|
|
|
SmiltysChoras „Kristale“ garsino Lietuvą Prahos festivalyje
Kretingos rajono kultūros centro mišrus choras „Kristale“, vadovaujamas Kristinos Rimienės, iš Pasaulinio muzikos festivalio-konkurso, įvykusio birželio 29–liepos 3 dienomis Prahoje, Čekijoje, sugrįžo svariai įvertintas ir padovanotas: pelnė sidabro medalį pasaulietinės muzikos ir bronzos – sakralinės muzikos kategorijose.
Kaimynystėje – Tekančios Saulės šalies meno oazė
Klaipėdoje, jau daugiau kaip dešimtmetį Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno brolių kuriamame Vilties mieste, apsuptame 2 tūkst. sužydusių rožių lauko ir jį įrėminančių viduramžių italų dailininko Džoto di Bondonė (Giotto di Bondone) freskų kopijų, lankytojus pasisvečiuoti kviečia ypatinga erdvė – pernai rudenį atidaryta japonų meno galerija „GALLERY 1252“. Kolekcijos ištakos – išeivijoje Sumanę įrengti šią grožio ir harmonijos erdvę, broliai pranciškonai ją, tarsi dovaną, įteikė Klaipėdai, pernai šventusiai savo įkūrimo 770-mečio jubiliejų, ir taip nutiesė dar artimesnius kultūros tiltus į Tekančios Saulės šalį, pažymint abiejų šalių – Lietuvos ir Japonijos – draugystės 100-metį. Galerijoje eksponuojama keli šimtai unikalių japonų meno darbų: graviūrų, sumi (hieroglifų ant popieriaus ir šilko), lėlių skulptūrėlių, paveikslų, tačiau pagrindinę kolekcijos dalį sudaro medžio raižiniai, atlikti pagal senovinę ukiyo-e ( „kasdienio gyvenimo“ arba „nepastovaus pasaulio“ vaizdai) tradiciją. Ekspoziciją sudaro tarsi kelios atskiros kolekcijos, viena jų buvo sukaupta išeivijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ši buvo perduota brolijai iš JAV Niujorko pranciškonų vienuolyne veikusio kultūros centro “Židinys“. Kolekciją surinko, puoselėjo ir saugojo šviesaus atminimo išeivijos kunigas pranciškonas, poetas ir meno mylėtojas Leonardas Andriekus. Svarią dalį sudaro pačių šeimininkų – Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno – gvardijono brolio Benedikto Jurčio japonų litografijos darbų kolekcija, taip pat, dar tarnaujant sielovados misijose Tadžikijoje, jo pradėti rinkti islamiški maldos kilimai. Šiandieną galerija „GALLERY 1252“, kurios pavadinime įamžinta pirmąkart istoriniuose šaltiniuose paminėta Mėmelio, arba Klaipėdos miesto, įkūrimo data, yra Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus filialas. Japono menininko krikščioniški paveikslai Galerijos erdvės – netradicinės: jas, įkurdintas per du aukštus aplink vidinį vienuolyno, suprojektuoto italų architekto Nunzio Rimmaudo, kiemą, aprodė ir apie ekspoziciją bei japonų meno tradicijas papasakojo muziejininkė, Vilties miesto projektų vadovė Vilija Jonušaitytė-Brosse. Per svaiginančius aromatus skleidžiančių rožių kiemą pirmiausiai patenkama į pažinimo erdvę, kur pagal rytietiškas svetingumo tradicijas, pasitinka šeimininkai – broliai pranciškonai ir kviečia į jaukią svetainę arbatos ceremonijai.
