Nėra šeimos, nepaliestos mokytojo

Tai Jurgio Pabrėžos gimnazijos direktorės Birutos Mikienės teiginys, primenantis, kokia svarbi yra mokytojo profesija, kuriai ji jau atidavė 38 savo gyvenimo metus. Trečiadienį 60-ąjį gimtadienį švenčianti pedagogė nedvejodama patvirtino, jog mokytojo profesijos nemainytų į jokią kitą.

Jurgio Pabrėžos gimnazijos direktorės Birutos Mikienės įsitikinimu, didžiausias atlygis mokytojui už darbą yra gyvenime nenutrūkstantis mokytojo ir mokinio ryšys.

- Rinkčiausi pedagogo profesiją ir vėl, jeigu tektų pradėti gyvenimą iš naujo. Dirbdamas mokytoju nuolatos būni tarp jaunų žmonių, kurie neleidžia tau pasenti, - sakė B. Mikienė.

- O jaunystėje kas paskatino būti mokytoja? Jūsų amžinatilsį tėvas Antanas Milius buvo garsus agronomas, ar nebuvo noro eiti jo pramintu keliu, - klausė „Pajūrio naujienos“.

- Vaikai – tai gėlės. Aš myliu ir aplinkos grožį, esu įsitikinusi, kad gražioje aplinkoje auga gražus žmogus. Mūsų sodyba buvo viena pirmųjų Kretingoje pažymėta gražiausiai tvarkomos sodybos lenta. Tėvelis įskiepijo meilę gamtai. O prancūzų kalbos mokytoja tapau, nes mokykloje turėjau labai gerą prancūzų kalbos mokytoją Algirdą Krivelį. Nors galva buvo sporto pramušta: krepšinį, rankinį lošiau institute, o vėliau ir dirbdama. Dabar džiaugiuosi šiemet pirmąkart mūsų Jurgio Pabrėžos gimnazijoje suformuota sportine klase. Entuziastingai ėmiausi sudaryti šią klasę. Tikimės, kad sportininkų klasėje mokysis ir sportinių rezultatų sieks ne vien Kretingos miesto ir rajono mokiniai, bet ir jauni žmonės iš visos Vakarų Lietuvos.

Labai gaila, tačiau prancūzų kalbos mūsų rajone mokosi vis mažiau ir mažiau vaikų. Prancūzų kalbą išstumia anglų, rusų kalbos. Manau, jog dėl to kaltas ir provincijos sindromas – manoma, kad mokėti anglų, rusų yra praktiška. Štai Vilniuje norint patekti į prancūzų kalbos kursus reikia eilėje palaukti, šios kalbos mokosi ir suaugusieji. Gaila, kad kretingiškiai atsisako galimybės prancūzų kalbos pagrindus įgyti dar mokykloje.

- Buvusioje 3-ioje Kretingos vidurinėje, kuri vėliau tapo pirmąja rajone gimnazija ir pasivadino Jurgio Pabrėžos vardu, dirbate nuo 1980-ųjų. Buvote direktorės pavaduotoja, klasės auklėtoja, prancūzų kalbos mokytoja, o nuo 1995-ųjų rugsėjo iki šiol šiai mokyklai sėkmingai vadovaujate. Kas Jurgio Pabrėžos gimnazijoje Jums yra brangiausia?

- Kolektyvas. Pastovūs darbuotojai, jų kaitos beveik nėra. Nebuvo tokių, kurie mokyklą paliko dėl to, kad čia jiems nepatiko. Pavienių darbuotojų išėjimo priežastys buvo kitos.

Džiugu, kad mokykla garsi dėl darbščių žmonių. Didžiuojamės paskutiniais pasiekimais: net 6 abitūros egzaminų darbai buvo įvertinti šimtukais, 13 abiturientų gavo 99 balų įvertinimus.

- Prakalbote apie kolektyvą. Kaip manote, kodėl mokytojo profesiją mūsų šalyje renkasi vos vienas kitas vyras ir mokyklose dauguma mokytojų yra moterys?

