Išgyvenimo taisyklė – jokių išankstinių nuostatų

„Niekaip negalėjau sulaukti lietaus! Atvykusi dvi savaites laukiau lietaus ir tik tada vieną rytą pamačiau, kad žemė yra šlapia. Vadinasi, lijo šiąnakt. O aš miegojau...“ - linksmai pasakojo kretingiškė Gabrielė Platakytė, kuri išvykusi studijuoti į savo svajonių šalį Angliją patyrė, kad čia negalima turėti išankstinių nuostatų. Ir ne tik kalbant apie Angliją charakteringai apibūdinantį lietų, bet daug svarbiau – ir apie kitus žmones.

Kretingiškė Gabrielė Platakytė džiaugiasi įgyvendinusi savo seną svajonę studijuoti istorija ir kultūra ją sužavėjusioje Anglijoje. Šioje šalyje ji semiasi ne tik mokslo žinių, bet ir bendravimo kultūros, tolerancijos vieni kitiems.

„Anglijoje daug įvairių žmonių, todėl esi priverstas gerbti kitus. Negali turėti išankstinės nuomonės apie kurios nors tautybės, religijos ar kitokių pažiūrų žmones, nes bendraujant visai netikėtai paaiškės, kad tavo pašnekovo tėvai yra kilę iš skirtingų šalių, puoselėja kitokias tradicijas ir pan. Reikia galvoti, ką kalbi,- pasakojo G. Platakytė. – Ko labiausiai čia išmokau – tai tolerancijos ir pagarbos kitiems. Jei negerbi kitų, vadinasi, negerbi ir savęs“.

Draugiškumo atmosfera persmelktas ir visas Northampton‘o universitetas, kuriame G.Platakytė studijuoja specialybę, pavadintą „Vaikai ir jaunimas“.

„Kiekvienas studentas turi jam paskirtą dėstytoją, į kurį gali bet kada kreiptis pagalbos ar patarimo – tiek ir dėl mokslo, tiek ir dėl asmeninių problemų. Dėstytojas kartu yra ir psichologas, patarėjas, draugas. Be to, dėstytojai individualiai bendrauja su kiekvienu studentu ir rengiant atsiskaitymo darbus – drauge aptariami iškilę sunkumai, pasidalijama konsultacijomis,- pasakojo G. Platakytė. – Kai išgirstu savo bendraklasių pasakojimus, kad Lietuvoje būna dėstytojų, kurie studentus smukdo, menkina, kalba, kaip jie negaus darbo ir pan., man tai skamba kaip kosmosas. Negaliu to suprasti. Juk dėstytojas turi būti autoritetas studentui, jį įkvėpti siekti tikslų“.

G. Platakytė pasakojo, kad studijų programa „Vaikai ir jaunimas“ – tai žinių bazė būsimiems socialiniams darbuotojams, kurie Anglijoje yra labai vertinami. „Socialiniu darbuotoju galima dirbti tik baigus magistrantūros studijas, kur pasirenkama kryptis – pavyzdžiui, darbas su neįgaliaisiais, vaikais, senyvais žmonėmis, nusikalsti linkusiais asmenimis ir pan. Lietuvoje, kiek žinau, socialinis darbas nėra šitaip griežtai diferencijuojamas. Be to, Anglijoje socialinio darbuotojo atlyginimas yra maždaug dukart didesnis už to, kuris dirba nekvalifikuotą darbą“,- pastebi G. Platakytė.

Ji papasakojo, kad studijų programos „Vaikai ir jaunimas“ pirmasis kursas sudarytas iš 4 modulių: fizinė ir psichologinė vaikų raida nuo gimimo iki pilnametystės, vaiko geros emocinės būsenos skatinimas, akademinis ir profesinis tobulėjimas bei teisinė bazė, reglamentuojanti darbą su vaikais.

Anot G.Platakytės, visa studijų medžiaga yra labai susieta su praktika, mokomasi įgūdžių, kurių tikrai prireiks dirbant, pavyzdžiui: negalima apkabinti vaiko, jei jis to neleido padaryti, nes kitaip gali būti apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Be to, studentams turint galimybę elektroninėje studijų aplinkoje pamatyti būsimos paskaitos medžiagą, per paskaitas dėstytojai visada tikisi sulaukti klausimų, kviečia studentus diskusijai. Matyt, svarstė pašnekovė, visa tai ir padeda pasiekti universitetui aukšto rodiklio – 98 proc. jį baigusiųjų įsidarbina dar studijuodami arba vos baigę studijas.

G. Platakytė tvirtino, kad studijuojant jai labai praverčia ir savanorystės patirtis, kurią ji įgijo laisvą laiką skirdama darbui su Kretingos šv. Antano dienos centrą lankančiais vaikais. „Iš pradžių netgi galvojau apie visai kitas specialybes. Tačiau patirtis su vaikais man padėjo atrasti savo kelią“,- prisipažino G.Platakytė.

