|
|
|
Žemdirbiams metai buvę geri
Taip teigė „Pajūrio naujienų“ pašnekovai, tiesiogiai savo veikla susiję su žemės ūkiu ir žemdirbių gyvenimu: rajono tarybos narys Kaimo reikalų ir ekologijos komiteto pirmininkas Žemės ūkio rūmų atstovas Juozas Abelkis, rajono Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Kretingos rajono biuro vedėja Gražina Poškienė, Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Antanas Stonkus.
Juozas Abelkis: - Žemdirbiams šie metai, manau, buvo geri ir finansine prasme, ir gamta nenuvylė: pasaulis patyrė kataklizmų, o štai Lietuvoje sąlygos derliui užauginti buvo geros. Retai taip nutinka, kad ir derlius būtų rekordinis, ir kainos – rekordinės. Iš patirties dažnas žemdirbys pasakytų – kai yra derliaus perteklius, tai ir kainomis niekas nelepina. Šiemet gi atvirkščiai – iš Lietuvos buvo išvežta 3 mln. tonų grūdų, o yra buvę metų, kai tiek ir tekuldavome. Eksportas tokioje situacijoje - gerai, nes Lietuvoje nereikia tiek grūdų, kiek esame pajėgūs užauginti – vartojimas smarkai sumažėjęs. Sumažėjo gyventojų, sumažėjo gyvulininkystės mastai, o tai liūdina. Kur kas geriau būtų, jeigu sugebėtume išvežti ne žaliavą, o galutinį produktą. Kur tos smetonmečio laikų tradicijos, kai lietuviai gebėdavo eksportuoti ir sviestą, ir bekonus, ir linus?.. Mūsų laikais žemės ūkis tiek susiaurėjęs, kad, atrodo, tik grūdus ir rapsus bemokame auginti. Štai tradicinės lietuviškos žemės ūkio šakos kiaulininkystės – beveik nebelikę: rajone, mano žiniomis, auginama vos 900 kiaulių, kai prieš Nepriklausomybę vienas net ir nedidelis ūkis sugebėdavo po kelis tūkstančius kiaulių užauginti. Išskirtinai vystant tik augalininkystę, nebereikia tiek ir darbo rankų: apie 1 tūkst. ha apimties augalininkystės ūkyje užtenka 4-5 samdomų žmonių. O kur dėtis kitiems? Taip ir traukia lietuviai į užsienį... Ir valdžios politika, ir ūkininkų mąstymas turėtų keistis – žemės ūkyje pusiausvyra būtina: jau ir mokslininkai vis garsiau kalba apie tai, jog nualinome žemę, jog atsiranda tokių piktžolių, kenkėjų, kurių jokia chemija neįveikia. Dar ir šiaudus siekiame sukūrenti, visiškai negalvodami, iš kur žemė gaus organikos... Kad atgytų gyvulininkystė, manau, reikėtų švelninti reikalavimus – dabar gi už srutų lašą tikrintojai gali ir visą ūkį sunaikinti. Šaukia visi „smirda, smirda“, o prisiminkim, ar kada lietuviui kas smirdėjo – dirbo žmonės, naudojo, ką užsiaugindavo, ir sveiki buvo. Džiugina, jog atsinaujina požiūris į natūralius produktus – gal tai pagyvins žemės ūkio gamybą, tegu ir smulkesnę. Kalbant apie rajono žemės ūkio politiką, santykius tarp rajono valdžios ir žemdirbių, labai norėtųsi didesnio ūkininkų aktyvumo: jų daug, o savų organizacijų ūkininkai nepalaiko, o reikia, kad kažkas ir ūkininkų interesams atstovautų. Bet tikiu, kad ir ši problema laikui bėgant išsispręs. Visiems ūkininkams linkiu derlingų metų ir geros žiemos: kai visų mintys sukasi apie naują derlių, rūpi, kad žiemkenčiai nenušaltų... Ženeta Seniūnienė: - Mūsų rajone yra 1 tūkst. 827 įregistruotų ūkių, pasėlius deklaruoja 2 tūkst. 735 ūkininkai. Rajone dirbama 49,5 tūkst. ha žemės. Esama ūkių stambėjimo tendencijos, tačiau ji – labai neryški: jeigu praėjusiais metais vidutinis ūkis buvo 17 ha, šiemet – 18 ha. Rajone yra ir stambių – per 1 tūkst. ha žemės valdančių ūkininkų, yra ir visiškai mažų – nuo 1 ha. Pastarieji dažniausiai – bitininkystės ar daržininkystės ūkiai. Šiemet padidėjo ariamos žemės plotai, tačiau sumažėjo pievų ir ganyklų – tai visų pirma susiję su mažėjančiomis gyvulininkystės apimtimis: praėjusiais metais rajone buvo auginama 9 tūkst. 216 galvijų (kuriuos laiko 1 tūkst. 197 žemdirbiai), iš kurių – 4 tūkst. 182 karvės, kai pernai rajone dar buvo auginamos 4 tūkst. 