Lietuvai priminti – lašiniai ir kojinės

Megztos kojinės, pirštinės, lietuviškos knygos, lašiniai ir net šakočiai – emigracijoje gyvenantiems artimiesiems siuntiniuose iš Lietuvos keliauja viskas, kas jiems atneštų bent dalelę namų jaukumo.

Darbėnų pašto viršininkė Dainora Vičiulienė tampa liudininke, kad žmonės stengiasi, jog lietuviškų švenčių tradicijų skonio nepamirštų ir jų emigracijoje gyvenantys artimieji – šiems keliauja siuntiniai su vaišėmis ir rankdarbiais.

Nors ir ne užsienin siųsti, tačiau su pačios megztomis pirštinėmis ir kojinėmis į Darbėnų paštą užsuko ir 75 metų darbėniškė Stanislava Klapatauskienė.

„Viskas mano numegzta – šildys ne tik siūlas, bet ir mano rankų šiluma“, - sakė S.Klapatauskienė, papasakojusi, kad šiltus mezginius siunčia Alytuje gyvenantiems artimiesiems, o svarbiausia – proanūkiams 6 metų Godai ir 3 metų Nojui. Jau ne pirmą tokį siuntinį S.Klapatauskienė savo artimiesiems suruošusi ir pati sau linksmai pasižadėjo: „Dabar kurį laiką nesiųsiu – juk nespės visko sunešioti“. Senolei malonu žinoti, kad jos mezginiai šildo mažuosius giminaičius, o šie atsilygindami ne tik telefonu paskambinę išsako savo dėkingumą, bet ir atsiunčia skanių saldainių.

Dėl kitų proanūkių, kurių ji dar tris turi, ir giminaičių, S.Klapatauskienė rami – jų šeimos aplink Darbėnus išsibarsčiusios, tad patys jos namus aplanko, kur apsimaino ir sveikinimais, ir dovanomis.

Paštu naudojasi ir Kalėdų senis

Darbėnų pašto viršininkė Dainora Vičiulienė pasakojo, kad didžiausias siuntinių bumas buvęs gruodžio pradžioje, o šią savaitę žmonės įstaigos duris varstys, norėdami išsiųsti atvirukus savo artimiesiems.

„Vyresnio amžiaus žmonės vaikams, anūkams, gyvenantiems užsienyje, siuntinius suruošia likus mėnesiui iki švenčių. Taip į Didžiąją Britaniją, Airiją keliauja lietuviška arbata, šokoladas, šakočiai, rūkyti lašiniai, megztos kojinės ir pirštinės, šalikai, įvairūs suvenyrai“, - vardijo D.Vičiulienė, pastebinti, kad emigrantai taip pat atsiunčia dovanų savo artimiesiems, likusiems čia.

Darbėniškė Stanislava Klapatauskienė pasirūpino, kad ir toliausiai – Alytuje – gyvenančius proanūkius pasiektų jos pačios megztos šiltos pirštinės ir kojinės.

Rūdaičių pašto viršininkė Irena Ronkaitienė pasakojo, kad pašto tarnyba vis dažniau naudojasi ir Kalėdų senis – nesivargindamas vaikščioti į parduotuves, jis dovanas užsisako internetu. „Skambina, klausia, ar siuntiniai spės atkeliauti iki šv. Kalėdų, nes kitaip Kalėdų senelis liks be dovanų. Dėl to jaudinamės ir mes – nors atsiuntimo niekaip negalime pagreitinti, tačiau labai norisi, kad žmonių viltys išsipildytų“,- kalbėjo I. Ronkaitienė.

Tradiciją išlaikė

Darbėnų paštui vadovaujanti D. Vičiulienė sakė kasmet išsiunčianti bent 7 atvirukus giminaičiams ir bičiuliams, tačiau ji apgailestavo, kad atvirukų kasmet žmonės siunčia vis mažiau.

„Atsimenu, kaip tekdavo skirstyti atvirukus į atskiras krūvas: Klaipėda, Panevėžys, Kaunas... Dabar beveik tų krūvelių nelikę – neriši atskirai po 2-3 laiškus. Tik retkarčiais jų daugiau atsiranda“,- pasakojo D. Vičiulienė, kurios atmintyje išliko vaizdas, kaip atliekant praktiką Kaune, laiškų buvo priversta pusė salės, o juos pagal adresatų rajonus skirstė pusė šimto darbuotojų.

Rūdaičių pašto viršininkė Irena Ronkaitienė sakė pastebinti, kad jau pabodus telefoniniams sveikinimams, žmonės vėl sugrįžta prie tradicijos siųsti atvirukus.

„Atvirukus, ko gero, nukonkuravo galimybė artimąjį pasveikinti telefonu. Bet žinutė – tai tik žodžiai, ji neperteikia to grožio ir estetikos, kurią turi atvirukas. Todėl džiaugiuosi, kad mums su bičiuliais pavyko išlaikyti tradiciją vieni kitus pasveikinti atvirukais. Randi laišką pašto dėžutėje ir išgyveni mažą jaudinantį virpuliuką – kas tave prisiminė, o ką rasi voko viduje? Mano viena draugė kasmet atsiunčia po atviruką, kurį puošia jos kruopščiai išsiuvinėtas paveiksliukas. Argi tai galėtų pakeisti sveikinimas telefonu?“ - kalbėjo D.Vičiulienė, kuri Darbėnų pašto aptarnaujamoje teritorijoje gyvenantiems žmonėms palinkėjo geros sveikatos ir pakilios šventinės nuotaikos.

Grįžta prie atvirukų

Rūdaičių pašto viršininkė I. Ronkaitienė ir laiškininkė Elena Galdikienė pastebi ir tokią tendenciją – žmonės vėl sugrįžta prie atvirukų.

„Jau atsibodo tie telefonu siunčiami pasveikinimai – vienodi eilėraštukai, kuriuos visi vienas kitam persiunčia, ir tiek. Visi pasiilgo nuoširdaus ir gražaus pasveikinimo atviruku, asmeniško dėmesio,- pasakojo I. Ronkaitienė ir E. Galdikienė. – Turime tokių klientų, kurie kiekvienais metais pas mus ateina atvirukų ir čia pat vietoje, pašte, juos užrašo ir įmeta į dėžutę. Sako, kad namuose per darbų ir reikalų gausybę pamirš atvirukus užrašyti, tad jie taip ir liks stalčiuje iki kitų metų.“

I.Ronkaitienė ir E.Galdikienė įsitikinusios: nors tradicijos keičiasi, tačiau kalėdinis paštas išliks visada – juk laikui nepavaldus žmonių noras per šventes pradžiuginti savo artimuosius.

„Gal seniau siųsti laiškus buvo populiariau, nes nebuvo galimybės kitaip susisiekti? Atsimenu, koks stebuklas buvo, kai Budrių pašte įvedė telefoną,- pasakojo I.Ronkaitienė, paštininkės profesiją paveldėjusi iš savo mamos. – Vėliau didžiąsias metų šventes primindavo rusiški atvirukai, kuriuose daugiausia – roges tempiantys žirgai ar Kremliaus žvaigždė. Sunaudojome tuos atvirukus – iš jų siūdavome dėžutes smulkmenoms susidėti, pavykdavo jos labai gražios. Dabar atvirukų dar įdomesnių ir įvairesnių būna – svarbiausia, kad jie suteiktų žmogui stebuklą.“

• Rašyti komentarą (11)