|
|
|
Garbus amžius – ne priežastis nustoti gyventi
Darbėniškė 75-erių Nijolė Pudžmienė sako, kad sudegino daugelį ankstyvos jaunystės nuotraukų ir niekada per daug niekam nepasakojusi apie savo, kaip lengvaatletės, sportinius pasiekimus. Buvusi šalies rinktinės narė, daugelį metų dirbusi prancūzų kalbos mokytoja, tikino, kad savo mokiniams stengėsi rodyti pavyzdį ne pagyromis apie pelnytus medalius, o savo darbu, patarimais ir prasmingai išnaudotu laiku.
Šiandien N.Pudžmienės prisiminimų stalčiuje tebeguli senas albumas, kuriame suklijuota kelios dešimtys diplomų. Jų įrašai kalba už pačią pašnekovę, kadaise buvusią rutulio stūmikę – Vilniaus miesto, Kauno spartakiadų nugalėtoja, Estijos, Rygos ir Vilniaus pedagoginių institutų žaidynių prizininkė, Tarybų Sąjungos lengvosios atletikos, Tarybų Sąjungos kaimo jaunimo pirmenybių čempionė, spartakiadų rekordininkė. Tačiau visus šiuos titulus moteris vertina kukliai, nesureikšmindama ir sako, jog tai jau niekam nebesą įdomu. „Tai buvo prasmingai praleistas jaunystės laikas. Sportas ir daina – štai du pomėgiai, be kurių neįsivaizdavau savo gyvenimo. Tada nebuvo pagundų – televizoriaus, interneto, kavinių. O laiko nesinorėjo leisti veltui. Todėl dar mokykloje, kurią lankiau Marijampolėje ir iki kurios tekdavo eiti penkis kilometrus pėsčiomis, pradėjau sportuoti. Matyt, mokytojai pastebėjo, kad gerai stumiu rutulį, metu diską. Paskatino tobulėti, dalyvauti varžybose. Kai įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, mane jau žinojo kaip sportininkę. Toliau sportavau už savo institutą. Turėjau lengvajai atletikai reikalingą stotą, jėgą. O kai pradeda sektis, pakyla ūpas, noras sportuoti dar daugiau“, - savo sportinės karjeros pradžią prisiminė N.Pudžmienė. Dėl gerų rezultatų N.Pudžmienė buvo priimta į šalies rinktinę – su ja moteris apkeliavo nemažą dalį buvusios Tarybų Sąjungos, sudalyvavo daugybėje varžybų, kurių skaičiaus nebegalėtų pasakyti, ir buvo pripažinta viena geriausių šalies lengvaatlečių. Tačiau šiandien visi šie pasiekimai N.Pudžmienei kelia šypseną. „Tuometinis ir dabartinis sportas be galo skiriasi. Stengiuosi nepraleisti nė vienų per televiziją transliuojamų lengvosios atletikos varžybų – kai jas rodo, galiu būti nevalgiusi. Dabartinių sportininkų kasdienybė ir pasirengimas varžyboms yra juodas ir sunkus darbas. Žinoma, daug dirbdavome ir mes. Treneris sudarydavo programą, per vieną treniruotę turėdavau tiek kartų sukilnoti svarmenis, kol susidarydavo bendras trijų tonų svoris. Tačiau tai – palyginus niekis, kiek dirba šiuolaikiniai sportininkai. Per keliasdešimt metų žmogus ir jo sugebėjimai stulbinamai ištobulėjo, pasikeitė treniruotės, režimas. Anuomet niekas nekalbėjo, ką valgyti, kiek sverti, kiek miegoti. Buvome studentai, maistas – kefyras ir bandelės. Atsigriebdavome tik per sporto stovyklas. O ir prieš svarbias rungtynes ypatingų nurodymų negaudavome“, - pasakojo N.Pudžmienė. Dėl pasikeitusių treniruočių sąlygų, požiūrio į sportą pasikeitė ir jo rezultatai. Būdama lengvaatletė, N.Pudžmienė rutulį nustumdavo iki 13 