|
|
|
Apleistame name – mirtis po mirties
„Nieko tokio: du metrai po žeme – ten tik šilčiau bus“,- 51 metų A.B. prieš kelias dienas ranka numojo į policijos pareigūnų paraginimą nakvynei susirasti šiltesnę vietą. Tąkart, gruodžio 11-ąją, apleistame J. Jablonskio gatvėje esančiame name buvo rastas jo draugo 40 metų G.L. lavonas, o šeštadienio rytą – čia pat negyvas aptiktas ir pats A.B. „Juk jie galėjo eiti pas vienuoles teresietes. Bet nėjo. O kodėl – taip ir nežinau, mažai su jais bendravau“,- sakė Vanda Gurauskienė, atsimenanti, kad visai šalia esančiame apleistame pastate du bičiuliai benamiai – A.B. ir G.L. – buvo įsikūrę prieš gerą mėnesį. Čia jiedu ir leido laiką: tarp vėjo perkošiamų sienų su išdaužtais langų stiklais, pasikloję pačių susivilktus skudurus ir, maža paslaptis, girtaudami. Benamiai tampa šalčio aukomis V. Gurauskienė pasakojo, kad abu kartus jos sugyventinis Arūnas ir aptiko vyrų lavonus. Kai dėl G.L. mirties į vietą atvyko policijos pareigūnai, jiems teko pažadinti šalia miegojusį A.B. – tik tada šis sužinojo, kad jo draugas jau nebegyvas. Iš pradžių manyta, kad G.L. bus mirtinai sušalęs, tad pareigūnai prašė A.B., kad bent šis nežaistų su likimu ir susirastų šiltesnę pastogę. Šis iš tokio pasiūlymo tik pasišaipė, patikinęs, kad mirties nebijo. Teismo medicinos ekspertai ištyrė, kad G.L. mirė sutrikus kepenų veiklai. Dabar laukiama atsakymo, kodėl po kelių dienų mirė ir A.B. – svarstoma, ar šįkart pasitvirtins versija, kad jis bus mirtinai sušalęs. „Kiekvienais metais benamiai tampa šalčio aukomis. Todėl kasdien pareigūnams primenu, kad jie stebėtų, atkreiptų dėmesį, ar koks žmogus neguli sniege, ar jam nėra pavojaus sušalti. Gal bent taip užbėgtume nelaimei už akių. Tačiau visų landynių, apleistų pastatų, kur benamiai gali susiburti, numatyti negalime,- apgailestavo Kretingos rajono policijos komisariato viršininkas Arūnas Merkelis, kuris iš savo patirties žino, kad sušalti yra labai lengva. – Kartą, kai dar buvau mažas, per pūgą ir speigą ėjau iš vieno miestelio į kaimą, ir buvo taip šalta, kad atsitūpiau šalikelėje. Patyriau apgaulingą jausmą: buvo toks didelis šaltis, o organizmui atrodė, kad darosi karšta. Todėl tikiu, kad žmogus gali ir nepajusti, kaip nušąla. Laimei, kad mane, vaiką, surado atsitiktinai važiavusi mašina. Nors tada kojų, rankų nenušalau, tačiau ligoninėje pagulėti teko.“ Pagalbos nori ne visi „Apgirtusiam žmogui nušalti galūnes yra labai lengva – užmiega lauke, sniege, ir nebejaučia šalčio. Žiemą gali pakakti ir dviejų valandų, kad žmogus miegodamas lauke mirtinai sušaltų“, - perspėjo Kretingos ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas medicinai Vidmantas Jurgaitis, kurio teigimu, įstaigoje kasmet gydoma po keletą benamių, kurie čia patenka patyrę galūnių nušalimus. Tačiau Kretingos ligoninė priversta benamiams suteikti ne tik medicininę pagalbą, – tenka, V.Jurgaičio žodžiais, atlikti ir tam tikrą socialinę misiją. „Manau, kad pasirūpinti benamiais turėtų Savivaldybė. Tačiau žmogus randa girtuoklį gatvėje ir skambina greitajai medicinos pagalbai. Taip tie benamiai ir patenka pas mus, nors jie nėra socialiai apdrausti, taigi ir už jų gydymą ligoninei lėšų nėra skirta“,- problemą išdėstė V.Jurgaitis. Kretingos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Danutė Blagnienė patikino, kad pagalbos sulaukia kiekvienas benamis, jei tik jis ar jo