas jos veiklą sudaro dalyvavimas įvairiuose renginiuose, susitikimuose, vykimas į forumus ir renginių organizavimas. Paklausta, ko ji išmoko, Evelina atsakė, kad dar per trumpai dalyvauja šiose veiklose. Nors pridūrė, kad visai neseniai ji ir jos bendruomenė turėjo pirmą susirinkimą. Būnant ten ji sužinojo gerokai daugiau apie Šiaurės šalis ir patį biurą. „Mane nustebino tai, kad patys žmonės, dirbantys ten, tikrai atspindi tas vertybes ir net remia jas, pavyzdžiui, turi „Vegan policy“ dėl gyvulininkystės išskiriamo anglies dvideginio. O mane įkvėpė tai, kad pagaliau jautiesi išgirstas ir esi apsuptas žmonių, kurie nori kažką pakeisti ir padaryti teigiamą poveikį“, – kalbėjo E. Beržanskytė.
Palangiškės, pamilusios žirginį sportą
Palangiškės Jūra Albrechtaitė ir Rugilė Reinikytė jau daug metų sieja gyvenimą su žirgų sportu. Keturiolikmetė J. Albrechtaitė pradėjo savo pažintį su šiais keturkojais būdama vos trejų metų: „Pradėjau joti poniais maždaug nuo trejų metų, o žirgais – tik nuo šešerių. Mano vyresnė sesuo yra veterinarė ir atsidavusi jojikė, todėl taip atsitiko, kad nusekiau jos pėdomis.“ Septyniolikmetės R. Reinikytės kelias šiame sporte prasidėjo kiek kitaip: „Pirmą kartą susipažinau su šiais gyvūnais, kai mama mane nusivežė į poilsio ir pramogų kompleksą HBH ir pasiūlė pajoti ant ponio. Tada ir įsimylėjau šiuos žirgus. Dalį savo vaikystės praleidau jodama mėgėjiškai, o 2019 metais pradėjau rimtai sportuoti.“ Pirmi įspūdžiai ir sporto ypatumai Žirginis sportas Palangos senosios gimnazijos mokinę Rugilę patraukė dėl sukuriamo ryšio tarp raitelio ir žirgo. „Sėdėti ant gyvūno nugaros, kai jo veiksmai priklauso nuo manęs, – labai žavi. Nuo vaikystės domėjausi gyvūnais, o žirgai buvo tiesiog kažkas neįtikėtino. Todėl ir atsidaviau šiam sportui“, – prisiminė ji. Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos mokinei Jūrai patiko jojimo sukeliamas adrenalinas. „Mane sužavėjo šių gyvūnų dydis ir adrenalinas, kurį gali patirti tik, kai esi ant tokio galingo gyvūno nugaros“, – tikino jojikė. Tačiau žirginis sportas turi ir sudėtingų aspektų. „Sudėtingiausia buvo, kai neturėjau nuosavo žirgo. Taip pat varžo pinigų trūkumas treniruotėms, bet dirbdama perlipau sunkumus ir dabar esu vietoje, kurioje esu“, – iššūkiais pasidalino Rugilė. Dar vienas niuansų – per treniruotes įdedamas sunkus darbas atsiperka ne visada. „Žirgai vis dėlto yra nenuspėjami gyvūnai, kuriems žodžiais nepasakysi, ko nori. Taip pat žirgai patiria traumų, dėl kurių stoja galimybė tobulėti šiame sporte“, – papildė Jūra.
