Nakties žaibai, zefyrai ir...

Kaitri saulė, kiaurai smelkiantis lietus, akistata su žaibais, akys, nematančios kelio galo, nuostabaus grožio piliakalnis ir puiki nuotaika – nepamirštamo žygio akimirkos. Kiekvieno mėnesio pradžioje susibėgdami aptarti naujos „Kuprinės“, vienas kitą pažinojome tik kaip bendraminčius, o per vieną savaitgalį tapome draugais.

Kupriniečiai vasaros stovykloje.

Turbūt dar dabar kai kurie burnoje jaučia ant laužo virtos sriubos, keptų zefyrų, bananų su „Nutella“ skonį. Dieną turbūt viskas būtų iškepę saulėje, tačiau vakare jau stebėjome žaibų nutviekstą padangę. Teko slėptis, bet ne nuo gąsdinančio griaustinio, o milžiniškų lietaus lašų.

Pilnaties apšviestu taku, lyg per kokį siaubo filmą, žingsniavome Minijos link. Žvakių šviesoje naujieji „Kuprinės“ nariai prisiekė nešiotis maišą idėjų, o jei ne – savo kūrybiškumą išpirkti maišu saldainių kitiems nariams. Naujokai atlaikė ir krikštynas, po kurių iš miltų, likusių ant veido, kai kurie galėjo ir pyragą išsikepti.

Vidurnaktį, paleidę upėn žvakutes su savo svajonėmis, linkėjome studijuoti išvykstančioms „Kuprinės“ narėms – Aurelijai Orlovaitei, Agnei Abelkytei ir Dovilei Zubytei - niekada nepamiršti šio gyvenimo nuotykio ir, savo lokatoriais sugavus naujienų svetur, mums parašyti.

Žygio pradžioje kai kurie net negalvojome, jog per vargą pastatytos palapinės, kaitroje šiaip ne taip pripūsti čiužiniai taip ir liks nepaliesti, mat karšta ant laužo virta žolelių arbata ir smagūs žaidimai nakties valandas pavertė minutėmis.

Ir koks turistini be avantiūros. Dabar tai prisiminus veiduose šmėkšteli šypsena. Tačiau tąkart, 5 valandą ryto, atrodė kitaip. Dauguma nesudėję nė bluosto žingsniavome Kartenos piliakalnio link pasitikti saulės. Bet tariamus 3 kilometrus, iš tiesų virtusius septyniais, atsivėręs nuostabus vaizdas privertė pamiršti tik trumpam. Buvo nepakartojama stebėti iš už medžių patekančią saulę, klausytis bundančių paukščių giesmių, o iš nuovargio trumpam sulipus akims – panirti į sapnų karalystę. Mintis apie grįžimą atgal buvo nepakeliama: kojas slėgė nuovargis. Bet vis dėlto teisinga hipotezė, kad kelias atgal yra trumpesnis negu pirmyn.

Atgavę jėgas dar tą patį vakarą namie prie arbatos puodelio su šypsena prisiminėme nuostabią kelionę ir vienybę su bendraminčiais, tapusiais draugais.

Inesa RINKEVIČIŪTĖ

"P. n." akademijos narė

• Rašyti komentarą (0)