vargą pastebėję kaimynai to paprašo. „Išeitį visuomet randame, kur žmogus galėtų šiltai praleisti žiemą. Ir ne tik Kretingos rajone. Jei reikia - susisiekiame ir su Klaipėdos nakvynės namais. Tačiau ne visada mūsų pagalbos nori patys benamiai – juk patekus į kurią nors įstaigą, reikia laikytis tvarkos. Tad dažniausiai benamiai buriasi į grupes, patys susiranda kur apsistoti, pavyzdžiui, susiieško landynėmis virtusius butus“, - kalbėjo D.Blagnienė. Kaimynai šiurpsta „Vieną dieną suskaičiavau: gal dešimt žmonių jau mirė tame name-vaiduoklyje,- kalbėjo Zita Paulienė, pašiurpusi nuo apleistojo namo J.Jablonskio gatvėje kaimynystės. – Daugiau kaip 10 metų tame apleistame name renkasi benamiai, jie čia girtauja, atlieka gamtinius reikalus, šiukšlina, nepadoriai elgiasi. Baisu ir į tą pusę pažvelgti. Mes, šalia gyvenantys žmonės, bijome palikti kokį daiktą kieme, nes greitai jo gali neberasti, baiminamės ir dėl gaisro grėsmės. Matome, kaip tame name per naktį šviečia žvakės, ir nuogąstaujame – o jei prisigėrę benamiai užmigs ir ugnį paliks be priežiūros? Juk iki mūsų – vos keli metrai. Nejaugi seniūnijai tai nerūpi?“. Kretingos miesto seniūnas Stanislovas Juknevičius patvirtino, kad apleistas pastatas priklauso trims savininkams. „Vasarą teko bendrauti su to namo savininkais – jie buvo entuziastingai nusiteikę susitvarkyti turtą, tačiau šie planai taip ir nebuvo įgyvendinti. Visus savininkus ne taip paprasta „sugaudyti“, juolab, kad vienas jų gyvena užsienyje, - sakė S. Juknevičius. – Mano manymu, geriausiai šią problemą išspręs tarybos priimtas sprendimas padidinti mokestį apleistų žemių savininkams. Galbūt tada, kai brangiai kainuos laikyti apleistą turtą, savininkai ir imsis tvarkos.“ Šeimininkai nesirūpina Kambarį apleistame pastate prisipažino turinti ir V.Gurauskienė, tačiau ji viena yra nepajėgi rūpintis visu pastatu, kurio didžioji dalis priklauso kitiems savininkams. „Tą namą reikia nugriauti ir toje vietoje pastatyti kitą. Tačiau vien susitvarkyti dokumentams, kad tą pastatą būtų galima nugriauti, reikia 2 tūkst. Lt. Šitiek pinigų aš neturiu. Kadangi tame kambaryje nebeįmanoma gyventi, aš ir įsikūriau šiame ūkiniame pastate, čia įsirengiau butą“,- paaiškino V.Gurauskienė. Ji negalėjo pasakyti, kur tiksliai yra kiti du namo savininkai, kurie jai nėra giminės. V.Gurauskienė sakė per daug nesirūpinusi ir name apsigyvenusiais benamiais – šie įsikurdavo ne jai priklausančioje namo dalyje, o be to, ir bendros kalbos su jais turėti negalėjo. „Duodavau karšto vandens, kai jie paprašydavo. O šiaip neidavau žiūrėti, kaip jie ten gyvena. Per daug jautriai išgyvenu: nei tiems žmonėms padėsi, nei juos išvarysi į gatvę“,- kalbėjo V. Gurauskienė. Kretingos miesto seniūnas S. Juknevičius pastebi, kad apleisti, negyvenami pastatai dažnai virsta benamių landynėmis. „Kiek tokių pastatų yra miesto centre – suskaičiuočiau ant vienos rankos pirštų, pavyzdžiui, buvęs „Mėguvos“ viešbutis, pastatas J.K.Chodkevičiaus gatvėje prie naujai statomos bibliotekos. Tačiau atokiau nuo centro tokių vietų yra daugiau: benamiai įsikuria prie geležinkelio bėgių esančiuose gamybiniuose pastatuose, buvusiose kolūkio fermose“,- kalbėjo S.Juknevičius. Anot jo, seniūnijai nėra lengva surasti apleistų pastatų šeimininkus, ypač jei jų – keli ir jie gyvena ne Kretingos rajone, tačiau būtent seniūnijai tenka kuopti čia benamių suvilktas šiukšles.
|
|