Menininkai sudėlios kūrybinę–istorinę dėlionę Kretingai
Pasitinkant šį savaitgalį švenčiamą Kretingos miesto 770-ąjį jubiliejų, savo kūrybines idėjas projekte „Dėlionė miestui / Kretingai 770“ konkrečiais darbais ėmėsi realizuoti Kretingos krašto menininkai: birželio 9-ąją bus pristatytas dailininko Alfonso Lekavičiaus meninis performansas „Baltos svajonės“, o birželio 10-ąją Rotušės aikštėje rengiamas istorinis-meninis performansas „Kūlgrindoj įmintos pėdos“. Per miesto šventę įgiję pagreitį, jubiliejiniai „Dėlionė miestui / Kretingai 770“ renginiai vyks iki pat metų pabaigos. Kompozicija primins kabantį sodą Pasak projekto „Dėlionė miestui / Kretingai 770“ sumanytojos Kretingos rajono kultūros centro direktoriaus pavaduotojos Vitos Urbonienės, kuri šią idėją kristalizavo išvien su Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiuoju režisieriumi Nerijumi Gedminu, dar metų pradžioje brandinę mintį, kaip jubiliejaus proga Kretingai ir jos žmonėms padovanoti kuo įdomesnę ir prasmingesnę kultūrinės raiškos dėlionę. „Iškristalizavę mintį, projektą pateikėme Lietuvos kultūros tarybai ir gavome lėšų – 13,8 tūkst. Eur, Kretingos rajono savivaldybė prie jo prisidėjo dar 5,9 tūkst. Eur. Tuomet pradėjome dirbti su menininkais: vienas pirmųjų buvo Alfonsas Lekavičius, Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos pedagogas, kuris sutelkė mokinių komandą ir išvien su klaipėdiečiais, o taip pat – ir Kretingos meno mokyklos, Simono Daukanto ir Marijono Daujoto progimnazijų mokiniais dalijosi meniniais sumanymais, užduotimis, kartu improvizavo ir kūrė. O bendras jų rezultatas – meninė kompozicija-performansas ties Vaidilos skulptūra, prie Kretingos rajono kultūros centro“, – kalbėjo V. Urbonienė. Paklaustas, ką vaizduoja tarp medžių jau iškabinta jo sukurtoji modernaus meno erdvinė kompozicija „Baltos svajonės“, A. Lekavičius tikino, kad ji primena lietuvių liaudies dailės kūrinį – šiaudinį kabantį sodą: „Pastarieji savo etnografine ir vaizdine prasme perteikia labai gilią visatos struktūros kosmologinę koduotę. Projekto metu su jaunimu eskizavome, kūrėme tarpusavyje susišaukiančias, įvairiausias geometrines ornamentų struktūras. Vieningoje kompozicijoje ir bandėme jas sutalpinti į tobulo apskritimo formą, primenančią Žemės siluetą, bei mus supančias planetas.“
Plenero kūrėjų darbuose – Kretingos krašto vaizdai
Šią savaitę į tradicinį plenerą „Kretingos paletė“ suvažiavusios Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Žemaitijos skyriaus narės, svetingai priimtos ir apgyvendintos kavinėje-motelyje „Delfai“ Vydmantuose, tapo paveikslus, kuriuose – Kretingos krašto gamtos, istorijos ir kultūros paveldo atspindžiai. Septynios menininkės iš skirtingų Žemaitijos vietų plenere sukurtus savo darbus pristatys parodoje, kuri bus atidaryta Kretingos rajono kultūros centre šį sekmadienį, 14 val. Trečiadienį apsilankius laikinai įrengtose tapybos dirbtuvėse – tam, pasidžiaugė menininkės, svetingi „Delfų“ šeimininkai visai jų darbo savaitei paskyrė pobūvių salę – gaiviomis vasariškomis spalvomis jau džiugino pirmieji darbai, kuriuose – pievų gėlės, Nasrėnų ir Kalnalio apylinkių vaizdai. Keturios tądien sutiktos menininkės – LDS Žemaitijos skyriaus vadovė Regina Donbrauskaitė-Plotnikova ir Oksana Juozaitienė iš Klaipėdos, Sigutė Jusaitienė iš Telšių, Vaida Blistrubienė iš Sedos – nuotaikingai pasakojo, kad būnant čia, jas ir pasitiko tikroji vasara, nes ligi tol oras buvęs vėsus, todėl ši džiaugsminga gaida, pievų žiedynuose atsiskleidusios vasaros spalvos, augalų motyvai rado atgarsį ir jų paveiksluose. Plenere iš viso dalyvauja 7 menininkės: be jų, dar – palangiškė Reda Rimkutė- Ščerbakovienė, klaipėdietė Larisa Nikolajeva ir dabar jau marijampoliete tapusi jų kolegė Eglė Lipinskaitė. „Kažkaip po pirmojo plenero Kretingoje prieš penkerius metus labai susigyvenome, kasmet vis laukiame, kada mus vėl čia pakvies. Kasmet atsinaujiname, šis susibūrimas – tai ir išsivadavimas iš kasdienės rutinos, nes visos turime savo darbus. Viena kitą nepiktai pakritikuojame. Ir, reikia pasakyti, labai to laukiame, nes per kritiką, per naujų formų ir išraiškos ieškojimą kylame aukštyn“, – viena kitą papildydamos kalbėjo menininkės.