metrų. Tada tai buvo puikus rezultatas. Dabar gi sportininkės rutulį nustumia 21 ir daugiau metrų. „Tada viskas buvo daug paprasčiau – nebuvome profesionalai, už sportą pinigų niekas nemokėjo, žūtbūt rezultatų nereikalavo. Tiesiog norėdavosi savo komandai pelnyti taškų. Kaip malonu buvo sportuoti, kai niekas nevaržė. Dabar sportininko karjera turi atpirkti tai, kas į jį investuota, pasitaiko ir neleistinų preparatų vartojimo skandalų. Mano laikais tai buvo švarus, gražus sportas. Net varžybose buvome labiau draugai, negu konkurentai“, - prisiminė N.Pudžmienė. Atvykus dirbti į Žemaitiją, pirmiausia į Grūšlaukę, vėliau į Darbėnus, sportinę N.Pudžmienės veiklą pakeitė pedagoginė. Moteris džiaugiasi, kad jai teko laimė dirbti su vaikais. Mokytojas, jos įsitikinimu, neturi teisės pasenti – jis visada turi būti įdomus savo mokiniui. „Mokytojo darbas man visada patiko. Kartą mano buvusi mokinė, pati dabar taip pat pedagogė, papasakojo, kad turėdama tam tikrą situaciją mokykloje prisiminė, kaip aš tokiais atvejais elgdavausi su savo mokiniais. Mano pavyzdį ji panaudojo savo praktikoje. Tai man buvo didžiausias įvertinimas. Jei mokiniai prisimena, naudojasi duotais patarimais, perteiktomis žiniomis, savo mokytojo pareigą esi atlikęs. Džiaugiuosi, kad mano mokiniai manęs nepamiršta – nuolat rengia susitikimus, nepamiršta manęs per gimtadienius ir sugalvoja įvairiausių staigmenų. Štai ir šiemet mokykloje susitiks mano auklėtiniai, kurie mokyklą baigė prieš 35 metus“, - būsimu susitikimu jau džiaugiasi N.Pudžmienė. Ji pastebėjo – buvę mokiniai jai įkvepia tiek jaunystės, kad nebespėjanti senti. Dešimtmetį važinėjusi į Kretingą repetuoti „Svajos“ chore, dainavusi Darbėnų chore, nepraleisdavusi nė vieno renginio ir ne vieną surengusi pati, N.Pudžmienė rankų nesudėjo ir tapusi senjore. „Senti tarp keturių sienų turėtų būti labai sunku. Mėgstu Gėtės posakį, kad nėra menas pasenti, menas yra įveikti senatvę. Galima atsisėdus ant sofos dejuoti, kad gyvenimas nemielas ir prasta sveikata. Tačiau kas nuo to pasikeis. Tad gal geriau pasijudinti ir išnaudoti dar likusį laiką“, - svarstė N.Pudžmienė. Tuo tikslu Darbėnuose ji įkūrė senjorų klubą „Šviesa“. Klubo nariai, nelaukdami, kol kas nors ką nors suorganizuos ar kur nors pakvies, veiklos imasi patys: švenčia gimtadienius, mini šventes, rengia popietes bibliotekoje, vyksta į netolimas keliones, išvykas. „Viską darome savo jėgomis ir nesiskundžiame, o kartais pakalbame – jei nebūtų kas veikti, kaip tada reikėtų gyventi. Gal tada toji senatvė pasiglemžtų greičiau. Taip, aš pripažįstu, kad esu sena. Bet tai – ne priežastis nustoti gyventi. Labai mėgstu keliauti. Kai aplankiau Paryžių, buvau taip sužavėta, kad juokavau jau galinti numirti. Dabar keliauti galimybių maža, bet štai nusipirkau pasaulio atlasą – galėsiu keliauti mintimis, atgaivintas geografines žinias pritaikyti spręsdama kryžiažodžius. O svarbiausia gyvenime - juo džiaugtis ir savęs nesureikšminti – esu paprastas žmogus, kuris visada mylėjo savo darbą, mokinius ir vaikus“, - patikino N.Pudžmienė.
|
|