Išvykti į Angliją buvo ne vienerius metus brandinta G.Platakytės svajonė – studijomis šioje šalyje, kuri atrodė miela ir įdomi savo istorija, kultūra, ji susidomėjo jau VIII klasėje. Tuomet ji pradėjo rinkti informaciją apie studijavimo galimybes, keletui universitetų išsiuntė laiškus su paklausimais. „Stoti į Northampton universitetą apsisprendžiau vasarą prieš pat XII klasę. Ir labai gerai, kad taip anksti. Turėjau laiko parengti gerą motyvacinį laišką, surinkti reikiamus duomenis, o sulaukusi universiteto kvietimo, jau tiksliai žinojau, kurių abitūros egzaminų man reikės. Tai padėjo susikaupti ties svarbiausiais dalykais, nesiblaškyti ir baigti mokyklą su pagyrimu. Todėl visiems, galvojantiems apie studijas užsienyje, patariu dokumentus parengti kuo anksčiau – pirmasis pusmetis prabėga beregint, o paskui nebebus panikos užklupus egzaminams, kai nežinai, kurių konkrečiai reikės, todėl renkiesi jų kuo daugiau“,- sakė G. Platakytė.

G. Platakytė savo sprendimo vykti į Angliją nekeitė netgi žinodama, kad kitoje šalyje studijos jai būtų nemokamos. Todėl kad galėtų žinių semtis Northampton universitete, G.Platakytei teko imti paskolą.

„Žinoma, bijojau. Ypač dėl to, kad pasirašiau angliškus dokumentus ir negalėjau numanyti visų sutarties sąlygų niuansų. Tačiau čia, Anglijoje, paskolas studijoms ima daugelis, todėl save stiprinau mintimi, kad masiškai visi elgtis kvailai negali, tad neturėčiau suklysti ir aš. Be to, ir paskolos sąlygos gana lanksčios“, - pasakojo G. Platakytė.

Faktas, kad už studijas reikia mokėti, G.Platakytei, kuri ir taip iš bendraamžių išsiskyrė atsakingumu, dar labiau uždegė tikslą siekti kuo aukštesnių rezultatų. „Kiekvienai užduočiai atlikti turiu įdėti daug darbo. Pavyzdžiui, per pirmąjį atsiskaitymą turėjau parašyti 1,5 tūkst. žodžių esė – teko įsigilinti ne tik į temą, bet ir žanro ypatybes, pagerinti savo rašomosios anglų kalbos žinias. Tačiau visas pastangas atperka geras įvertinimas,- kalbėjo G.Platakytė, kuriai įtemptos studijos neleidžia turėti daug laisvalaikio. - Tie, kurie apsisprendžia studijuoti užsienyje, turi labai gerai pagalvoti, ar tikrai to nori, ir jei taip - kokioje šalyje jie nori gyventi, ar yra nusiteikę sunkumams, ar jų nekamuos namų ilgesys. Jei išvyksti bent kiek abejodamas dėl savo sprendimo, būdamas svetimoje aplinkoje kentėsi.“

Ir universitete, ir bendrabutyje bendraudama su įvairių tautų atstovais, G.Platakytė pastebi, kad dauguma užsieniečių puikiai žino, kur yra Lietuva, ir nemažai kas pasisako pažįstantis lietuvių. „Išklausiusi jų istorijų, atsakau, kad Lietuvoje, kaip ir visur, yra gerų ir yra blogų žmonių. Su pastaraisiais tiesiog patariu nebendrauti. Nesu tokia patriotė, kuri Lietuvą spalvintų rožine spalva. Savo draugams pasakoju, kad Lietuvoje - labai graži gamta, yra įspūdingų vietų, kurias verta pamatyti. Bet kad mūsų šalyje per mažai tolerancijos užsieniečiams – irgi teisybė“, - sakė G. Platakytė. Mergina įsitikinusi, kad Lietuvoje žmonės per dažnai būna pikti ir pavydūs. Maža to – tam tikra priešprieša egzistuoja tarp pačių lietuvių: emigrantų ir likusių Lietuvoje.

„Taip, matyt, yra, nes kai kurie emigrantai puikuojasi, kad yra išvykę, daug uždirba, nors tai ir ne visada gali būti teisybė. O tie, kurie gyvena Lietuvoje, kartais neįsivaizduoja, kokius išbandymus ir sunkumus turi pereiti svetimoje šalyje, kol joje įsitvirtini. Tikrai neteisinga prikaišioti, kad emigrantai išvažiavo dėl lengvesnio gyvenimo – jei viskas taip paprasta, tevažiuoja ir kiti. Tai yra beprasmė diskusija: kiekvienas tegu sprendžia pats, kur jam gyventi, o mes jo sprendimo negalime negerbti,- kalbėjo G. Platakytė. – Iš savo šalies emigruoja ir patys anglai – išvyksta į Australiją, Naująją Zelandiją ar Ameriką. Tuščia neliks ir Lietuva. Tik bėda ta, kad lietuviai yra nacionalistai ir į savo valstybę žmonių iš kitų šalių įsileisti nenori. Bet su malonumu patys iš kitų šalių ima mokslą, didesnes algas, socialines garantijas ir pan. Tai yra ne visai teisinga. Migruoja visi, nes tai yra natūralus procesas. Tačiau ne visi, kurie išvyksta, tai daro tik dėl pinigų“.

• Rašyti komentarą (0)