|
|
|
„Prasti žodžiai“ – nepaprastai misijai
Martyno Mažvydo knygai „Katekizmuso prasti žadei“ apibūdinti nepakanka vien tik žodžio „pirmasis“. Ne tuščių ambicijų įrašyti savo pavardę į istoriją skatinamas M.Mažvydas 1547 metais išleido pirmąją lietuvišką knygą. Iš jos puslapių šiandien mums atsiveria visas to meto sociokultūrinis paveikslas: siekis mokslinti visuomenę ir jai suprantama kalba perteikti tikėjimo tiesas.
„Tai buvo ypatingas įvykis“,- įsitikinusi Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Nijolė Raudytė. Pasak jos, šiandien mums sudėtinga suprasti, ką to meto visuomenei reiškė išleisti ar turėti savo namuose knygą. Knygų leidybos naują erą sukėlė Johanas Gutenbergas, kuris, išradęs spaudos presą bei patobulinęs spaudos technologijas, savo pirmąją knygą – Bibliją – išspausdino 1455 metais. Nuo šios datos praėjus beveik šimtmečiui, kelią lietuviškai raštijai atvėrė M.Mažvydas. Nors pats tuo metu dar buvo Karaliaučiaus universiteto studentas, tačiau išgyvendamas dėl lietuvių valstiečių abejingumo liuteronizmo ir apskritai religijos atžvilgiu XVI a. viduryje, jis ryžosi išleisti Katekizmą. „Po Martyno Mažvydo „Katekizmo“ XVI a. buvo išleista tik 30 lietuviškų knygų, XVII a. – 54 knygos, o XVIII a., galima sakyti, išgyvenamas leidybos proveržis, nes išleidžiama 370 knygų. Knygų leidybos augimą lėmė tobulėjančios technologijos ir vis didesnis knygų poreikis. Pirmosios spausdintinės knygos buvo brangus turtas. Sunku įsivaizduoti, ką tuo metu jautė žmogus, laikydamas rankose knygą, kai šiais laikais po 70-80 tūkst. knygų išleidžiama per metus,- kalbėjo N.Raudytė. – „Katekizmo“ eiliuotoje prakalboje „Knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“, kuri yra ir pirmasis lietuvių originaliosios poezijos kūrinys, rašoma tarsi pati knyga kalbina skaitytoją: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit/ Ir tatai skaitydami permanykit.“ Kad padėtų valstiečiams išmokti skaityti, „Katekizme“ yra ir trumpas elementorius su lietuviška abėcėle, o teksto eilutės net pažymėtos gaidomis – mokoma taisyklingos intonacijos skaitant sakinius. Norima, kad knyga būtų naudinga, skaitoma – šitai mums ir šiandien tinka, nors nuo „Katekizmo“ išleidimo praėjo jau daug metų. Buvo prognozuojama, kad popierines knygas ilgainiui pakeis elektroninės, tačiau dabar matome, kad žmogus iš viso atitolsta nuo grožinės literatūros. Tad ir šiandien knyga galėtų dar kartą kreiptis į žmogų, kviesdama jį skaityti“. M.Mažvydo „Katekizmas“ išėjo Karaliaučiuje, tad jį, pasak N.Raudytės, galime vadinti lietuviškosios raštijos lopšiu. Tačiau iš teksto analizės galima spręsti, kad „Katekizmą“, kuris išėjo 200-300 egzempliorių tiražu, M.Mažvydas skyrė ne tik Prūsijos Kunigaikštystei, tačiau ir Didžiajai Lietuvai. Anot N.Raudytės, nors M.Mažvydo „Katekizmas“, kaip ir visos pirmosios knygos, buvo religinės paskirties, tačiau jame taip pat esama pasaulietinių pamokymų, tarp kurių – ir dėmesys lietuvių patriotiniam auklėjimui. „Pirmoji lietuviška knyga, kuriai atsirasti įtakos turėjo reformacija, paveikė visą kultūrinį gyvenimą ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje, su kuria siejo švietimo, intelektualiniai ryšiai. M.Mažvydas, kuris būdavo apibūdinamas kaip eruditas, išleido šį „Katekizmą“ iš rūpesčio savo parapijai, kad žmonės galėtų praktikuoti tikėjimą. Įdomu tai, kad praėjus daugiau kaip 300 metų žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kuris buvo katalikas, liuteronų tikėjimą skleidžiantį M.Mažvydo „Katekizmą“ pavadino erezija – tai rodo, kad pirmoji lietuviška knyga iš tikrųjų buvo didelis to meto įvykis ir dar ilgai sulaukė atgarsio“,- apie pirmosios knygos svarbą kalbėjo N.Raudytė. Ji pasidžiaugė, kad Lietuvą bei Kaliningradą ir šiandien sieja kultūriniai ryšiai. „Atsimenu, kaip kartą delegacija iš Kaliningrado brolio pranciškono Gedimino Numgaudžio rūpesčiu viešėjo Kretingoje – tai mums buvo šiltas susitikimas su nuoširdžiais ir dvasingais žmonėmis“,- sakė N.Raudytė.
Faktai Prūsijos kunigaikštystės kunigaikštis Albrechtas M.Mažvydą vadina eruditu – vos atvykęs studijuoti jis mokėjo lotynų, lenkų, tikriausiai – rusėnų kalbas, gal kiek ir graikų kalbą, išmanė muziką ir tikėjimo problemas. Karaliaučiaus universitetą M.Mažvydas baigė per tris semestrus vietoj aštuonių. Tai tik įrodo, kad gyvendamas Didžiojoje Lietuvoje M. Mažvydas pasiėmė visą mokslą, kiek tik buvo įmanoma – tarytum būtų išėjęs, Albrechto žodžiais, „nebaigtą aukštąjį mokslą“. „Katekizmo“ autorius knygoje oficialiai nepažymėtas. Tačiau jau nuo XVI a. ši knyga laikoma M.Mažvydo darbu, nes tai nurodęs buvo Baltramiejus Vilentas. Galutinai abejones dėl autorystės išsklaidė Janas Safarewiczius, kuris iššifravo, kad akrostichu eiliuotoje pratarmėje yra parašyta - MARTJNVS MASVJDJVS. M. Mažvydo „Katekizmas“, kaip ir kiti jo raštai, atspindi žemaičių dūnininkų šneką, tačiau pasitaiko ir aukštaitybių.
|
|
