Lietuvybės kalnas

Visą šią savaitę šalia Rūdaičių esančiame Nagarbos piliakalnyje pluša Kretingos seniūnijos ir Darbo biržos įdarbinti žmonės. Jie ypatingą, dubens pavidalą turintį piliakalnį rengia Vasario 16-osios minėjimui bei piliavietės 760-mečio jubiliejui. Praeityje garsų piliakalnį iki šiol tebegaubia paslaptys ir patriotiškumo dvasia – ir prabėgus tiek metų, apylinkių žmonės prisimena mistiškus čia nutikusius įvykius ir kalvos bei protėvių dvasių prieglobstyje išsaugotą lietuvybę.

Nagarbos piliakalnyje, pasak legendų, yra nugrimzdusi galinga pilis.

Jau rytoj Nagarbos pilies, minimos dar 1253 m. istoriniuose dokumentuose, vietoje liepsnos laužas. Jį, kaip praeities ir laisvės simbolį, kūrens Vydmantų vidurinės mokyklos mokiniai bei mokytojai. Jie prisimins ne tik piliakalnio praeitį, pilies gyventojus kuršius ir jų kovas su priešais, bet ir paminės pačią svarbiausią Lietuvai datą – Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

„Jau sukrovėme didelį laužą, iš nukirstų sausuolių padarėme rąstus atsisėsti. Visą savaitę piliakalnyje ir jo papėdėje pjovėme sausuolius medžius, kirtome beverčius krūmus. Tokie darbai piliakalnyje atlikti buvo jau senokai – gal prieš penketą metų. Krūmai pamažu ataugo, piliakalnyje esančią taisyklingą įdubą paslėpė avietynai, žolės. Šiemet piliakalniui sukanka 760 metų. Ta proga nuspręsta jį išvalyti. Be to, tradiciškai čia Vasario 16-ąją minės Vydmantų vidurinės mokyklos mokiniai – norėjosi, kad istoriją jie prisimintų aplinkoje, kuri primintų senąjį piliakalnio vaizdą. O tai reiškia, kad piliakalnio viršūnėje esanti įduba turi būti švari, plyna. Juk čia kažkada stovėjo medinė pilis, virė gyvenimas, tiek krūmų ir medžių čia tikrai nebuvo. Pilį ir aplink buvusius pastatus, medžius sunaikino gaisras, todėl, panašu, čia dabar augantys stiprūs ir seni medžiai užaugo savaime“, - apie pasirengimą Vasario 16-osios minėjimui Nagarbos piliakalnyje kalbėjo Kretingos seniūnijos specialistas Zenonas Simaitis.

Laimutė Kalniuvienė užrašė vietinių žmonių pasakojimus apie Nagarbos piliakalnį, susistemino mokslinę medžiagą apie šią istorinę vietą.

Iškilmingas Vasario 16-osios šventes, Nagarboje rengtas dar Antano Smetonos laikais, vis dar prisimena netoli piliakalnio gimusi ir augusi 85-erių rūdaitiškė Adolfina Lukauskienė.

Moteris gimė Jazdų kaime, taip pat vadintame Nagarbos kaimu – pagal piliakalnį. Nors šis kai kurių gyventojų taip pat vadinamas ir Jazdų piliakalniu, mat stovėjęs Jazdų dvaro teritorijoje. Ypatingoje istorinėje aplinkoje užaugusi A.Lukauskienė tikino, kad ne patriote turbūt išaugti negalėjusi.

„Visą gyvenimą buvau už Lietuvą, tiesiog sirgau už jos reikalus, laisvę. Prisimenu tą dieną, kai buvo paskelbta, jog Lietuva atitenka Rusijai. Ėjau pro piliakalnį ir parkritusi į griovį turbūt kokias dvi valandas verkiau iš sielos skausmo. Taip jau buvau išauklėta tėvų – būti patriote. Kitokia būti ir negalėjau – juk augau piliakalnio papėdėje, kuris nuolat primindavo apie tai, kaip mūsų protėviai kovojo už laisvę“, - prisiminimais dalijosi A.Lukauskienė.

Adolfina Lukauskienė gimė ir užaugo netoli piliakalnio. Moteris iki pat šiol prisimena senus padavimus, kuriuos pasakodavo jos senelis.

Jos atmintyje tebėra gyvi vaizdiniai iš smetoninės Lietuvos laikų. Tada Nagarbos piliakalnis būdavo gyvas, tarsi ant jo tebebūtų stovėjusi galinga kuršių pilis su gynybinėmis sienomis ir bokštais ant stačių, 7 metrų aukštį siekusių pylimų.

„Ant pilies kalno vykdavo gegužinės, šokiai – suvažiuodavo, sueidavo visų aplinkinių kaimų jaunimas. Ateidavai, užlipdavai ant pylimo ir laukdavai, kada koks vaikinas prieis ir nusives į žemiau pylimo, viduryje piliakalnio esančią aikštę šokti. Ant piliakalnio vykdavo ir iškilmingi valstybinių švenčių minėjimai. Ypatingą įspūdį yra palikę šauliai, atjoję žirgais. Tai buvo tautinis, lietuvybės kalnas – jame užauginome savo patriotiškumą, išmokome branginti laisvę. Norėtųsi, kad to paties išmoktų ir čia Vasario 16-ąją vėl minėti pradėję mokiniai“, - viliasi A.Lukauskienė.

