|
|
|
Neišauklėjus prašymais – sudrausmins baudos
„Žvelgiant tik į skaičius – jie yra mažesni, negu prieš metus. Bet neskubėčiau džiaugtis: net ir vieno žmogaus prarasta sveikata ar gyvybė yra neįkainojama“,- apžvelgdamas praėjusių metų avaringumo statistiką, sakė Kretingos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkas Algirdas Budginas.
- Dėl kokių priežasčių įvyksta nelaimės keliuose?\ - Jos kasmet tos pačios: neblaivumas, automobilių didelis greitis ir pėstieji, pamiršę prisisegti atšvaitą. Nors pastebima, kad vairuotojai yra sąmoningesni ir vis rečiau sėda už vairo neblaivūs, tačiau griežtos baudos paveikia ne visus. Per 2012 metus 9 eismo įvykiai Kretingos rajone įvyko dėl neblaivių vairuotojų, o iš viso per 2012 metus Kretingos rajone buvo įregistruoti 134 eismo įvykiai. Tai yra 60 įvykių mažiau, negu jų būta per 2011 metus. Beveik du kartus sumažėjo eismo nelaimių, kuriose nukentėjo žmonės – praėjusiais metais jų fiksuota 27. Mažesnis ir avarijose sužeistų žmonių skaičius: 2012 metais – 31, 2011-aisiais – 54. Tačiau keliuose žuvo 7 žmonės – vienu daugiau negu per 2011 metus. Išanalizavę avaringumo statistiką, pastebime, kad daugiausia skaudžių eismo nelaimių įvyksta rugpjūčio, rugsėjo ir lapkričio mėnesiais, o kalbant apie savaitės dienas – savaitgaliais ir pirmadieniais. Triskart dažniau eismo įvykiai įvyksta antrojoje paros pusėje. Atsižvelgdami į šią informaciją ketiname koreguoti patruliavimo laiką ir maršrutus. - Regis, po truputį visuomenės požiūris į vairavimą išgėrus keičiasi – žmonės ir patys bijo, ir kitų taip neberagina išlenkti taurelės, jei žino, kad netrukus reikės sėsti už vairo. Ar dabar nepaklusniausieji Kelių eismo taisyklėms yra pėstieji, vis pamirštantys prisisegti atšvaitą? - Gatvėje pakeiskime kelio ženklą ir pamatysime: dauguma eismo dalyvių jo nepastebės, nes eina ar važiuoja, kaip yra įpratę. Tas pats yra ir su atšvaitais – sunku žmonėms įdiegti naują įprotį. „Aš čia pat“ – tai dažniausiai policijos pareigūnų girdimas pėsčiųjų pasiteisinimas, paklausus, kodėl jie vaikšto be atšvaito. Bet žinau konkrečius atvejus, kai tas „čia pat“ baigėsi žūtimi. Ypač sunku atšvaito nauda įtikinti senyvo amžiaus žmones, kurie tvirtai laikosi savų gyvenimo taisyklių. Policijos pareigūnai per kiekvieną susitikimą su visuomene, apsilankymus mokyklose, bažnyčioje, per įvairias akcijas yra šitiek raginę nešioti atšvaitus ir šitiek jų mūsų žmonėms išdalinę, kad kiekvienas jau galėjo jais apsirūpinti. Bendradarbiaujame ir su Kretingos autobusų parku, kurio direktorius Ramūnas Korsakas pasirūpino, jog visuose autobusuose būtų iškabinti plakatai, primenantys keleiviams apie atšvaitus. Kad juos būtina turėti, keleivius dar žodžiu įspėja ir vairuotojai. Deja, geranoriški prašymai nešioti atšvaitą paveikė ne visus – išseko kantrybė: nemalonu, bet pėsčiuosius dabar bausime dažniau. Jei nedrausmina pareigūno žodis, galbūt tai padarys 80-140 Lt dydžio bauda? - O ką atsakytumėte tiems, kurie atkerta, kad atšvaitas, ėjimas ne per perėją ar nenoras užsisegti saugos diržo yra tik to žmogaus asmeninis reikalas – juk jis savo elgesiu kitiems grėsmės nekelia? - Policija