- Turi būti potraukis šiam darbui. Ne kiekvienas jį gali dirbti. Moterys gal turi daugiau kantrybės negu vyrai. Apmaudu, bet mūsų valstybėje vis dar ne prestižas būti mokytoju. Gal todėl, kad maži atlyginimai, iš mokytojo algos sunku išlaikyti šeimą. Nėra užtikrintumo dėl rytojaus, kadangi mažėja vaikų, mažėja ir darbo. Pinigai – svarbi priežastis renkantis profesiją, tačiau kai moterys yra klasių auklėtojos, dalykų mokytojos, kai jos mokykloje dominuoja berniukams tarsi peršama mintis, jog tai yra moteriška profesija.

- Ar pasikeitė mokiniai, jų tėvai per Jūsų pedagoginio darbo metus?

- Mokytojai gal mažiausiai pasikeitė. Vaikus anksčiau galėjai nustebinti, o dabar, kai jie su tėvais keliauja po pasaulį, naršo internete, patys neretai nustebina mokytojus. Tėvai kasdien labai mažai skiria savo atžaloms dėmesio. Dalis tėvų išvyksta į užsieninį, o vaikus palieka auklėti seneliams. Glaudaus vaikų ir tėvų ryšio praradimas keičia ir vaikus, juos tam tikra prasme nuskurdina. Skiriasi vaikai, gyvenantys nuosavuose namuose, kur turi daugiau veiklos, nuo tų, kurie gyvena daugiabučiuose.

- Ką manote apie vykdomą švietimo reformą, tinklo pertvarką?

- Bet kuri pertvarka visada daugiau ar mažiau yra skausminga, nes mažai kas nori naujovių, žmonės turi su jomis apsiprasti. Ar visiems priimtina mokyklų tinklo pertvarka rajone? Visos mokyklos turi būti atnaujinamos, tačiau, kai trūksta lėšų, manyčiau, jog reikėtų sudėlioti prioritetus. Štai rajone didžiausia pradinė Marijos Tiškevičiūtės mokykla iki šiol yra nerenovuota.

- Sprendimus dėl rajono švietimo sistemos pokyčių, lėšų švietimo įstaigoms renovuoti priima rajono politikai. Politika Jums irgi nesvetima?

- Politika nesižavėjau, bet buvo laikotarpis, kai kaip Centro sąjungos narė buvau išrinkta ir dirbau rajono taryboje. Ir dabar esu Liberalų sąjūdžio narė. Visuomeninio darbo nesikratau. Kurį laiką vadovavau Lietuvos-Prancūzijos asociacijos Kretingos skyriui. Teko susitikti ir bendrauti su Prancūzijos ambasadoriais Lietuvoje. Dirbau Prezidento Valdo Adamkaus patikėtine per Prezidento rinkimus. Tuomet to nevertinau, o dabar, kai albume pavartau to laikotarpio nuotraukas su V. Adamkumi, pagalvoju, kad jos gal bus įdomios ir mano anūkams.

- Užsiminėte, jog per 50-ąjį savo gimtadienį svajojote, kad ištekėtų abi dukterys, Živilė ir Jūratė, sulauktumėte anūkų. Apie ką svajojate šiandieną?

- Dukros ištekėjo. Turiu du puikius žentus ir keturis anūkus – Miką, Martyną, Titą ir Urtę. Meilę, kurios neatidaviau dukroms, atiduodu anūkams. Dukros irgi pasirinko mokytojo profesiją, tačiau abi pasuko į verslą. Mokyklos rūpesčių mano šeimai neišvengti, juos norom nenorom parsinešu į namus. Dėl mokyklos reikalų klausiu, tariuosi ir su vyru Martynu, kuris jau dvejus metus mokykloje nebedirba, yra pensininkas. Apie ką svajoju prabėgus dar dešimtmečiui? Įrengti konferencijų salę gimnazijoje ir pritraukti kuo daugiau mokinių.

- Ar buvę mokiniai prisimena?

- Yra mokinių, kurie tavęs nepamiršta ir tų jų nepamiršti. Ir į namus užsuka, kviečia į klasės susitikimus. Tas ryšys yra jokiais pinigais neįvertinamas atlygis mokytojui už jo darbą. Mokytojo profesija tuo ir dėkinga, kad nėra šeimos, kurios nebūtų palietęs mokytojas.

• Rašyti komentarą (2)