Balandžiai keri grožiu ir išmintimi

Nuo vaikystės balandžių grožiu ir išmintimi besižavintis grūšlaukiškis Stanislovas Letkauskas šiandien jų savo ūkyje suskaičiuoja daugiau kaip šimtą. Nors vyrui tenka įdėti daug jėgų ir laiko šių paukščių priežiūrai, tačiau S. Letkauskui nėra nieko gražiau, kaip stebėti tarsi danguje pakabinto balandžio šokį.

Grūšlaukiškio Stanislovo Letkausko širdis atsigauna žvelgiant į baltasparnių balandžių skrydį.

„Atsigulu vasarą ant žolės ir žiūriu, kaip danguje viename taške ilgai, ilgai laikosi balandis – kaip koks vieversys“,- apie mėgstamiausią balandžių rūšį pasakojo S. Letkauskas. Jo ūkyje esama įvairių balandžių veislių: vieni jų žavi papūstomis tarsi povo uodegomis, kiti – gražiu ir aukštu skrydžiu, ištverme, gera orientacija. S. Letkausko baltaplunksniai balandžiai tampa ir gražiu vestuvių ceremonijų akcentu.

„Žmonai labiausiai patinka poviniai balandžiai, o man – aukštaskrydžiai. Kartą žmogus iš Lenkijos įsigijo iš manęs balandį ir parsivežė jį pas save į namus. Pratino jį prie naujos aplinkos, ne iš karto jį tepaleido paskraidyti – tik po dviejų savaičių. Tačiau kai tik balandis gavo laisvę, jis iš karto pasuko mūsų namų link. Žiūrime vieną dieną – „tremtinys“ jau vėl mūsų kieme,- kone komišką situaciją papasakojo S. Letkauskas. – Balandžiai iš tikrųjų yra išmintingi paukščiai – štai kodėl jie būna puikūs cirko numerių atlikėjai. Tačiau pats balandžių nedresiruoju. Mano triukas tik toks, kad įėjus į balandinę, jie priskrenda prie manęs ir nutupia ant rankų“.

S. Letkauskas pasakojo balandžiais susižavėjęs dar vaikystėje – gyvendamas Alytuje ir jis, būdamas pirmokas, ir kiti du jo broliai, kiekvienas turėjo po balandinę, kurioje laikė po 15-20 balandžių. „O ketvirtasis, iš mūsų vyriausiasis, brolis eidavo mums tų būdų griauti“,- juokiasi prisiminęs berniokiškas išdaigas S. Letkauskas.

Vėliau per gyvenimo permainas, kai su žmona Birute įsikūrė Grūšlaukėje, S. Letkauskas buvo atitrūkęs nuo balandininkystės, tačiau prieš penkerius metus jis ir vėl prisiminė šį savo vaikystėje atrastą pomėgį. Tik dabar, pasakoja S. Letkauskas, savuosius balandžius tenka saugoti ne nuo brolio išdaigininko, o nuo čia kartkartėmis pasirodančio vanago.

„Čia pat yra miškas, iš kurio ir gali atskristi vanagas. Jei jis nors vieną balandį nugvelbė, tai mažiausiai savaitę nebegali balandžių išleisti į lauką – vanagas suka ir suka ratus, nes tikisi, kad čia vėl pietų gaus“,- pasakojo S. Letkauskas.

Stanislovas ir Birutė Letkauskai, prisiminę ir dar vieną grėsmę balandžiams, pasakojo, kad kartą jų sodyboje su giminaičiais apsilankė svečias iš Afrikos – šis, vos išvydęs balandžius, ėmė rodyti į juos ir sakyti „niam niam“.

„O aš jam pagrūmojau – neduosiu savo balandžių jam „niam niam“,- juokėsi S. Letkauskas. – Šiltuose kraštuose, pavyzdžiui, Egipte, balandžiai netgi specialiai auginami maistui. Balandžiams auginti ir laikyti ten yra išdrebiamos būdos iš smėlio bei molio.“

Kita vertus, kalbėjo Letkauskai, balandžiai būdavo valgomi ir Lietuvoje. B. Letkauskienė iki šiol atsimena, kaip ji buvo nustebusi, pamačiusi, kad anyta paruošė pietums balandžius. „Kai pasakė, kad ji gamins balandėlius, maniau, kad darys tą patiekalą, kur mėsa įvyniota į kopūstų lapus. Ir kaip mano akys išsipūtė, kai pamačiau, kaip ji pagamino tikrus laukinius balandžius – jų taip ir neišdrįsau paragauti“,- atsiminimu pasidalijo apie mūsų kraštui neįprastą patiekalą B. Letkauskienė.

Tačiau S. Letkausko auginamų balandžių nė iš tolo negalima lyginti su laukiniais. Jiems reikalinga atidus rūpestis ir priežiūra. „Tai yra jautrus gyvūnas – susirgus vienam, kristi gali visa ferma. Tačiau balandžiai nebijo šalčio, svarbu tik juos apsaugoti nuo skersvėjo“,- sakė S. Letkauskas, kurio teigimu, balandininkystė yra nepigus pomėgis, nes paukščiai kainuoja brangiai, jiems reikia specialių pašarų, vitaminų, vakcinų.

B. Letkauskienė sakė, kad nors ir daug darbo tenka įdėti rūpinantis balandžiais, tačiau stebėti jų gyvenimą jai niekada neatsibosta: kaip jie krauna lizdą, kaip patelei padėjus 2 kiaušinius, vėliau ji juos peri pamainomis su patinėliu, kaip mažosios atžalos maitinamos tėvų snapuose atneštu ir subrinkintu lesalu. „Oi daug nuotykių galiu papasakoti – kasdien jų atsiranda vis naujų“,- kad vyro pomėgis suteikia ir jai širdies atgaivą, prisipažino B. Letkauskienė.

• Rašyti komentarą (0)