Pakvaišę dėl muzikos
„Jauni ir pakvaišę dėl muzikos“, – tai geriausias apibūdinimas visai neseniai Salantų gimnazijoje susibūrusiai gyvo muzikavimo grupei „Horizontas“. Idėja sukurti grupę kilo šeštokui Edgarui Petrov, kuris jau nuo penktos klasės svajojo turėti savo muzikos grupę, mat jį nuo vaikystės lydėjo muzika. Kiekvieną dieną, vos grįžęs iš mokyklos, kaip sakė, sėsdavo prie pianino ir pradėdavo skambinti. Klavišiniais grojantis Edgaras kartu muzikuoti pasikvietė savo bendraklasį būgnininką Lauryną Vaičių, soline gitara grojančią aštuntokę Nataliją Alminaitę, o vokalo ėmėsi taip pat aštuntokė Viltė Lužaitė. Paklausus, kuo juos traukia muzika, visų nuomonė buvo panaši. „Man labai patinka tiek klausytis muzikos, tiek groti. Bandau suptis savo muzikoje. Grodama tobulėju ir kaip asmenybė. Muzika mane nuramina“, – mintis dėstė Natalija. Edgarą muzika žavi tuo, kad jos gali klausyti visur ir bet kada, taip pat, kad gali pats ją atkurti. Pasak būgnininko Lauryno, būgnai suteikia laisvės jausmą, sukelia adrenaliną: „Jais groti tikras malonumas.“ Viltė irgi muzikuoti pradėjo dar vaikystėje ir, pasak jos, vos tik pasigirsdavo muzika, iškart pradėdavo dainuoti: „Svajojau, kad vieną dieną tapsiu moteriškąja Merūno Vitulskio versija.“ Pasiteiravus grupės narių, ar patinka kartu muzikuoti, jie atsakė, kad grupėje jaučiasi labai patogiai ir gerai. Visi tarpusavyje puikiai sutaria. Kadangi ketveriukė draugavo dar ir prieš grupės susikūrimą, gerai pažinojo vienas kitą, tad jiems lengva kalbėtis, išsakyti savo nuomonę vienas kitam, retai būna didelių nesutarimų. Grupė repetuoti renkasi mokykloje po pamokų. Jei prireikia pagalbos, kaip patys sako, kreipiasi į muzikos mokytojus. Grupė jau grojo ne viename mokyklos renginyje ir susilaukė didelio palaikymo. Jau turi pakvietimų groti ir už mokyklos ribų, todėl labai stengiasi atsakingai groti ir eiti į suplanuotas repeticijas. Grupė groja lengvą roką, pop muziką. Tokią muziką pasirinko groti todėl, kad ji patinka jiems visiems ir dauguma kitų žmonių žino ją. Dabar renkasi ir groja žinomų atlikėjų dainas, bet ateityje žada sukurti ir savo dainų. Paklausus, kodėl pasirinktas toks grupės pavadinimas, Natalija atsakė, kad grupės nariai daug galvojo, kol nusprendė pasirinkti būtent tokį. Kilusias pavadinimo idėjas užsirašydavo. Iš visų iki tol turėtų variantų šis pasirodė geriausias. „Ypatingos reikšmės jis neturi, mums jis skambėjo gerai. Galbūt kada nors nuspręsime jį ir pasikeisti, niekas nežino“, – kalbėjo jie. Ieva NARVILAITĖ
VI klasė
„Para gimnazijoje“ – visa naktis nuotykių ir naujų žinių
Gegužės mėnesio pradžioje Pranciškonų gimnazijoje įvyko renginys „Para gimnazijoje”. Antrus metus iš eilės gimnazijos jaunimas buvo kviečiamas mokykloje praleisti visą naktį. Šiemet renginyje veikė sporto, medicinos, muzikos, verslumo, policijos ir aviacijos laboratorijos – dirbtuvės, kuriose mokiniai ne tik smagiai leido laiką, bet ir pasisėmė naudingų žinių. Laboratorijų vadovai – savo srities profesionalai. Sporto laboratorijos užsiėmimus vedė jaunimo treneris Benas Sapatka. Mokiniams jis pasakojo, kad už fizinę ištvermę ne ką mažiau svarbus psichologinis tvirtumas, gebėjimas priimti