yra įpareigota saugoti žmogaus gyvybę, net jei jis pats ja nori rizikuoti. Reikia suprasti, kad gatvės renovuojamos, inžineriniai sprendimai – kur ir kokią sankryžą įrengti, kur turėtų atsirasti perėja ir pan. – yra apgalvoti, specialistų išdiskutuoti ir įvertinus naujausius eismo saugumą analizuojančius tyrimus. O žmogus sau keliauja per gatvę, kaip įpratęs trumpindamas kelią, ir visai nepagalvoja, kad gal ne šiaip sau ta pėsčiųjų perėja yra tolėliau įrengta. Jei kam kyla klausimas dėl saugos diržų – tegu progai pasitaikius per įvairias organizuojamas akcijas išbando automobilį-muliažą, į kurį įsėdęs pajunti smūgį, koks ištinka į kliūtį atsitrenkus važiuojant 30 km per val. greičiu. Per 18 darbo metų galiu suskaičiuoti tik pavienius atvejus, kai per avariją žmogus, neprisisegęs saugos diržo, iškrito iš automobilio ir liko gyvas. Tam reikia, paprastai kalbant, sėkmingai išskristi per priekinį langą ir sėkmingai nusileisti ant žemės kuo toliau nuo automobilio. Bet įprastai eismo įvykio chronologija yra kita: žmogus iki pusės išlenda pro langą, o vėliau jo galvą, pečius, juosmenį sutraiško ant viršaus užkritęs besiverčiantis automobilis. Jei žmogus būna prisisegęs saugos diržą, jis, ir automobiliui verčiantis, lieka stabilioje padėtyje, todėl turi kur kas daugiau galimybių išlikti gyvas ir kiek įmanoma sveikas. - Iš eismo įvykių vietų sugrįžusiems žurnalistams tenka spręsti dilemą: kokias nuotraukas spausdinti, kad jos būtų etiškos, bet sykiu perteiktų avarijos siaubą. Galbūt matydami visą realų avarijos vaizdą, kuris būna šiurpus, žmonės labiau suprastų, kiek nedaug tereikia iki tragedijos? - Esu įsitikinęs, kad žmonės keliuose elgiasi lengvabūdiškai, manydami, kad nelaimės gali nutikti kitiems, bet ne jiems asmeniškai. Beje, mano vienas sumanymų: parengti projektą, per kurį būtų viešai eksponuojamos avarijų nuotraukos – jos būtų atrinktos nepažeidžiant etikos normų. Gal, pavyzdžiui, stotelėje autobuso laukiančio žmogaus žvilgsnis užkliūtų už tokio informacinio stendo ir gal jis tuomet labiau įsiklausytų į policijos perspėjimus? Be to, ketiname plėsti policijos videokamerų tinklą, kuris padeda užfiksuoti ir išaiškinti daugiau Kelių eismo taisyklių pažeidėjų. Videokameras diegiame ir policijos patrulių automobiliuose – taip užfiksuojami neginčijami įrodymai. - O kokios pagalbos sulaukiate iš visuomenės? - Nors žmonės dažniau praneša apie Kelių eismo taisyklių pažeidėjus, tačiau vis dar gajus yra stereotipas, kad taip gali elgtis tik skundikai. Tik kyla klausimas: ar žmogus taip pat nutylėtų apie nepavyzdingą vairuotoją, jei žinotų, kad kitą dieną šis gatvėje partrenks ir iš kažko atims tėvus, vaikus, draugus? Beprasmė netektis, dėl kurios sukeltas skausmas niekada neužgyja. Džiaugiamės būdami Europos miestuose ir matydami, kaip vairuotojai vienas kitą ar pėsčiuosius mandagiai praleidžia, jiems nusišypso, pamojuoja. O savoje šalyje norime lenktyniauti, užlįsti vienas kitam už priekio, prie vairo išlieti susikaupusią savo įtampą, agresiją. Suprantu, kad per dieną mūsų vairavimo kultūra nepasikeis, bet džiaugiuosi, kai matau, kad ji, nors ir lėtai, bet keičiasi.
|
|
