Joskaudų kaimas – lyg pajūrio krašto muziejus

Pusiaukelėje tarp Žibininkų ir Lazdininkų įsikūręs Joskaudų kaimas, jo gyventojų liudijimu, niekada nebuvęs gausus: ir šiandien jame – vos keliolika sodybų. Tačiau su dar gyva šio kaimo istorija jo gyventojai taip apsipratę, jog lyg niekur nieko kasdien praeina ar pravažiuoja pro šimtamečius istorinius statinius, liečia praeities daiktus.

Senovinę Pleikių trobą atstatė šios giminės palikuonė Virginija Drakšienė su vyru Juozu. R

Išsaugojo caro laikų dokumentus

Vos įvažiavus į Joskaudų kaimą nuo Žibininkų pusės, jo prieigose pasitinka nuotaikingas liaudies menininko Alfonso Skiesgilo išdrožtas koplytstulpis, skelbiantis, jog tose žemėse kažkada gyventa plačios Pleikių giminės. Gyventa čia kažkuomet ir plačios Joskaudų giminės, iš kurios, manoma, kilęs ir pats kaimo pavadinimas.

Šiek tiek dar pavažiavus į priekį, akį išsyk patraukia senovinė sodyba: rakandais nukabinėta senolė klėtis ir prieškarinė rankinė grūdų valymo mašina, o priešais - atstatyta pajūrio žemaičiams būdinga senovinė dviejų galų troba su prieangiu. Tai – Pleikių giminės palikimas, kuriame šiandien šeimininkauja 65-erių Virginija Drakšienė su vyru Juozu.

Naujieji savininkai pagal kultūros paveldo objektams būtiną sąlygą – išsaugoti autentiškumą – atstatė masyvią trobą: „Turėjome palikti ne tik pirmykštę formą, bet ir jos dydžius: trobos ilgis – 20, o plotis – 9 m. Kai ėmėmės remonto, viskas buvo sutrūniję, vienas trobos galas kažkada tarnavo kaip klėtis: grindys čia buvo drėbtos iš molio, - tikra graužikų buveinė“, - prisiminė Virginija ir Juozas.

Vilius Lacytis – Joskaudų kaimo šviesuolis.

Pakeleiviai, ypač – užsieniečiai, vykstantys prošal, stabteli ir prašo leisti nufotografuoti sodybą. „Šios valdos priklausė mano proseneliui Ignui Pleikiui. Išliko dokumentai, liudijantys, kad troba buvo statyta 1846 m. Avily paslėptus nuosavybės dokumentus - 1909 m. rusiškai surašytus paveldėjimo aktus, Smetonos laikų raštus – surado mano dėdė Jurgis. Dokumentai buvo sudėti į medinę, Karaliaučiuje pagamintų saldainių skrynelę ir susukti į drobę. Dėdė prasitarė, kad susapnavo avily juos esant paslėptus, bet gal ir žinojo, - svarstė V. Drakšienė. - Su tais dokumentais nebebuvo sunku įrodyti giminės nuosavybę“, - neslėpė ji.

Troboje ant aukšto namiškiai aptiko ir kitokio vertingo palikimo, bet šiandien itin brangina du paveikslus – 1877 m. nutapytą Dievo Motiną ir dar senesnį Marijos Magdalietės atvaizdą.

Pabrėžė joskaudiškių kaimynystę

Senoji Pleikių sodyba, tvirtino šeimininkė, esanti jos tėviškė: ir gyvendama Palangoje nuolatos sugrįždavo į gerai pažįstamas ir mielas vaikystės vietas.

„Po Nepriklausomybės atgavimo pirmieji čia „parėjome“ iš miesto – žmonės iš mūsų juokėsi, nes ligi tol visi bėgo į miestą, o mes – atvirkščiai. Pirmąjį traktorių Juozas pats susikonstravo, pamažu įsigijome kitokios technikos“, - kalbėjo sutuoktiniai, šiandien - vieni stambiausių kaimo ūkininkų. Jie laiko 7 karves: pieną, tvirtino, parduodantys supirkėjams ir dusyk per savaitę patys vežantys į Palangą. Tuo pačiu Palangoje ir apsiperkantys būtinų produktų, nes, jų žodžiais, Joskauduose nesą parduotuvės.

V.Drakšienė išsaugojo senovinį Dievo Motinos paveikslą.

„Mūsų kaime nėra nei upelio, piliakalnio ar kokio kito įdomesnio objekto, - mintį tęsė Juozas. - Esame Lazdininkų bendruomenės dalis, mus kviečia į vakarones, nelabai kur teišeiname, nes kaimo žmogus pririštas prie gyvulių. Bet nesame atsiskyrę: joskaudiškiai – labai draugiški žmonės. Susibėgame vieni pas kitus: dažnai atsivežame pas save pavakaroti pamiškėje gyvenančius garbaus amžiaus kaimynus Erną ir Vilių Lacyčius, - nuoširdžia kaimynyste džiaugėsi V. ir J.Drakšai. - Tiek čia mūsų joskaudiškių ir tėra: 2 broliai Lacyčiai, Stonkus, Ruzgaila, Šalnis, Martinkai, Valantinienė, Jašinskai, Pabrėžienė, Kiškienė, Žilienė, Šemetos, pamiškėje gyvena Gikaras – atrodo, visus išvardijome“.

