Su nėriniu – kaip su senu bičiuliu

Šį vasarį, per šventą Agotą, karteniškė Eleonora Bekėžienė pasitiko savo 93-ąjį gimtadienį: ši diena jai nebuvo niekuo ypatinga – šviesiąją jos dalį, kaip įprasta, praleido su nėriniu rankose. Nepaleisdama vąšelio ir įpusėto rankdarbio, senolė tądien prisiminė savo gyvenimą, aprodė visą glėbį nėrinių, kurie susikaupė per pastarąjį laiką.

Elvyrą Bekėžienę nuo vienatvės šiandien gina nėriniai.

Sunku patikėti, jog kaimo moters, kuri visą gyvenimą sunkiai dirbo kolūkyje, nuo fizinio darbo bei metų naštos sugrubę pirštai išneria tokius stebuklus. Įvairios servetėlės, takeliai, staltiesės, skaros gimsta pačiais sudėtingiausiais raštais. Rankdarbiai šiandien tarsi įprasmina Eleonoros vienatvės laiką.

„Atsikeliu, susitvarkau namus, pasikuriu krosnį ir čiumpu vąšelį. Taip ir dienos greičiau prabėga, atgyja prisiminimai: veriu juos ant siūlo lyg akį po akies“, - neslėpė senolė.

Pomėgis nerti jos gyvenime nuo pat jaunystės konkuravo su meile knygai. Skaitė jau prieškariu – knygas, žurnalus, kurių kaime ne taip jau ir paprasta būdavę gauti. O dar – kaimo mergaitei, kone savamokslei, baigusiai vos tris skyrius.

„Esu perskaičiusi visą giminės biblioteką: ryte rijau garsiuosius klasikus - mėgstu romanus, istorines knygas. Tačiau dabar skaityti darosi vis sunkiau, raidės liejasi, o megzti – kas kita: atmintinai daugelį raštų žinau“, - žvelgdama į lenkišką rankdarbių žurnalą, gulintį ant virtuvės stalo, kalbėjo Eleonora.

Moteris neslėpė apmaudo, kad šiandieną jai sunku išbūti be knygų, ypač tapus našle. Ji gyvena viena, motiną vis aplanko sūnūs Alvydas ir Justinas, bet šie turį savo gyvenimus. Plungės muziejuje dirbantis, į saviveiklos verpetą įsisukęs Alvydas vos spėja motinai vežti siūlus, o iš jų gimusių nėrinių Eleonorai negaila – tegul ima, dovanoja, jei tik kas domisi ir įvertina.

Užaugusi tarp keturių brolių bei seserų Eleonora buvo vyriausia, tačiau tik vienintelė iš jų likusi gyva: sesuo Sofija žuvo per karą, brolis Justinas – Magadano tremtyje. O anapilin taip pat jau iškeliavęs brolis - karteniškis dailininkas Jurgis Račkauskas - buvo jos meninės sielos puoselėtojas.

„Gyvenimas manęs pačios nelepino, bet abiem broliams padėjau mokslus išeiti. Mylėjau juos ne mažiau negu savo sūnus“, - prisiminė garbaus amžiaus moteris.

Moters vienatvę šiandien pagilina tai, kad ji kone visai nebegirdi – bendravome talkinat jos dukterėčiai, karteniškei pedagogei Jūratei Račkauskaitei, - ir kasdienybė tapo kone izoliuota nuo žmonių.

Fiziškai dar pajėgi tvarkyti savo namų buitį ir pasirūpinti savimi, E. Bekėžienė į ateitį pažvelgė labai paprastai, netgi – su optimizmo gaida, ir teigė nebenorinti sulaukti 100-mečio jubiliejaus: „Neduok, Dieve, sulaukti 100 metų – ir taip jau visus išlaidojau. Nugyvenau gražų amžių, ir užtenka, reikia užleisti vietą po saule kitiems“.

Šį vasarį Kartenos miestelio bibliotekoje ketinama surengti E. Bekėžienės rankdarbių parodą.

Senolės rankdarbiai – lyg sunertos prabėgusio gyvenimo mintys.

• Rašyti komentarą (0)