Poezijos kūrėjai nesiseka pabėgti nuo daugtaškių
Eiles kurianti Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus bibliotekos bibliotekininkė darbui su jaunimui 38-erių Inga Mažeikienė prisipažino, kad poetinė kūryba jai – tarsi pabėgimo kambarys jos pačios sieloje, kai galima užsidaryti savo mintyse ir dėlioti eilutę po eilutės, kol šios virsta eilėraščiu. Bibliotekoje – Baublių, iš kur Inga yra ir kilusi, dabar jau – Kretingoje, I. Mažeikienė dirba 4-erius metus. Prieš tai, baigusi tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą ir įgijusi lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, 10 metų dirbo mokytoja. Kada poetinis žodis rimtai įsiveržė į moters gyvenimą, ji sakė nefiksavusi, bet kad kurti patinka, pajautė dar pradinėse klasėse. „Prisimenu ir savo pirmąjį eilėraštį, po to buvau skatinama mokytojų: Baublių mokykloje – Linos Odinienės, Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje – Mildos Šukienės. Su malonumu atsiverčiu mokinių 2002–2003 m. kūrybinį almanachą, kuriame publikuojamos ir mano eilės. Dabar jau turiu pretenzijų savo mokyklinei kūrybai, tačiau minčių buvo neblogų“, – kalbėjo I. Mažeikienė, mintimis stabtelėdama ties tuo, kad kurį laiką – gerą dešimtmetį – kūrybos jos gyvenime nebuvo. „Per studijas visą dėmesį sutelkiau dalykinėms žinioms, be to, reikėdavo perskaityti labai daug literatūros. Tad mano kūryba buvo labai tikslinė – draugams, namiškiams įvairiomis progomis kurdavau odes“, – juokėsi Inga, beje, iš savo mokytojų girdėdavusi vertinimus, kad yra nepataisoma lyrikė.
Tapybos procesas leidžia užmiršti gyvenimo bėdas ir rutiną
Kretingiškė pedagogė Pranciškonų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja 45-erių Vaiva Krikščiūnaitė-Buitvydė neslėpė prieš pusantrų metų išgyvenusi kūrybinį proveržį, kurį šiandien liudija jau 11-oji jos darbų paroda. Visiškai netikėtai atradusi sau naują taškavimo techniką, Vaiva kasdien tapė vis daugiau, o tapybos procesas, pajautė ji, leidžia užmiršti visas gyvenimo bėdas. Paklausta, kas ją pastūmėjo kūrybinio kelio link, V. Krikščiūnaitė-Buitvydė sakė, kad kūryba jai niekad nebuvo svetima, o ir pasirinkta choreografijos mokytojos specialybė neatsiejama nuo kūrybos. „Su mokiniais kurdavome šokius, rengdavau renginius – visur reikėjo tos kūrybos. Vaikystėje ir eilėraščius rašiau. Tačiau matyt to nepakako – viduje giliai visada kažkas tiksėjo, norėjosi savęs pažinimo paieškų, vidinės ramybės, – kalbėjo moteris, kuriai postūmiu toms paieškoms tapo karantinas dėl koronaviruso pandemijos. – Kad ir kaip banaliai tai nuskambėtų, bet tai buvo vienas geriausių karantino momentų.“ Kai tris vaikus auginančiai motinai atrodė, kad karantino režimas, sukėlęs daugybę iššūkių, privertęs pereiti prie nuotolinio mokymo ir užsidaryti tarp keturių sienų, jau tikrai galutinai išves iš kantrybės, ji nusprendė iš viso to ištrūkti. „Susiradau mokymus, kurie labiau buvo skirti psichologiniam nusiteikimui, poilsiui, o taškavimas buvo tik maža dalelė tų užsiėmimų. Apskritai pagalvojau, kad trumpam pabūsiu ir tiek. Bet tas pabuvimas pavirto į kasdienį poreikį taškuoti, – V. Krikščiūnaitė-Buitvydė sakė, kad po užsiėmimų ji nusipirko visas reikiamas priemones, kad galėtų tapyti-taškuoti. – Man kažkaip tiko ir pritiko ta technika, nors kiti ir skundėsi, kad tam trūksta kantrybės. Apskritai mane šis procesas užkabino greičiausiai todėl, kad, būdama perfekcionistė visuose savo darbuose, čia galiu mėgautis procesu, leisti sau klysti, mintyse tik nuspėti, koks galėtų būti rezultatas.“
