|
|
|
Kaltais prajuokinęs medį
Iš Salantų kilusio, Palangoje gyvenančio 42-jų Giedriaus Venckaus drožybos braižo nesupainiosi nė su vieno kito kraštiečio drožyba: kiekvienas jo darbas pulsuoja ypatinga gyvybe ir yra kupinas šmaikštumo.
Nuo kaukių – ligi močiučių Palangos Giedriaus kūrybos tematika - labai plati: nuo senųjų Užgavėnių kaukių ir judančių vaikiškų žaislų ligi humoristinių Palangos kurorto herojų skulptūrų ar kompozicijų. Jis nusižiūrėjo į paplentėse kurortautojus gaudančias močiutes, saulėje besipleškinančias gražuoles ar savo raumenų grožį demonstruojančius paplūdimio amūrus. Kaip gyvi humoristiniai personažai jie atgimsta medžio skulptūrose. „Kuris iš šių dviejų kaukių Lašininis, o kuris – Kanapinis, spręskite patys, - rodydamas baigiamas Užgavėnių kaukes, kalbėjo G.Venckus. – Tokias grubiai tašytas jas ir paliksiu – šįkart taip sumaniau. Mėgstu išbandyti: vieni mano darbai preciziškai nušlifuoti, kiti atvirkščiai – grubūs, lyg ką tik iš po kirvio, treti – aprengti audinio skiautėmis“. Mažakalbis, tačiau labai subtiliai humorą jaučiantis menininkas sako kuriantis ne vien dėl grožio, bet siekia, kad jo drožiniai būtų ir funkcionalūs. Tarkim, dėžutė-žirnis skirta susidėti žirnius, voverės skulptūrėlė po savimi paslepia net dvi saujas riešutų, pelėda tarnauja kaip lauko žibintas, o žvejo ant jūros tilto kompozicija turi stalčių susidėti žvejo reikmenis ir vietą taurelei išlenkti dėl šilumos. „Reikia gerokai pasukti galvą, kad sugalvotum, kaip išdrožti daiktą, kad jis būtų su polėkiu, kad sudomintų ir linksmai nuteiktų žmogų“, - originalių sprendimų paieškų svarbą pabrėžė drožėjas. Prie tokių įmantresnių savo kūrinių jis priskiria ir žaislus-galvosūkius. Šie, anot jo, tampa vis populiaresni vyrų kompanijose - jie lažinasi, kuris greičiau surinks galvosūkį. „Lažintis tikrai verta, nes neįgudęs be savaitės tokio nesurinktų: reikia kantrybės, kad suprastum jo konstrukciją – surasti vieną padėtį ir nuo jos pradėti. Reikia nemažai ir man pačiam pasukti galvą, kol sumąstau sukurti tokį savą Rubiko kubą“, - neslėpė drožėjas. Žaislais gaivina liaudies paveldą Dabartinis G.Venckaus surastas kūrybos „arkliukas“ – judantys mediniai žaislai. Taip jis sako atgaivinąs tradicinę liaudies paveldo sritį. Rodydamas dar nebaigtą judančią žaislų kompoziciją, menininkas pasakojo, kad tai būsią savotiški Brėmeno muzikantai, tik jų „chebra“ – gerokai gausesnė. Joje bus net 8 judantys personažai: meška grieš armonika, varlė gros fleita, varna kankliuos, būgnus muš kiaulė, beždžionė skambins varpeliu, meška pūs saksofoną, ožys virkdys kontrabosą, o vilkas brinzins gitara. „Tokius kinetinius žaislus prieš 100 metų gamindavo meistrai Lietuvos kaimuose: ne tik vaikai jais žaisdavo, bet juos naudodavo ir liaudies vaidinimuose. Jie – paprasti ir nepavojingi, jeigu vaikas ir atsikąstų kokį kampą, nebūtų bėdos“, - juokavo pašnekovas. Drožėjas išbandė ir medžio graviūras: „Išdrožinėjau, atspausdinau, dabar paveikslus reikės įrėminti. Pasidarė labai įdomu, kiek ilgai krapštinėsiu – nežinau“, - atviravo jis. Savo sukurtų darbų drožėjas nekaupia. Visi geriausi G.Venckaus kūriniai iškeliavę iš dirbtuvių į parodų sales, tautodailės salonus ar muges. „Ketinu dalyvauti ir Stintų šventėje: pasižmonėti, nes gatvėje drožėjų darbus menkai teperka – žmonės nori gauti ir pigiai, ir gražiai. Į gatvės prekybą drožėjui neverta orientuotis“, - teigė jis. Tęsia drožėjų giminės tradiciją Giedrius – žinomo salantiškio drožėjo Leonardo Venckaus sūnus, jo brolis Gintautas taip pat drožinėja ir meistrauja. „Tėvas leisdavo čiupinėti medį, bet man senųjų meistrų - kryždirbių ir smūtkelių kūrėjų – braižas nelabai prie širdies, aš norėjau kurti savaip. Iš tėvo skolindavausi tik kaltus, o stiliaus ieškojau pats. Nelabai tada tesupratau, kad kažkada ir pats kursiu, o ir nesistengiau. Rimtai į drožybą pažvelgiau tik prieš penkerius metus“, - neslėpė tautodailininkas. Sunkiausia jam buvę drožti žmonių figūras: tam reikėję nemažai drąsos, nes tautodailininkui niekas nepozuoja. Skulptorius, anot jo, žmogų išnagrinėja po kaulelį, kol išmoksta jį nukaldinti, nulipdyti, o tautodailininkas laužo save, kol pajunta proporcijas. „Gėda net pačiam pažiūrėti, kokį žmogų pradžioje droždavau: tai kojos per ilgos, juosmuo – per trumpas, galva – per didelė“, - iš savo pirmųjų skulptūrų šaipėsi drožėjas. Tam, kad drožtum, neužtenka tik darbo, - reikia ir impulso iš aukščiau. Jei esi atviras kasdieniniams dalykams, - mąsto G.Venckus, kūrybinės mintys ateina savaime. Jų jis stengiasi nepaleisti, kasdien užsukdamas į savo dirbtuvę, nors laisvo laiko turįs ne kažkiek – tiek, kiek jo lieka po darbo ar laisvalaikiu.
|
|