pralaimėjimus, kurie galiausiai atveda į sėkmę. Sporto laboratoriją pasirinkę mokiniai atliko reakcijos pratimus ir net stovėjo ant vinių, mokydamiesi patirti, kad skausmas – tik jų galvoje. Medicinos laboratorijoje pirmosios pagalbos kursus vedė Raudonojo Kryžiaus jaunimo savanorės. Su muzikos kūrybos užkulisiais jaunimą supažindino metalo grupė iš Vilniaus „Shvininiai Sharvai”. Mokiniai buvo kviečiami kurti, improvizuoti ir leisti savo vaizduotei pasireikšti per muziką. Apie verslo ypatumus – idėjos gimimą, jos įgyvendinimą ir vingiuotą kelią į sėkmę pasakojo „Dvaro saldaininės” bendraįkūrėjai Justė ir Lukas Jasinskiai. Apie saugumą kelyje ir policininkės darbą pasakojo Kretingos rajono policijos komisariato veiklos skyriaus vyriausioji tyrėja Gitana Macienė. Su aviacijos studijomis, perspektyvomis ir įdomybėmis supažindino trečiojo kurso sraigtasparnių pilotavimo studentas Dominykas Šmita. Mokiniai, dalyvavę šiame Pranciškonų gimnazijos Mokinių savivaldos organizuotame renginyje, turėjo galimybę patirti kažką naujo, sutikti naujų žmonių ir smagiai praleisti laiką. Tačiau svarbiausia – dalyvaudami bendruose žaidimuose ir laboratorijų veiklose dar geriau pažino save ir tapo artimesniais gimnazijos bendruomenėje.
Stovykloje ėmėsi prasmingos veiklos
Gegužės 19–20 dienomis Darbėnų gimnazijoje buvo organizuojama stovykla antrų gimnazinių klasių mokiniams savanoriams. Stovyklą organizavo ir vykdė mokytoja Edita Gliožerienė, su tarptautinio projekto „Maceva“ komanda – steigėju Sergejumi Kanovičiumi, istoriku Mikaeliu Leiserovicu (Michael Leiserowitz), tyrėja Milda Jakulyte-Vasil ir organizacijos „Šalom“ savanoriais ėmėsi prasmingos ir jautrios misijos: tvarkė senąsias žydų kapines Darbėnų miestelyje. Mokiniai ne tik valė laiko ir gamtos pažeistus paminklus, bet ir gilinosi į žydų kultūros paveldą. Jie mokėsi skaityti hebrajiškus užrašus, tyrinėjo antkapiuose išlikusius simbolius ir tekstus – liudijimus apie čia gyvenusius žmones ir jų bendruomenę. „Žmogaus gyvenimas neturėtų išnykti kartu su juo. Net jei liko tik akmuo ir parašas – jis jau liudija. Ir jei mes išgirstame šį liudijimą, tampame jo tęsėjais“, – sakė rašytojas, visuomenininkas, kultūros paveldo puoselėtojas ir nevyriausybinės organizacijos „Maceva“ įkūrėjas S. Kanovičius. Jo vadovaujama iniciatyva siekiama ne tik atkurti pamirštų žydų kapinių orumą, bet ir telkti bendruomenes išsaugoti istorinę atmintį.
Kretinga – Lietuvos jaunimo sostinė 2025 |
|
|
Grupės „12 akių“ nariai: būgnininkė Kornelija Lukošiūtė (iš kairės viršuje), vokalistė Ugnė Šopagaitė, bosistas Emilis Kusas (iš kairės apačioje) ir gitaristė Gabija Bertauskaitė
|
Grupės „12 akių“ nariai susitiko mokykloje – Palangos senojoje gimnazijoje, kur susibūrė balandžio mėnesį įvykusiam konkursui. „Aš, Ugnė ir Gabija kartu dalyvavome respublikiniame lietuviškos estradinės dainos konkurse „Draugai draugams 2025“ kartu su dar keliais kitais muzikos mokytojo išrinktais muzikantais. Tada apie mus išgirdo Palangos atviros jaunimo erdvės „Be stogo“ jaunimo darbuotoja Asta Tiškutė, kuri pakvietė pasirodyti per erdvės atidarymą. Tuomet prie mūsų grupės narių prisidėjo ir Emilis“, – pradžią prisiminė būgnininkė Kornelija.