Savo jubiliejų individualistai nuspalvino paroda Kretingos muziejuje
Kretingos muziejuje atidaryta ir visą gegužę bus eksponuojama dailininkų individualistų darbų paroda „Spalvingas individualistų trisdešimtmetis“, užpildžiusi visas tris parodų sales ir pradedanti naują parodų sezoną po metus trukusios Žiemos sodo renovacijos. „Spalvingą individualistų trisdešimtmetį“ reprezentuoja 35 drobės, tapytos įvairia technika, skirtingos faktūros, su kiekvienam menininkui būdingais potėpiais, atspindinčiais jų meistriškumą, skirtingas kartas, mokyklas ir menines tradicijas. Jubiliejinėje individualistų kūrinių parodoje „Spalvingas individualistų trisdešimtmetis“ galima išvysti Svajūno Armono, Ričardo Bartkevičiaus, Jono Butkevičiaus, Jono Daniliausko, Lino Gelumbausko, Prano Gudaičio, Gintaro Palemono Janonio, Arvydo Kašausko, Vytauto Kauno, Liepos Kaunaitės, Juozo Pranckevičiaus, Giedrės Riškutės-Kariniauskienės, Aloyzo Stasiulevičiaus, Gražinos Vitartaitės, Ievos Liaugaudaitės tapybą, kuri neatsiejama nuo šiuolaikinės kultūros ir išlaikanti sąsajas su senosiomis tradicijomis. Individualistai – profesionalių Lietuvos dailininkų grupė, įkurta 1993 metais. Grupės pavadinimas perimtas iš 1939 m. Lietuvoje veikusios Individualistų sekcijos, vienijusios žymius to meto dailininkus, kurių nemaža dalis – arsininkai ir jų pasekėjai, padėję modernizmo pagrindus nacionalinei Lietuvos dailei. Individualistų grupė įregistruota Lietuvos dailininkų sąjungoje, yra jos padalinys. Individualistų grupei šiuo metu priklauso 50 įvairaus braižo, skirtingų kartų dailininkų: tapytojų, grafikų, skulptorių, susibūrusių kūrybiniam bendradarbiavimui. Individualistų kūrybos kredo – siekti savitumo ir išskirtinumo kūryboje, neprarasti savo sąsajų su mūsų mažos šalies tautiniu identitetu. Ar darbų autoriams pavyko tai padaryti, nuspręs patys lankytojai, o Kretingos muziejuje parodos atidarymo dieną su kolegomis viešėję Svajūnas Armonas ir Juozas Prancekvičius, šventinės popietės dalyvius pamaloninęs dovanomis – savo darbų albumais ir autografais, „Pajūrio naujienoms“ sakė, kad pajūryje jie – dažni svečiai, ypač, kai čia – Klaipėdoje, Neringoje – rengiami dailininkų plenerai.
Abstrakcijos suteikia laisvę fantazijai
Iki gegužės 20 dienos Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos erdvėse galima pasigrožėti menininkės Vidos Savickienės tapybos darbų paroda „Mintys“. Savo darbus kretingiškiams menininkė bibliotekoje pristatė jau antrą kartą. Šiuo metu V. Savickienė gyvena Palangoje, tačiau yra mūsų kraštietė kretingiškė – 1985-aisiais baigė tuometę Kretingos I vidurinę mokyklą (dabar – Pranciškonų gimnaziją), tačiau likimas lėmė didžiąją gyvenimo dalį praleisi Panevėžyje, kur į menus palinkusi moteris laisvą laiką skyrė tapybai ir kūrybiniam tobulėjimui. „Pamenu save vaikystėje – visada patiko piešti. Būdama gal 13-os metų pradėjau lankyti meno užsiėmimus pas kretingiškį dailininką ir pedagogą Juozą Šakinį. Būtent jis mane nukreipė į meno pasaulį, ir pažintis su tapyba, menu nebuvo paviršutiniška – tai buvo visa ko pradžia. Juolab kad ir mokytojas skatino kurti, sakydavo, kad visi mes esame gabūs menui, ir visiškai nesvarbu, susiesime gyvenimą su kūryba ar ne, turėsime suvokimą to, kas yra dailė, grožis, ir kad nebūsime pilki žmonės“, – kalbėjo dabar jau brandi menininkė.
|
|