Pasak jos, piliakalnyje ypatinga dvasia tvyrojusi nuo seno. Piliavietę, kaip pasakoja legendos, globojęs net lietuvių pagonių dievas Perkūnas, tačiau pamėgęs buvo ir nelabasis.

„Mano senelis Kazimieras buvo smuikininkas, eidavo groti į vestuves. Iš vaikystės prisimenu jo pasakojimą. Ėjęs mano senelis jau pagrojęs su kitais muzikantais nakčia namo. Beeinant pro piliakalnį nuo šio nulipęs dailus jaunikaitis ir paprašęs pagroti. Muzikantai užlipę ant šlaitų ir piliakalnio įduboje pamatę daugybę puošnių, frakais pasidabinusių jaunikaičių, kuriems ir teko groti. Taip išsipusčiusiems svečiams bešokant, senelis pamatė, kad šiems iš po frakų bekyšančios uodegos. Taip muzikantai suprato, kad groja gi velniams. Artėjo aušra ir į piliakalnį muzikantus atvedęs jaunikaitis pasakė, kad puota baigiasi ir užteks groti. Jaunikaitis skolingas neliko – muzikantams pilnas kišenes prigrūdo auksinių pinigų. Tačiau kai senelis su draugais auštant nulipo nuo piliakalnio, kišenes atrado pilnas ne aukso, bet anglių“, - senelio patirtą nuotykį pasakojo A.Lukauskienė.

Šiemet Nagarbos piliakalniui sukanka 760 metų. O prieš 10 metų jubiliejinę datą įamžino medžio skulptorius Romas Mažeika

Anot moters, tai ne vienintelė legenda, iš lūpų į lūpas perduodama žmonių. Senuose žodiniuose pasakojimuose užfiksuota, kad Nagarbos pilis staiga, nežinia dėl ko, nugrimzdo žemėn, vietoj savęs palikusi tik kūdrą. Neva žmonės yra matę toje kūdroje begeriantį, bet iš tiesų neegzistuojantį veršį.

Trečia gi legenda pasakoja, jog Nagarbos pilyje gyvenę pikti turtuoliai, kurie atsiveždavo į pasilinksminimus nekaltų mergaičių. Vėliau jas skandindavę Versmos daržu vadinamose pievose, kur tyvuliavęs tvenkinys.

Pasak Rūdaičių bibliotekininkės Laimutės Kalniuvienės, legendos apie tai, kad žemėn nugrimzta pilys, dvarai, sietinos su dievų bausme už ponų padarytus nusižengimus. Visus rūdaitiškių pasakojimus, istorinę medžiagą apie piliakalnį L.Kalniuvienė susistemino ir parengė darbą „Nagarba istorijoje, padavimuose ir žmonių prisiminimuose“.

„Nagarbos piliakalnis vietinių yra dar vadinamas Bliūdkalniu – dėl ypatingos dubenį primenančios formos. Ši dubens formos aikštelė yra 50 metrų skersmens. Šią aikštelę kažkada šaltiniai pripildydavo vandens. Tai buvo neišsenkanti vandens saugykla pilies gyventojams, kai juos užpuldavo priešai. Šalia piliakalnio 2 ha plote buvo įkurta gyvenvietė. Taip pat netoliese yra Jazdų kapinynas – spėjama, kad jame buvo laidojami pilies gyventojai. Iš archeologinių kasinėjimų galima spręsti, kad pilies įtvirtinimų ir gyvenvietės Nagarboje jau būta I tūkst. prieš Kristų. Gali būti, kad Nagarbos piliakalnis buvo vienas iš kuršių žemių centrų ir čia gyveno vietinės bendruomenės kunigaikštis su savo kariauna“, - pasakojo L.Kalniuvienė.

Ji gailisi, kad sovietmečiu šalia piliakalnio buvusio Nagarbos kaimo pastatai buvo nugriauti, o Nagarbos kapinynų, piliakalnio kultūrinis sluoksnis buvo sunaikintas žemdirbystės. Tad apie senovėje vykusį gyvenimą beprimena didingi, dar nesunykę piliakalnio šlaitai ir nežinia iš kokių laikų atkeliavę mistiški pasakojimai.

*

Nagarbos piliakalnis stūkso Tenžės ir bevardžio upelio santakoje. Pylimo ilgis siekia 240 metrų, aukštis svyruoja nuo 7 iki 13 metrų. Bendras piliakalnio ir buvusios gyvenvietės plotas yra 6,3 ha. Pavadinimas Nagarba greičiausiai kilęs iš baltų prokalbės. Sanskrito kalboje na garba reiškia įsčios.

• Rašyti komentarą (2)