Apie grupę
Grupę sudaro keturi nariai: vadybininkė ir būgnininkė Kornelija Lukošiūtė, vokalistė Ugnė Šopagaitė, bosistas Emilis Kusas ir gitaristė Gabija Bertauskaitė. Visi jie nuo pat vaikystės sieja gyvenimą su muzika, o šios grupės atsiradimas – tai būdas tobulinti šiuos gebėjimus ir užsiimti patinkančia veikla.
Kolektyvo pavadinimas – netipinis, tačiau turintis reikšmę. „Pavadinimas kilo iš to, kad du mūsų nariai nešioja akinius, tai taip pajuokavome, kad jie turi po keturias akis. Pridėjom likusių narių akis ir iš viso gavosi 12 akių“, – grupės nariai prisiminė, kaip atsirado pavadinimas. Grupė dar formuojasi, todėl savo sukurtų dainų kol kas neturi. „Kol kas tik perdainuojame dainas, ateityje norime kurti ir savo. Bet yra sudėtinga pasirinkti tinkamas dainas, kadangi trūksta dar vieno gitaristo ir mūsų visų muzikos skoniai – skirtingi, – kalbėjo Ugnė. – Kai nesutariame dėl dainų pasirinkimo, bandome pasikeisti instrumentais, mane moko groti būgnais, o Kornelija tuomet dainuoja. Taip eksperimentuojame ir ieškome savito stiliaus.“
Kadangi grupė susibūrė neseniai, jie dar nėra apsistoję ties vienu muzikos žanru, tačiau nori inkorporuoti daugiau roko dainų į savo grojaraštį. „Mes norime groti daugiau roko muzikos, tačiau dėl renginių, kuriuose grojame, pobūdžio, toks žanras ne visada tinka“, – paaiškino Emilis.
|
|
Gegužę Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje abiturientams nuskambėjo paskutinis skambutis.
|
Gegužės 23 d. rytas Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje prasidėjo ypatingai – šventiškai nusiteikę abiturientai žengė raudonu kilimu, lydimi šypsenų, gėlių ir plojimų. Juos pasitiko visa mokyklos bendruomenė – mokiniai, mokytojai, administracijos atstovai. Vyravo šilta ir jaudinanti atmosfera.
Paskutinis skambutis
Po iškilmingo sutikimo vienuoliktokai abiturientus pakvietė į netradicinę pamoką. Humoras, prisiminimai ir nuoširdūs palinkėjimai kūrė ypatingą ryšį tarp mokinių, o draugiškas pokalbis leido pasidžiaugti šilta bendravimo akimirka, sustoti ir įvertinti kartu praleistus metus. Po gimnazistų pamokos, įvyko jautri ir nepamirštama paskutinė pamoka su klasės auklėtojomis. Tylūs žvilgsniai, padėkos žodžiai, simbolinės dovanos ir jaudulį spaudžiančios ašaros atskleidė tikrąją šios dienos prasmę – atsisveikinimą ne tik su mokykla, bet ir su svarbiausiu gyvenimo etapu.
Iškilmingoji renginio dalis subūrė visus į vidinį gimnazijos kiemelį, kur abiturientus sveikino mokyklos direktorius Kęstutis Trakšelys, Savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Asta Burbienė. Taip pat skambėjo nuoširdūs žodžiai, palinkėjimai drąsiai žengti į gyvenimą, siekti svajonių ir niekada nepamiršti savo šaknų. Šventę papuošė mokyklos mokinių atliekami muzikiniai kūriniai, šokiai ir pasirodymai, o labiausiai sušildė tėvų, draugų ir artimųjų sveikinimai – su gėlėmis, apkabinimais ir kartais nedrąsiomis, bet labai svarbiomis frazėmis: „Didžiuojamės tavimi“. Paskutinio skambučio šventė – tai ne tik tradicija. Tai – jausminga, simbolinė diena, kai laikas trumpam sustoja ir leidžia padėkoti, atsisveikinti, prisiminti.