Anot Petronėlės Martinkuvienės, Vlado Jurgučio gimtojo namo belikę tik pusė.

Gyvavo evangelikų liuteronų bendruomenė

Kaimo senbuvis, Joskauduose gimęs, augęs ir čia senatvę pasitinkąs 85-erių V.Lacytis atmena savo jaunystėje kaimą buvus judrų, bet išblaškytą vienkiemiais. Kaimas istoriškai ir prieškariu, ir ligi šiolei priklauso Palangos parapijai, tad žmonės nuvykdavę ir į Tiškevičių kurortą. Kaime buvusi ir evangelikų liuteronų bendruomenė, yra kapinaitės, į kurias tebelaidojama ligi šiolei. „Buvome 7 evangelikų liuteronų šeimos, per karą jos repatrijavo. Dabar kaime belikome dviese su broliu Adomu“, - kalbėjo V.Lacytis.

Vilius užaugo gausioje 9 vaikų šeimoje, tad didelių mokslų ragauti netekę. Tačiau nė vienam iš 6 jo brolių netekę nei tarnybos kariuomenėje ragauti, nei miškuose slapstytis – neramūs pokario įvykiai aplenkė jų šeimą. Vedęs jokūbaviškę Erną, su ja Vilius nugyveno jau 57 bendro gyvenimo metus.

„Kokie šiandien esame nemadingi – žiūrėk, žvaigždės pagyvena vos 2 – 3 metus, ir jau skiriasi. O mudu lyg kokios senienos – vis kartu ir vis mudviem gerai. Angelais nebuvome, bet ligi šiolei vienas kitą supratome ir mylėjome. Bet va kaipgi bus toliau?“ - juokavo pagal amžių labai energinga Erna.

Žiemą, atviravo pora, nors ir gyvena atokiame vienkiemyje, jiedu nesijaučia vieniši, nes darbų – per akis: Viliui gyvulius apeiti, malkų prinešti, Ernai – kaip pati vis juokavo, prie krosnies suktis: pyragų pati prisikepanti, iš savos karvės grietine, sviestu, varške apsirūpinanti. Užsiauginą vištų ir paršiuką, nesibodi ir kiaulienos kąsnį-kitą suvalgyti.

Esant šiltesniems orams jiedu sėda į Viliaus vis dar vairuojamą „Audi“ ir patys aplekia daktarus, krautuves, turgų, ir, kiek įmanoma, dviejų sūnų stengiasi neapkrauti savais rūpesčiais.

Su rankine prieškario grūdų valomąja mašina, pritvirtinus variklį, tenka padirbėti ir sūnui Juozui.

Išsaugota lito tėvo gimtinė

Masyvūs lauko akmenys juosia Petronėlės ir Marcelino Martinkų sodybą, kurios priešaky - medinis geltonai dažytas namas, o gilumoje - 1926 m. statytas raudono mūro tvartas. Tai – buvusi garsaus tarpukario Lietuvos banko valdytojo, lito tėvu vadinamo, Vlado Jurgučio tėviškė.

V.Jurgučio brolis Mečislovas buvo vedęs Petronėlės senelę Stefaniją Vitkutę iš Rūdaičių. Čia gimė Petronėlės motina Jadvyga Jurgutytė, o vėliau - ir ji pati.

„Man jau nebeteko pamatyti gyvo šio garbaus mūsų giminės žmogaus – buvome Sibire, negalėjome garsiai apie lietuvybę kalbėti. Tik vėliau iš tėvų sužinojau, kad Vladas, užimdamas tokius aukštus postus, buvęs labai kuklus ir paprastas žmogus. Sugrįžęs į tėviškę, vis prašydavo išvirti karštų bulvių su kastiniu, pykdavo, jei namiškiai apie jį šokinėdavo. Užimdamas tokias aukštas pareigas, nieko sau nekaupė: gyveno Kaune, bet neturėjo nuosavų namų, o kaskart sugrįžęs į Palangą visus pinigus išdalindavo vargšams. Rusų valdžios pažemintas, mirė skurde, palaidotas Palangoje,“ - 69-erių P. Martinkuvienė sakė šiandien prižiūrinti Jurgučių giminės kapavietę.

Pokalbį apie giminę užvedusi Petronėlė kartu su kaimyne Elena Ruzgailiene buvo vos grįžusios iš ligoninės, kur abi lankė savo sergančius vyrus. Mečislovas, anot moters, labiau jaučiąs silpnybę akmenims. Jis meniškai panaudojo ir nupjautus šimtamečius sodybos medžius: juos išskobė ir pavertė gėlių vazonais. O Elenos vyras Jonas pina krepšius gėlėms ir židinio malkoms, sodybą išpuošęs spalvingais inkilais ir medžių drožiniais.

„Su kaimynais kaime sugyventi yra labai svarbu – esame kaip giminės: bėda ar šventė - tuoj pas kaimyną. Į Jono krepšius prikrauname gėlių – ir einame pasveikinti vieni kitų. Ar bulvinių blynų, ar cepelinų – žiūrėk, kelios šeimos susieiname pasibūti kartu“, - geros kaimynystės būtinybę pabrėžė P.Martinkuvienė.

• Rašyti komentarą (1)