642 karvės. Tai – visos šalies tendencija, kai ūkininkai atsisako pienininkystės ir dėl to, jog tai – imli darbui ūkio šaka, ir dėl griežtų reikalavimų, ir dėl per mažų supirkimo kainų. Šiek tiek rajone pradeda atsigauti kiaulininkystė, mėsinė galvijininkystė, tačiau tai vyksta labai pamažu. Pagal išmokų paraiškas suskaičiuota, jog mūsų ūkininkai šiais metais turėtų gauti 20 mln. 112 tūkst. Lt tiesioginių išmokų. Rajone nėra populiaru ekologiniai ūkiai – jų tėra 29, bites laiko 79 bitininkai, prižiūrintys 2 tūkst. bičių šeimų. Bendraudama su ūkininkais pastebiu, kad keičiasi jų požiūris – žemės ūkis tampa verslo šaka, o ūkininkai – vis labiau išprusę, tikslingai siekiantys žinių – dėl „paukščiuko“ jų į bet kokį seminarą nepakviesi: šiandien ūkininkai gerai žino, ko nori iš konsultantų, specialistų. Didėja ir ūkininkų atsakomybės jausmas: žemdirbiai gerai supranta, jog už didesnes išmokas iš jų reikalaujama ir didesnės atsakomybės, didėja prievolių našta. Baigiantis metams rajono ūkininkams, jų šeimų nariams norėčiau palinkėti: neprarasti optimizmo, visada jausti dienos vertę, žinoti savo troškimus ir siekius, o juos įgyvendinant linkėčiau atkaklumo, sėkmės, sveikatos ir Dievo palaimos. Gražina Poškienė: - Mūsų biure šiuo metu dirba 4 konsultantės, pasirengusios žemdirbiams teikti konsultacijas ūkio apskaitos, ekonomikos bei augalininkystės klausimais. Tai akredituotos, nuolat kvalifikaciją keliančios Laimutė Brazdžiuvienė, Rasa Kumpytė, Aušra Griciuvienė bei aš pati, - esame pasirengusios dirbti ūkininkų labui, kad jie išvengtų tų klaidų, dėl kurių gali sumažėti išmokos arba galima jų netekti, kad ūkininkai išvengtų galimų sankcijų ar administracinių nuobaudų. Šiuo metu vidutinis metinis klientų skaičius siekia iki 100 ūkininkų. Klaidinga manyti, kad į mūsų biurą paslaugų gali kreiptis tik stambūs ūkininkai. Taip nėra – savo biure laukiame ir tų, kurių ūkiuose finansinių operacijų nėra daug, bet jie yra PVM mokėtojai, turi deklaruoti pajamas ir mokėti mokesčius. Jeigu ūkis atitinka kompleksinės paramos reikalavimus, verta pasinaudoti mūsų teikiamomis konsultavimo paslaugomis, kurios šiuo metu yra iš dalies kompensuojamos iš ES programos. Esame arti ūkininkų, nuolat su jais bendraujame ne tik dirbant konsultacinį darbą, bet ir organizuojant įvairius kursus, seminarus, lauko dienas pačiais įvairiausiais klausimais: pradedant augalininkyste ir baigiant buhalterine apskaita. Mūsų tikslas sutampa su ūkininkų norais – kad sektųsi plėtoti konkurencingą ūkį, pelningą verslą. Taip ir bus, jeigu dirbsime išvien, vienas kitam pagelbėdami, tad abipusio sutarimo linkėčiau ir ateityje. Antanas Stonkus: - Mano nuomonė gali ir nesutapti su daugumos nuomone, tačiau manau, jog daugeliui ir pieno gamintojų, ir augalininkystės ūkių šie metai buvo geri. Tenkino geros grūdų kainos, bet jeigu kitąmet Ukrainoje, Rusijoje ar kitose šalyse nebus stichinių nelaimių ir grūdai užderės, tai šių metų kainos mums liks kaip gražus prisiminimas. Ūkininkai vis dar gyvena su viltimi, kad sėkmingai baigsis derybos su ES dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo: uvertiūra įvyko, lauksime, koks galutinis taškas bus padėtas vasario mėnesį. Mums žada, kad nuo 2014 m. iki 2020-ųjų tiesioginės išmokos kils palaipsniui, mes, ūkininkai, gi norėtume greitesnių pokyčių. Iš esmės ūkininkų nuotaikos yra neblogos, o be to, tie kaimo žmonės, kurie dirba, tikrai kad nebadauja – turi pieno, sviesto, mėsos, daržovių, o ko lieka, dar ir parduoda. Tačiau jeigu šie metai ir buvo sėkmingesni už kitus, ties tuo juk nesustosi: gyvenimas eina į priekį, reikia vaikus į mokslą leisti, kreditus išsimokėti, o dar jeigu kokia bėda ištinka... Ūkininkas nuolat turi išlaidų, įsipareigojimų, kuriuos reikia vykdyti, todėl ne visada galinga nauja technika, riedanti per lauką, reiškia ir labai gerą gyvenimą. Tačiau kad ir kaip mums visiems besisektų, visiems palinkėčiau neprarasti sveikatos, nes tai – visa ko pagrindas. Turėsime sveikatos – neprarasime garbės, nenusileisime ES ir išliksime optimistais.
|
|
